Ukmergės žinios

Sa­vo il­gai sau­go­tus trem­ty­je ra­šy­tus ran­kraš­čius V. Da­lin­ke­vi­čie­nė su­de­gi­no jau grį­žu­si į Lie­tu­vą iš trem­ties per ap­mau­dų at­si­tik­ti­nu­mą. Tuo­kart ma­nė, kad en­ka­ve­dis­tai at­ėjo da­ry­ti jų na­muo­se kra­tą, to­dėl pa­slap­čio­mis švys­te­lė­jo są­siu­vi­nį į kros­nį. Pa­si­ro­do, kra­tos jų na­muo­se da­ry­ti nieks tą­syk ne­si­ren­gė.

Glau­dė par­ti­za­nus

„Kas gi bu­vo su­ra­šy­ta į tuos kruopš­čiai sau­go­mus są­siu­vi­nio pus­la­pius?“ – klau­siu da­bar jau sun­kiai be­vaikš­tan­čios ir be­veik vi­sai apa­ku­sios mo­te­rs. Van­da pra­šo ne­sku­bin­ti ir pra­de­da pri­kaus­tan­čią sa­vo gy­ve­ni­mo is­to­ri­ją. Tiks­liau – pa­čias skau­džiau­sias jos de­ta­les.

Uk­mer­giš­kės trem­ties is­to­ri­ja kiek ki­to­kia nei dau­ge­lio lie­tu­vių, gū­džią nak­tį su šei­mo­mis iš­vež­tų į Si­bi­rą. Iki tol, kol bu­vo iš­vež­ta, ne vie­ne­rius me­tus Lie­tu­vo­je ji bu­vo per­se­kio­ja­ma, kan­ki­na­ma, tam­po­ma po ka­lė­ji­mus.

Kaip pa­ti sa­ko, jų šei­mą sau­gu­mas kliu­dė 1941-aisiais. Tuo­met Del­tu­vos vals­čiu­je, Obe­lių kai­me su­ėmė jos bro­lį Ed­var­dą. Bro­lis bu­vo ka­riš­kis. Po ket­ve­rių me­tų areš­ta­vo tė­tį. Vi­są tė­tės areš­to is­to­ri­ją anuo­met Van­da nak­ti­mis bu­vo su­gul­džiu­si sa­vo pri­si­mi­ni­mų die­no­raš­ty­je. Tė­vo dau­giau ne­be­pa­ma­tė – jis mi­rė trem­ty­je.

Pa­ti Van­da tuo me­tu su­kū­rė šei­mą, iš­te­kė­jo už la­bai ge­ro vy­ro, su­si­lau­kė sū­naus. Ta­čiau gy­ve­ni­mo įvy­kiai ru­tu­lio­jo­si lyg ant pa­ra­ko sta­ti­nės. Ne­to­li jų na­mų Pa­mū­šio kai­me klo­ji­me par­ti­za­nai bu­vo įsi­ren­gę bun­ke­rį. Van­da me­na: bu­vo 1946-ųjų rug­sė­jo 24-oji, kai jų so­dy­bą ap­su­po „skre­bai“. Tai­ki­niu bu­vo klo­ji­mas su ja­me įsi­kū­ru­siais par­ti­za­nais.

Van­da me­na, kad so­dy­ba bu­vo ge­ro­kai ato­kiau na­mų, tad ji su­spė­jo ap­sau­go­ti vy­rą – lie­pė jam spruk­ti. Pa­ti li­ko, nes ti­kė­jo­si, kad ją nuo kan­ki­ni­mų ap­sau­gos nėš­tu­mas. Iki gim­dy­mo bu­vo li­kę vos de­šimt die­nų. Ta­čiau en­ka­ve­dis­tams ne­pa­si­ro­dė, kad tri­me­tis sū­nus ant ran­kų ir pas­ku­ti­nės nėš­tu­mo sa­vai­tės ga­lė­tų bū­ti mo­te­riai leng­vi­nan­ti ap­lin­ky­bė.

Lie­pė iš­si­kas­ti ka­po duo­bę

Pa­de­gę klo­ji­mą su ja­me gy­ve­nu­siais par­ti­za­nais (da­bar to­je vie­to­je pa­sta­ty­tas kry­žius), jie nu­si­tai­kė į ar­ti­miau­siai nuo to klo­ji­mo esan­tį pa­sta­tą – Van­dos na­mus. Me­na jos pa­im­ti at­bė­gu­sį ru­sų ka­rei­vį. Jis lie­pė at­va­ry­ti ar­klius, ku­rie ga­nė­si ki­to­je Mū­šios pu­sė­je. At­va­rė. Prie klė­ties sė­dė­jęs ru­sas lie­pė kas­ti duo­bę. Van­da ir da­bar ma­to sa­ve iš šo­no: nėš­čią be­pra­de­dan­čią gim­dy­ti mo­te­rį su tri­me­čiu vis už nu­ga­ros sle­pia­mu vai­ku, ka­san­čią duo­bę sau ir sa­vo sū­nui. Tuo­met tik­rai ne­ti­kė­jo, kad su­lauks se­nat­vės ir iš­sau­gos sa­vo vai­ką...

Jau duo­bė bu­vo iš­kas­ta iki ke­lių, kai į so­dy­bą at­ėjo ki­ti ru­sų ka­rei­viai, ku­rie tą­syk iš­gel­bė­jo ją nuo mir­ties.

