Turistinį maršrutą „Lietuvos kariuomenės kelias“ išbandė dviračiais

Maršrutas įveiktas dviračiais. Maršrutas įveiktas dviračiais.

Prieš keletą metų Molėtų, Ukmergės ir Širvintų rajonai, dalyvaujant VšĮ „Kauno tvirtovės projektai“, pradėjo kurti Širvintų – Giedraičių karinį istorinį parką.

Valdas Rakutis, Paulius Pacevičius ir Stanislovas Budraitis Ukmergės ir Molėtų rajonų užsakymu parengė dalį pirmojo parko maršruto: „Lietuvos kariuomenės kelio“ aprašymą, tekstus stendams, kurie bus statomi Molėtų rajone.

Molėtų rajono valdžia sukūrė Daniaus Malinausko vadovaujamą visuomeninę organizaciją, kuri toliau vysto parko veiklas. Bet visos šios priemonės reikalavo išbandymo, todėl parko kūrimo entuziastai birželio 10–11 dienomis suorganizavo bandomąją kelionę dviračiais numatytu maršrutu Ukmergė – Giedraičiai – Širvintos – Musninkai.

Nors apie kelionę savivaldybių TVIC-ai ir Širvintų bendruomenė buvo informuoti prieš kelias savaites, didelio palaikymo organizatoriai nesulaukė: Ukmergės rajonui žygyje atstovavo tik S. Budraitis, Molėtams – Šironų giminės merginų komanda, o Širvintoms neatstovavo niekas.

Pajudėta buvo nuo Ukmergės turizmo ir verslo informacijos centro link senosios geležinkelio stoties ir divizijos štabo Kauno gatvėje, aplankytas naujasis karinis miestelis, abi Ukmergės pilys, senasis karinis miestelis Kareivinių gatvėje ir karių kapai.

Šis etapas pasirodė puikiai parengtas – tiesiami dviračių ir pėsčiųjų takai, tvarkomos viešosios erdvės, prižiūrimos kapinės. Tačiau labai trūksta informacinių lentų, papildomos medžiagos. Mums pasirodė, kad ukmergiškiams reikia daugiau pasitikėjimo savo jėgomis, marketingo ir savo miestą mylinčių ekskursijų vadovų. Kadangi bandymuose dalyvavo ir jaunasis 13-metis Jonas Rakutis, jam pabaigoje jau norėjosi lėkti. „Kada gi važiuosime?“ – tai klausimas, iškilęs vėžlio greičiu slenkant per Ukmergę. Jaunimui reikia veiklos...

Pėsčiųjų tiltu buvo persikelta per Šventosios upę. Želigovskio kariuomenės propagandoje ji buvo vaizduojama kaip lietuvių ir lenkų riba.



Iš Ukmergės mynėme Lyduokių keliu link Želvos. Eismas buvo neintensyvus, tiko dviratininkams. Puikiai išspręsta autostrados Vilnius–Panevėžys kirtimo problema pėsčiųjų ir dviratininkų viaduku.

Lyduokiai – vienas gražiausių Lietuvos miestelių su savo dvaru, bažnyčia, Gedimino pilies maketu. Pirmą kartą jį mačiusieji liko maloniai nustebinti. Tačiau pasigedo informacinės lentos apie tai, kodėl statyta tokia pilies bokšto sumažinta kopija. Juk tai, ko gero, vienintelis Lietuvoje toks statinys, kurį reikia prižiūrėti ir saugoti. Suvokus Lyduokių potencialą, šio miestelio laukia puiki turistinė ateitis.

Papietavę keliautojai pro Skuolių koplyčią pasiekė Želvą. Dėl šio miestelio 1920 metų spalio pabaigoje vyko didelė kova su lenkų ulonais, besiveržiančiais Ukmergės link. Lietuvių I divizijos pajėgomis lenkai buvo sustabdyti ir priversti grįžti Giedraičių link. Apie tai Želvoje jokių žinių nėra, tačiau miestelyje tvarkoma aplinka, bažnyčios prieigos, monumentas rezistentams, senosios žydų kapinės – puikus tarpinis punktas Lietuvos laisvės kovų tyrinėtojams.



Iš Želvos pasukame Giedraičių keliu. Vaizdingos apylinkės, kas keletą kilometrų –  kaimai, susiję su Lietuvos laisvės kovomis: Pusnė, Bekupės kaimas ir dvaras yra prie pat kelio, trūksta tik informacijos.

