





| Neparašyta gyvenimo knyga... |
| Written by Administrator | |||
|
91 metus skaičiuojanti ukmergiškė Vanda Dalinkevičienė kadais pati netikėjo, kad įmanoma ištverti tai, ką jai likimo buvo duota iškentėti. Prie sau iškastos duobės stovėjusi, daužoma ir kankinama moteris kadais savo išgyvenimus guldė į knygos rankraščius. Tačiau ilgai saugojusi, vėliau juos sudegino. Visa, ką senolei pavyko išsaugoti atmintyje, yra jos brangiausias turtas. Vilma NEMUNAITIENĖ
Savo ilgai saugotus tremtyje rašytus rankraščius V. Dalinkevičienė sudegino jau grįžusi į Lietuvą iš tremties per apmaudų atsitiktinumą. Tuokart manė, kad enkavedistai atėjo daryti jų namuose kratą, todėl paslapčiomis švystelėjo sąsiuvinį į krosnį. Pasirodo, kratos jų namuose daryti nieks tąsyk nesirengė.
Gedimino Nemunaičio nuotr. Vanda Dalinkevičienė kadais pati netikėjo, kad įmanoma ištverti tai, ką jai likimo buvo duota iškentėti...
Glaudė partizanus „Kas gi buvo surašyta į tuos kruopščiai saugomus sąsiuvinio puslapius?“ – klausiu dabar jau sunkiai bevaikštančios ir beveik visai apakusios moters. Vanda prašo neskubinti ir pradeda prikaustančią savo gyvenimo istoriją. Tiksliau – pačias skaudžiausias jos detales. Ukmergiškės tremties istorija kiek kitokia nei daugelio lietuvių, gūdžią naktį su šeimomis išvežtų į Sibirą. Iki tol, kol buvo išvežta, ne vienerius metus Lietuvoje ji buvo persekiojama, kankinama, tampoma po kalėjimus. Kaip pati sako, jų šeimą saugumas kliudė 1941-aisiais. Tuomet Deltuvos valsčiuje, Obelių kaime suėmė jos brolį Edvardą. Brolis buvo kariškis. Po ketverių metų areštavo tėtį. Visą tėtės arešto istoriją anuomet Vanda naktimis buvo suguldžiusi savo prisiminimų dienoraštyje. Tėvo daugiau nebepamatė – jis mirė tremtyje. Pati Vanda tuo metu sukūrė šeimą, ištekėjo už labai gero vyro, susilaukė sūnaus. Tačiau gyvenimo įvykiai rutuliojosi lyg ant parako statinės. Netoli jų namų Pamūšio kaime klojime partizanai buvo įsirengę bunkerį. Vanda mena: buvo 1946-ųjų rugsėjo 24-oji, kai jų sodybą apsupo „skrebai“. Taikiniu buvo klojimas su jame įsikūrusiais partizanais. Vanda mena, kad sodyba buvo gerokai atokiau namų, tad ji suspėjo apsaugoti vyrą – liepė jam sprukti. Pati liko, nes tikėjosi, kad ją nuo kankinimų apsaugos nėštumas. Iki gimdymo buvo likę vos dešimt dienų. Tačiau enkavedistams nepasirodė, kad trimetis sūnus ant rankų ir paskutinės nėštumo savaitės galėtų būti moteriai lengvinanti aplinkybė. Liepė išsikasti kapo duobę Padegę klojimą su jame gyvenusiais partizanais (dabar toje vietoje pastatytas kryžius), jie nusitaikė į artimiausiai nuo to klojimo esantį pastatą – Vandos namus. Mena jos paimti atbėgusį rusų kareivį. Jis liepė atvaryti arklius, kurie ganėsi kitoje Mūšios pusėje. Atvarė. Prie klėties sėdėjęs rusas liepė kasti duobę. Vanda ir dabar mato save iš šono: nėščią bepradedančią gimdyti moterį su trimečiu vis už nugaros slepiamu vaiku, kasančią duobę sau ir savo sūnui. Tuomet