Sutuoktinio ukmergiškė Valė neteko baigiantis rugsėjui. 74 metų vyras sirgo onkologine liga. Tikėjo, kad pasveiks. Deja, likimas buvo kitoks. Žmogus gyvybė užgeso Vilniuje, Santaros klinikose.
Moteris pasakojo turėjusi nuostabų sutuoktinį. Daugiau nei prieš trisdešimt metų susitiko gyvenimo jau pažeistais sparnais – abu buvo našliai. Taip jau sutapo, kad abiejų pirmosios pusės buvo atgulę tose pačiose Dukstynos kapinėse visai netoli vienas kito. Pora kartu rūpinosi abiejų šeimų kapais.
Sutuoktinis prieš mirtį Valei nepasakė, kur norėtų būti palaidotas. Moteris pati nutarė – palaidos šalia jo pirmosios žmonos – šeimos kape, kur jau ilsisi ir jo sūnus iš pirmos santuokos. Tame kape du žmonės palaidoti prieš 25 ir 33 metus.
Trečias gali netilpti
Dėl leidimo laidoti reikia gauti leidimą iš seniūnijos. Moteris manė jį gausianti be problemų. Bet nuėjusi į seniūniją tikina išgirdusi keistą žinią – seniūnija leis kasti duobę, bet leidimo laidoti iš karto duoti negali.
Kam reikalinga duobė, jei neaišku, ar į ją bus leista nuleisti karstą? Pasirodo, seniūnijos specialistei kilo abejonių, ar duobę pavyks iškasti reikalaujamo gylio. Abejones sukėlė tai, kad šeimos kape palaidoti du žmonės ir kasėjai gali tiksliai nenustatyti, kurioje vietoje kasti duobę trečiam karstui. Jei suklys, esą gali pakliūti ant jau gulinčio karsto. Tada duobę iškas pernelyg negilią. O į tokią leisti karto nebegalima.
Apie tokią painiavą išgirdusi Valė sako vos nuo kėdės nenukritusi. Ką gi jai daryti, kaip organizuoti velionio laidotuves? Pikčiausia jai, kad seniūnijos darbuotoja aiškindama tvarką vis kėlė balsą.
Palikusi pašarvotą savo žmogų laidojimo namuose našlė nuvyko į Dukstynos kapines, bet laikėsi savo – trys kapai šeimyniniame kape turėtų tilpti. Kad nustatytų, kurioje vietoje reikia mėginti kasti duobę, pasak moters, buvo pakviestas kažkoks žinovas. Jis atvažiavo su specialiu strypu. Baksnojant į žemę ieškojo, kurioje vietoje jau esama karstų. Esą ne kartą pažymėjo – jei moteris būtų užsakiusi Vaižganto gatvėje esančių laidojimo namų paslaugą, tikrai būtų rasta tinkama vieta kasti. Bet kitos firmos – vargu.
Tektų kremuoti
Nelaimės prislėgta, pasimetusi našlė pasakojo iš kapų vėl skubėjusi į šarvojimo salę „Ritualijos“ laidojimo namuose. Ten puolė aiškintis, ar jų vyrai tikrai reikiamoje vietoje iškas duobę. Tačiau darbuotoja net stebėjosi, kam kelti abejones – viskas tikrai bus gerai.
Vis dėlto Valė pasakojo nurimti niekaip negalėjusi – juk seniūnijoje galutinio sprendimo taip ir negavo.
Kitą dieną moteris pasakojo vis dar nežinojusi, kur laidos savo sutuoktinį. Tik likus porai valandų sužinojo, kad be jokių problemų „Ritualijos“ vyrai parinko vietą duobei kasti, turėjo tą patį įrenginį nustatant tiksliai vietai, o jos didžiulis nerimas buvęs visai be pagrindo. „Net ir po laidotuvių administratorė man skambino, teiravosi kaip aš laikausi“, – graudinosi moteris.
Tuo tarpu seniūnijoje sakė buvo išgirdusi siūlymą, kaip iš karto išsklaidyti abejones dėl laidojimo šeimos kape – sutuoktinio palaikus kremuoti. Tačiau juk ne kiekvienam tai priimtina, o ir išlaidos didžiulės.