Keliautojai nepastebėjo, kaip privažiavo Giedraičių prieigas – kalvas prie Molėtų ir Želvos kelių sankryžos, Martyniškio dvaro. Šioje nedidelėje erdvėje įvyko svarbiausi lietuvių ir lenkų susidūrimai, artilerijos dvikovos ir ypatingas paskutinės karo dienos – lapkričio 21 dienos puolimas, kuris nulėmė Giedraičių priklausymą Lietuvos valstybei 1920–1939 metais.

Giedraičių miestelį apžiūrėti prireikė valandos. Ir tai – be muziejaus. Giedraičiai su savo istorija, lankytinais objektais ir gamta niekuo nenusileidžia Trakams. Reikia tik daugiau pastangų ir investicijų. Puikiai atrodo gimnazija, aptvarkyta vandenvietė, išvystytas kaimo turizmas. Nakvynė Daniaus Malinausko sklype paliko gerą įspūdį, avienos kepsniui ant laužo neatsispyrė net vegetarai. Tik uodai nurimus vėjui pasidarė bjaurūs. Naktinėjimo entuziastams teko pasitenkinti vakariniu pasivaikščiojimu ir lįsti į palapines.

Kitas rytas buvo puikus. Paulius prisiminė, kad parduotuvėje matė kavos aparatą. Niekas nepatikėjo, bet realybė patvirtino, jog Giedraičiai sparčiai tobulėja...



Kelias į Širvintas nenuobodus, yra ką žiūrėti. Juodiškių dvaras tik ką prarado funkcijas, bet dar nėra išdraskytas. Būtų puiki vieta šio karinio istorinio parko administracijai. Tik reikia pastatyti stendus, organizuoti renginius, vieniem kitus palaikyti – ir šį unikalų kraštą išgelbėsime nuo sodybų tuštėjimo proceso.

Prieš Šešuolėlius keliautojus pagavo lietus. Pradžioje – nežymus, vėliau –„normalus“.

Teko ieškoti prieglaudos. Ji  rasta Šešuolėlių mokykloje, kuri prieš kelerius metus dar atrodė neblogai. Dabar – „tragiškai“. Užrašas virš įėjimo „Sveiki atvykę“ skamba makabriškai. Tačiau šalia bažnyčia, netoli Šešuolėlių dvaras – vieta puiki. Jeigu čia įsikurtų patriotinio jaunimo mokymo centras, kiek daug šiltų atsiminimų moksleiviai parsineštų.



Lietus ne tik sutrukdė keliautojų laiką, bet ir sudrėkino nuotaiką. Jautėsi nuovargis, todėl atstumas iki Motiejūnų mūšio vietos pasirodė ilgas ir sunkus. Stovintys koplytstulpiai yra svarbūs mūšio liudininkai, bet valstybės šimtmečiui reikėtų solidesnio liudininko. Juk būtent vyr. leitenanto Teodoro Balno ir jo vyrų sėkmė Motiejūnų kaimo laukuose 1919–1920 sužlugdė puolimą, vėliau pavadintą Širvintų stebuklu.

Pagalvoju, čia turėtų stovėti paminklai, autobusų aikštelės nesutalpinti patriotų. O čia – tik kuklus koplytstulpis...

Gerokai pavargę, keliautojai pasiekė Širvintų miesto monumentą, karių kapines. Tvarkinga, monumentalu ir solidu. Puiki vieta papasakoti apie kovas, didvyrius, karius, savo krauju iškovojusius Lietuvai laisvę.

Kiek sunkiau sekėsi rasti, kur papietauti, bet galų gale pavyko gauti šilto maisto...



Toliau kelias vedė senuoju Vilniaus keliu. Juodeliuose buvo sunaikintas pirmosios Lietuvos kariuomenės divizijos štabas, stiprios kovos vyko prie Puorių, tačiau yra tik vienintelis paminklas tarp Puorių ir Jauniūnų jaunam kunigui Kazimierui Lajauskui, žuvusiam tikriausiai neutralioje zonoje 1921 metais.

Miške istorikai aptiko pylimus, tikriausiai sietinus su rusų įtvirtinimais, pastatytais 1915 metais Vilniaus gynybai. Būtų galima ir juos pažymėti. Juk karas tarp vokiečių ir rusų sudarė sąlygas Lietuvai atgauti laisvę.