tikrai netikėjo, kad sulauks senatvės ir išsaugos savo vaiką... Jau duobė buvo iškasta iki kelių, kai į sodybą atėjo kiti rusų kareiviai, kurie tąsyk išgelbėjo ją nuo mirties. Nenužudę moters enkavedistai tikėjosi išgauti iš jos svarbių žinių, tačiau Vanda tikina nieko neišdavusi. Daužė ją baisiai, daugiausiai – lazda per kepenis, šonus. Norėjo išgauti vardus, pavardes. „Sakiau tik viena: nieko nežinau“, – dabar pasakoja moteris. Ašaros iš nereginčių senolės akių pasipila, kai paklausiu apie tuomet į pasaulį besirengusią ateiti gyvybę. Gal po savaitės buvo nugabenta į Ukmergės ligoninę, kur vaikelį iš jos traukė gabalais. Apžiūrėdami jos nuo mėlynių pažaliavusį kūną gydytojai stebėjosi, kaip ji apskritai gyva likusi. Namai sudegė Nieko iš nėščios moters neišpešę kankintojai pasitenkino tuo, kad atėmė iš jos negimusį kūdikį ir visą turtą. Viską, kas buvo ūkyje, aprašė ir išvežė. Sūnų kurį laiką globojo kaimynai Griškevičiai. Sumušta, negyvą kūdikį pagimdžiusi Vanda kelis mėnesius buvo gydoma ligoninėje, paskui grįžo pas jos sūnų priglaudusius kaimynus, dar po kiek laiko – į ištuštėjusius namus. Tiksliau – į jų dalį. Kitą naujoji valdžia atidavė svetimai šeimai. Ta apgyvendinta šeima užtraukė Vandai dar vieną nelaimę. Pas juos lankėsi tai skrebai, tai partizanai. Vieną vakarą, daug nesiaiškinus, kas pas ką lankosi, į namą buvo paleisti šūviai. Ir Vanda su vaiku ir jos naujasis kaimynas su dukrom pusę nakties slėpėsi nuo šūvių tokiame akmeniniame dešroms laikyti skirtame kamine. Visi liko gyvi, tačiau be namų – pastatas buvo padegtas ir supleškėjo iki pamatų. Taip jau nutiko, kad ir tąsyk žiemos metu basa likusi moteris išvengė mirties ir vėl išsaugojo sūnų. Vėl vyko apklausos, kaltinimai, tardymai, tačiau galiausiai ji buvo paleista. Ir išvažiavo gyventi į Vilnių. Visą laiką rinko žinias apie sostinėje besislapstantį savo vyrą. Susitiko su juo, tačiau labai neilgam – po poros metų vyras buvo suimtas, o ji su sūnum išvežta į Buriatiją.
Į Sibirą – su trimis rubliais Skirtingai nei kiti apie tremtį pasakojantys istorijos liudininkai, Vanda kelionės į Sibirą su siaubu neprisimena: juk jau iki to laiko buvo netekusi visko. Į kelionę įsidėjo guzelį maltos mėsos, miltų ir tris rublius. Sibiro šaltis ir badas, lyginant su Lietuvoje patirtomis kančiomis, tragiškas nepasirodė. Sibire po kelių metų susisiekė su savo vyru, o netrukus su juo ir susitiko. Susilaukė dar vieno sūnaus Edvardo. Po Stalino mirties šeima grįžo į Lietuvą. Savo pirmagimį – taip saugotą sūnų Alfonsą moteris seniai palaidojo. Sako, kad laidoti savo vaiką jai buvo baisiausia, ką motinai galima patirti. Su jaunėliu sūnumi Edvardu Ukmergėje, Pivonijos mikrorajone, gyvenanti moteris sako mintimis dažnai grįžtanti į savo namus Pamūšio kaime. Kadaise įvykusią dramą saugo ten ošiančios eglės.
Gedimino Nemunaičio nuotr. Tremtyje daryta nuotrauka: Boleslovas ir Vanda Dalinkevičiai su sūnumis Alfonsu ir jaunėliu Edvardu.
|