Reikalavimai kapo gyliui
Ukmergės miesto seniūnė Zita Pečiulienė sako, kad seniūnija, būdama atsakinga už tvarką kapinėse, privalo vadovautis ir Laidojimo įstatymu, ir mūsų savivaldybės patvirtintomis tvarkos kapinėse taisyklėmis.
Pagal galiojančią tvarką seniūnija dar prieš septynerius metus žurnale apie laidojimus pradėjo įtraukti ir duomenis apie kapo duobės gylį, kuris privalo būti ne mažesnis kaip 2 metrai. Kremuojant duobės gylis gali tesiekti 1 metrą.
Tuo tarpu laidojimo firmos, norėdamos kiek pasilengvinti darbą, kartais gali šių reikalavimų nepaisyti. Seniūnijos pareiga – žiūrėti, kad taip nenutiktų. Pasak seniūnės, pagal galimybes jų darbuotojai stengiasi nuvykti ir patikrinti, ar velionio laukianti duobė – pakankamo gylio.
Daro tai iš anksto – visada prašo, kad duobė būtų iškasta iki laidotuvių likus dienai.
Z. Pečiulienė pasakojo, kad gylis ypač svarbus panašiu kaip šis atvejis – kai šeimos kape jau yra palaidota žmonių ir atsiranda tikimybė, kad kasant galima pasiekti žemėje gulintį karstą.
Kad taip nenutiktų, reikia laikytis dar vienos įstatymiškai numatytos tvarkos – kapo ramybės laiko termino, kuris yra 25 metai. Tiesa, ir per tiek laiko karstas žemėje nesuyra, neretai aptinkamas sveikas.
Tvarka – visiems vienoda
Seniūnė sako, kad įstatyme nepalieka jokių išlygų, kai yra šeimos kapas. Tvarka ir kasant duobę naujoje kapavietėje, ir ten, kur kasėjams reikia įsiterpti į nedidelį tuščią likusį plotelį – vienoda.
Seniūnė sako, kad apie tvarką dėl kapo duobės gylio visada informuoja artimuosius, ateinančius į seniūniją aptarti laidojimo vietos ir gauti laidojimo leidimą.
Nors savo istoriją papasakojusi Valė tikina, kad seniūnijos specialistė net kelis kartus jai pakartojo – duobę kasti galite, bet leidimo laidoti neduodame, seniūnė mano, kad įvyko nesusikalbėjimas. Esą leidimas laidoti buvo suteiktas, tačiau moteris įspėta – jei duobė bus nepakankamo gylio, tuomet karsto leisti negalės.
Gal taip Ukmergėje jau yra nutikę? Z. Pečiulienė tvirtina, kad iki to neprieita. Visada randamas kompromisas – arba kita kapavietė, arba velionis vežamas kremuoti. Laidojant urną duobės gylis leidžiamas seklesnis – iki 1 metro.
Juk ir vienu, ir kitu atveju artimiesiems tai – papildomos didelės išlaidos ir stresas? Seniūnės teigimu, išties būna nepasitenkinimų, pykčių, pakelto tono, reikalavimų. Tačiau tokia yra tvarka, jos reikia laikytis. Jautrią netekties valandą esą žmonėms labai sunku suprasti įstatymų tvarką, ypač, jei ji nėra labai tobula.
Seniūnė patikino, kad jei laidojimo firmos pažeidinėtų tvarką – duobes kastų seklesnes nei priklauso yra numatytos net sankcijos – licencijų stabdymas. Tiesa, iki to, taip pat dar nebuvo prieita.
Z. Pečiulienė kategoriškai atmetė spėliones, kad seniūnija kažkokiu būdu propaguoja vieną laidojimo firmą, pasitelkdama į pagalbą jos darbuotojus, kai reikia tiksliai nustatyti, kurioje vietoje kasti duobę.
Tuo pačiu atsiprašė moters, jei ši pasijuto įskaudinta. Tačiau prašė suprasti ir seniūnijos specialistus, kiekvieną dieną atsiduriančius tarp tvirtos įstatymo raidės ir netektį išgyvenančių žmonių.