Pasukus link Musninkų, akys džiaugėsi Bartkuškio miestelio ir dvaro renovacijomis. Dvaras tvarkosi, matosi sumanymo mastas. Tik priešais pastatą augantys medžiai užstoja ežerą ir vaizdą į kitą jo krantą, kuriame yra Skėterių kaimas. Kaip tik dėl šio kaimo vyko ypač intensyvios kovos 1919 metų spalio ir lapkričio mėnesiais.

Lietuvos kariuomenė atlaikė ne vieną puolimą ir iš esmės sustabdė Vidurinės Lietuvos Naugarduko pulko puolimus. Skėteriai tapo lietuvių tvirtybės ir pasiaukojimo  simboliu. Apie šią vietą daug kalba ir lenkų kariuomenės pulkų istorijos, o dabar čia nėra jokio ženklo. Tik kaime esanti Pasieniečių gatvė liudija apie neseniai ėjusią ežeru demarkacinę liniją. Reikia didvyrius atminti ir Skėteriuose, matomoje nuo Bartkuškio dvaro vietoje pastatyti paminklą 4 pėstininkų pulko kariams, tokio paties masto kaip paminklai Širvintose ir Giedraičiuose, ir tai reikia padaryti iki 1920 metais vykusio mūšio šimtmečio.

Turime atiduoti duoklę tiems, be kurių Vasario 16 dienos Nepriklausomybės deklaracija būtų likusi popieriuje.



Visos Musninkų mūšio teritorijos apvažiuoti nespėjome. Matyt, visam Lietuvos kariuomenės keliui dviračiu apvažiuoti reikia trijų dienų, organizuojant nakvynę Bartkuškyje ar Skėteriuose. Netoli liko ir galutinis kelionės taškas – Musninkai, kuriuose yra 1920 m. žuvusių karių kapai.

Bendras žygio rezultatas teigiamas. Turime puikų maršrutą, jungiamą vienos idėjos, realiai vykusių kovų atminimo, vaizdingo peizažo, netoli nuo didžiųjų kelių ir sostinės Vilniaus. Trūksta tik suvokimo, kad esame valstybė, kad turime didžiuotis, tvarkytis ir bendradarbiauti. Trūksta ir valstybės paramos. Juk jeigu neįamžinsime žmonių, kurie kovojo ir mirė už tėvynę, atminimo, tai sunkiai valandai atėjus gali pritrūkti patriotų ir pasišventėlių.

Bandysime atgaivinti iniciatyvinę grupę, jungiančią visų rajonų entuziastus, suinteresuotus turizmu ir krašto gynyba, kad šimtmetį pasitiktume solidžiai, su paminklais, informacinėmis lentomis, su gyvais parko keliautojais.

Prof. dr. Valdas RAKUTIS

Lietuvos kariuomenės vado patarėjas, Širvintų – Giedraičių karinio istorinio parko idėjos autorius

Griežtai draudžiama "Ukmergės žinių" paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse be sutikimo. Gavus leidimą būtina įdėti aktyvią "Ukmergės žinių" nuorodą ir nurodyti kaip šaltinį.
Įvertinkite šį įrašą
(0 balsai)

Pridėti komentarą

ukzinios.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, nesusijusius su tema, įstatymus pažeidžiančius, reklaminius, skatinančius smurtą komentarus. Už komentarus atsako juos parašę skaitytojai. Kurstant smurtą, rasinę, tautinę, religinę bei kitokio pobūdžio neapykantą ar kitaip pažeidžiant LR įstatymus, galite sulaukti atitinkamų tarnybų dėmesio.


Saugos kodas
Atnaujinti

Skelbimai

Vilkmerge restoranas

Ukmerges siluma

Spalio pabaigoje vėl suksime laikrodžio rodykles - bus įvedamas žiemos laikas. Ar pritariate šiam laiko kaitaliojimui?
  • Balsai: (0%)
  • Balsai: (0%)
  • Balsai: (0%)
Balsai:
First Vote:
Last Vote:

Laidojimo ir kremavimo paslaugos Ukmergėje

Autoservisas Ukmergėje

Floros Studija

Telefonai Ukmergė

Optima 13 Picerijos salės nuoma

Medical Devices Global Directory

Orai Ukmergėje

Orai Ukmergėje

Draugai

Ukmerges kulturos puslapiai

gpm 2011 n 135

Lietuvos valstybe

ukvm

vilkmerge

UKC logo 115x63

Voruta

Tauragės laikraštis

Faberlic 2015

baidariu aukstaitija

Interneto dienraštis Bernardinai

Vilkmerge

lrytas

delfi

logo srtrf-300x170

Į viršų