Ukmergės žinios

Še­šuo­lių mies­te­lio cen­tri­nė da­lis dau­ge­lio is­to­ri­kų įvar­di­ja­ma kaip ur­ba­nis­ti­kos pa­min­klas. Ji iš­si­dės­čiu­si į va­ka­rus nuo Še­šuo­lių eže­ro, ap­link san­kry­žą, į ku­rią su­ei­na ke­liai iš Uk­mer­gės, Šir­vin­tų ir Kiauk­lių. Į aikš­tės kom­po­zi­ci­ją įei­na  gat­vių san­kry­žos, baž­ny­čia ir var­pi­nė, pa­grin­di­nės ir ša­lu­ti­nės gat­vės. Iš vi­so aikš­tės – pa­min­klo  plo­tas ap­ima apie 8 hek­ta­rus.

Anot ar­chi­tek­to, ur­ba­nis­ti­kos is­to­ri­ko Al­gi­man­to Miš­ki­nio, iš es­mės aikš­tė su­si­for­ma­vo XIV – XIX am­žiu­ose. Šį spė­ji­mą pa­tvir­ti­na 1585 04 28 įra­šas Upy­tės mies­to teis­mo kny­go­je, kur mi­ni­mas My­ko­las Ja­sins­kis – LDK raš­ti­nin­kas, Vil­niaus pa­vie­to pa­ka­ma­ris, už­ra­šęs sa­vo žmo­nai Galš­kai pa­ja­mas iš sa­vo Už­ne­rio dva­rų – Še­šuo­lių, Staš­ku­niš­kio ir ki­tų.

Iš pra­džių bu­vę ke­liu­kai lai­kui bė­gant ta­po vieš­ke­liais, ve­dan­čiais į Šir­vin­tas, į bu­vu­sią dva­ro so­dy­bą (nu­ties­tas 1567 m.), į Kiauk­lius (apie 1572 m.), į Uk­mer­gę (nu­ties­tas 1850 – 1869 m.), į Žel­vą (XVIII a. pa­bai­go­je – XX a. vi­du­ry­je), į Ba­rei­šių kai­mą (apie XIX a. vi­du­rį).

Še­šuo­lių mies­te­lio pa­no­ra­ma bū­din­ga Lie­tu­vos mies­te­liams ir ma­žiems mies­tams. Tai – ra­dia­li­nio pla­no mies­te­lis, iš­si­ru­tu­lio­jęs iš pra­džio­je bu­vu­sio li­ni­ji­nio ti­po. Vė­liau su­si­for­ma­vu­sios trys pa­grin­di­nės ir trys ma­žes­nės į aikš­tę su­ei­nan­čios gat­vės lė­mė šią pla­no for­mą.

Tra­pe­ci­jos for­mos aikš­tė­se vy­rau­ja XX a. pir­mos pu­sės vie­na­aukš­čiai me­di­niai pa­sta­tai. Vie­nas iš jų – Še­šuo­lių pra­džios mo­kyk­los pa­sta­tas, pa­sta­ty­tas 1909 me­tais.

Še­šuo­lių ur­ba­nis­ti­kos sa­vi­tu­mą le­mia mies­te­lio cen­tro kom­po­zi­ci­ja. Ją su­da­ro gat­vių san­kry­žai bū­din­ga il­go­ka tra­pe­ci­nė aikš­tė ir siau­res­nia­ja­me ga­le (prie trum­po­jo tra­pe­ci­jos pa­grin­do) sto­vin­ti baž­ny­čia su var­pi­ne. Tai itin re­ta kul­to kom­plek­so pa­dė­tis tuo­se Lie­tu­vos mies­te­liuo­se, ku­riuo­se su­si­da­rė bū­tent to­kios – tra­pe­ci­nės aikš­tės. Baž­ny­čia pa­pras­tai sto­vi prie il­ges­nio tra­pe­ci­jos pa­grin­do, dėl to aikš­tė at­ro­do erd­vi. Še­šuo­lių aikš­tės kom­po­zi­ci­ja dėl kul­to kom­plek­so pa­dė­ties ir men­kų aikš­tės erd­vę ri­bo­jan­čių pa­sta­tų yra pa­pras­tes­nė, to­dėl ben­dras aikš­tės kom­po­zi­ci­jos įspū­dis men­kes­nis, o jos šo­nų per­spek­ty­vos ma­žiau raiš­kios.

Ta­čiau, ka­dan­gi baž­ny­čia su var­pi­ne yra aukš­tes­nė­je vie­to­je, aikš­tės il­gis op­tiš­kai at­ro­do ma­žes­nis, o kom­po­zi­ci­ja įgy­ja ori­gi­na­lių, tik šiai aikš­tei bū­din­gų, bruo­žų.