Ne­nu­žu­dę mo­ters en­ka­ve­dis­tai ti­kė­jo­si iš­gau­ti iš jos svar­bių ži­nių, ta­čiau Van­da ti­ki­na nie­ko ne­iš­da­vu­si. Dau­žė ją bai­siai, dau­giau­siai – laz­da per ke­pe­nis, šo­nus. No­rė­jo iš­gau­ti var­dus, pa­var­des. „Sa­kiau tik vie­na: nie­ko ne­ži­nau“, – da­bar pa­sa­ko­ja mo­te­ris.

Aša­ros iš ne­re­gin­čių se­no­lės akių pa­si­pi­la, kai pa­klau­siu apie tuo­met į pa­sau­lį besirengusią ateiti gy­vy­bę. Gal po sa­vai­tės bu­vo nu­ga­ben­ta į Uk­mer­gės li­go­ni­nę, kur vai­ke­lį iš jos trau­kė ga­ba­lais. Ap­žiū­rė­da­mi jos nuo mė­ly­nių pa­ža­lia­vu­sį kū­ną gy­dy­to­jai ste­bė­jo­si, kaip ji ap­skri­tai gy­va li­ku­si.

Na­mai su­de­gė

Nie­ko iš nėš­čios mo­ters ne­iš­pe­šę kan­kin­to­jai pa­si­ten­ki­no tuo, kad at­ėmė iš jos ne­gi­mu­sį kū­di­kį ir vi­są tur­tą. Vis­ką, kas bu­vo ūky­je, ap­ra­šė ir iš­ve­žė. Sū­nų ku­rį lai­ką glo­bo­jo kai­my­nai Griš­ke­vi­čiai. Su­muš­ta, ne­gy­vą kū­di­kį pa­gim­džiu­si Van­da ke­lis mė­ne­sius bu­vo gy­do­ma li­go­ni­nė­je, pas­kui grį­žo pas jos sū­nų pri­glau­du­sius kai­my­nus, dar po kiek lai­ko – į iš­tuš­tė­ju­sius na­mus. Tiks­liau – į jų da­lį. Ki­tą nau­jo­ji val­džia ati­da­vė sve­ti­mai šei­mai.

Ta ap­gy­ven­din­ta šei­ma už­trau­kė Van­dai dar vie­ną ne­lai­mę. Pas juos lan­kė­si tai skre­bai, tai par­ti­za­nai. Vie­ną va­ka­rą, daug ne­si­aiš­ki­nus, kas pas ką lan­ko­si, į na­mą bu­vo pa­leis­ti šū­viai. Ir Van­da su vai­ku ir jos nau­ja­sis kai­my­nas su duk­rom pu­sę nak­ties slė­pė­si nuo šū­vių to­kia­me ak­me­ni­nia­me deš­roms lai­ky­ti skir­ta­me ka­mi­ne. Vi­si li­ko gy­vi, ta­čiau be na­mų – pa­sta­tas bu­vo pa­deg­tas ir su­pleš­kė­jo iki pa­ma­tų.

Taip jau nu­ti­ko, kad ir tą­syk žie­mos me­tu ba­sa li­ku­si mo­te­ris iš­ven­gė mir­ties ir vėl iš­sau­go­jo sū­nų.

Vėl vy­ko ap­klau­sos, ka­lti­ni­mai, tar­dy­mai, ta­čiau ga­liau­siai ji bu­vo pa­leis­ta. Ir iš­va­žia­vo gy­ven­ti į Vil­nių. Vi­są lai­ką rin­ko ži­nias apie sos­ti­nė­je be­si­slaps­tan­tį sa­vo vy­rą. Su­si­ti­ko su juo, ta­čiau la­bai ne­il­gam – po po­ros me­tų vy­ras bu­vo su­im­tas, o ji su sū­num iš­vež­ta į Bu­riatiją.

Į Si­bi­rą – su tri­mis rubliais

Skir­tin­gai nei ki­ti apie trem­tį pa­sa­ko­jan­tys is­to­ri­jos liu­di­nin­kai, Van­da ke­lio­nės į Si­bi­rą su siau­bu ne­pri­si­me­na: juk jau iki to lai­ko bu­vo ne­te­ku­si vis­ko. Į ke­lio­nę įsi­dė­jo gu­ze­lį mal­tos mė­sos, mil­tų ir tris rub­lius. Si­bi­ro šal­tis ir ba­das, ly­gi­nant su Lie­tu­vo­je pa­tir­to­mis kan­čio­mis, tra­giš­kas ne­pa­si­ro­dė.

Si­bi­re po ke­lių me­tų su­si­sie­kė su sa­vo vy­ru, o netrukus su juo ir su­si­ti­ko. Su­si­lau­kė dar vie­no sū­naus Ed­var­do. Po Sta­li­no mir­ties šei­ma grį­žo į Lie­tu­vą.

Sa­vo pir­ma­gi­mį – taip sau­go­tą sū­nų Al­fon­są mo­te­ris se­niai pa­lai­do­jo. Sa­ko, kad lai­do­ti sa­vo vai­ką jai bu­vo bai­siau­sia, ką mo­ti­nai ga­li­ma pa­tir­ti.

Su jau­nė­liu sū­nu­mi Ed­var­du Uk­mer­gė­je, Pi­vo­ni­jos mik­ro­ra­jo­ne, gy­ve­nan­ti mo­te­ris sa­ko min­ti­mis daž­nai grįž­tan­ti į sa­vo na­mus Pa­mū­šio kai­me.

Ka­dai­se įvy­ku­sią dra­mą sau­go ten ošian­čios eg­lės.

Ge­di­mi­no Ne­mu­nai­čio nuotr. Trem­ty­je da­ry­ta nuo­trau­ka: Bo­les­lo­vas ir Van­da Da­lin­ke­vi­čiai su sū­nu­mis Al­fon­su ir jau­nė­liu Ed­var­du.