Ukmergės žinios

Dai­na­vo­je gy­ve­nan­ti 75 me­tų Re­gi­na An­dru­lie­nė lais­va­lai­kiu mėgs­ta pa­var­ty­ti sa­vo gi­mi­nės nuo­trau­kas. Tie­sa, ver­tin­giau­sios jų, ku­rio­se įam­žin­ta mū­sų mies­to is­to­ri­ja – ne ori­gi­na­lios, o ko­pi­juo­tos. Nuo­trau­kų ori­gi­na­lus is­to­ri­ją ver­ti­nan­ti mo­te­ris yra pa­do­va­no­ju­si Uk­mer­gės kraš­to­ty­ros mu­zie­jui.

Vil­ma NEMUNAITIENĖ

Ge­di­mi­no Ne­mu­nai­čio nuotr. Re­gi­na An­dru­lie­nė na­muo­se pa­si­li­ko tik nuo­trau­kų ko­pi­jas – ori­gi­na­lus pa­do­va­no­jo mu­zie­jui.

Po­nia Re­gi­na sa­ko ne­su­pran­tan­ti žmo­nių, ku­rie ap­si­tve­ria sa­vo na­mus ir juo­se įku­ria as­me­ni­nius ga­na ver­tin­gų eks­po­na­tų mu­zie­jus. Nuo­trau­kas, ku­rios ma­nė esan­čios ver­tin­gos is­to­ri­kams, pa­ti Re­gi­na pa­do­va­no­jo Uk­mer­gės kraš­to­ty­ros mu­zie­jui. Džiau­gia­si jai li­ku­sio­mis jų ko­pi­jo­mis.

Vie­no­je jų – ji pa­ti prieš sep­ty­nias­de­šimt me­tų mies­to vai­kų dar­že­lio auk­lė­ti­nių bū­ry­je. Pri­si­me­na lan­kiu­si dar­že­lį, įkur­din­tą Gruo­džio 17-osios gat­vės pri­va­čia­me na­me. Vie­na­me jo ga­le bu­vo dar­že­li­nu­kų gru­pės, ki­ta­me gy­ve­no na­mo šei­mi­nin­kai.

Ug­nia­ge­sio duk­ra

R. An­dru­lie­nė – tikra uk­mer­giš­kė. Pir­muo­sius sa­vo žings­nius žen­gė pa­čio­je mies­to šir­dy­je, gre­ta ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės pa­sta­to esan­čia­me me­di­nia­me na­me.  Vi­sai ne­se­niai iš jo iš­si­kraus­tė po­li­ci­jos ap­sau­gos sky­rius. Prieš sep­ty­nias­de­šimt me­tų tas pa­sta­tas pri­klau­sė ug­nia­ge­siams. Čia bu­vo ap­gy­ven­di­na­mos dar­buo­to­jų šei­mos.

Re­gi­na bu­vo ug­nia­ge­sio Ra­po­lo Ša­po­los duk­ra. Ge­rai pri­si­me­na, kaip tė­ve­lis bu­dė­da­vo ša­lia na­mų esan­čia­me ug­nia­ge­sių bokš­te. Tuo me­tu taip bu­vo ste­bi­ma, ar kur ne­įsi­plies­kia gais­ras. Ka­dan­gi ug­nia­ge­siams ne­bu­vo ga­li­ma pa­si­trauk­ti iš sa­vo pos­to, Re­gi­na pri­va­lė­da­vo nu­neš­ti sa­vo tė­čiui pie­tus į bokš­tą. Ne­se­niai tu­rė­jo pro­gą vėl kaip ir vai­kys­tėje už­lip­ti ap­žval­gos bokš­to, da­bar ta­pu­sio mu­zie­jus ob­jek­tu, laip­te­liais. „Už­plū­do vai­kys­tės pri­si­mi­ni­mai,“ – sa­ko mo­te­ris, me­nan­ti tuos lai­kus, kai ša­lia jų na­mų bu­vo so­di­na­mas da­bar­ti­nis Pi­lies par­kas.

Gy­ve­ni­mas Už­upy­je

R. An­dru­lie­nė pa­sa­ko­jo, jog jos tė­ve­lis, bū­da­mas tar­nau­to­ju, ga­vo skly­pą Gruo­džio 17-osios gat­vė­je ir pra­dė­jo ten na­mo sta­ty­bą.

Vi­si sma­giau­si mo­ters jau­nys­tės pri­si­mi­ni­mai – jau iš tos gat­vės. Tuo­met ji bu­vo vie­na nau­jau­sių mies­te. Jo­je na­mus be­si­sta­tan­tys ar jau pa­si­sta­tę nau­ja­ku­riai bu­vo la­bai drau­giš­ki. Re­gi­na pri­si­me­na, vai­kai iš­ti­sas die­nas gai­nio­da­vo ka­muo­lį pa­čių įreng­to­je fut­bo­lo aikš­tė­je. Su­au­gu­sie­ji ži­no­jo vie­ni ki­tų pa­slap­tis, da­li­no­si rū­pes­čiais ir džiaugs­mais.

Mo­te­ris la­bai ge­rai pri­si­me­na tuo­me­tį Uk­mer­gės ne­for­ma­lų pa­da­li­ni­mą į už­upiš­kius ir gy­ve­nan­čius cen­tre. Ar­šiau­siai kon­flik­tuo­da­vo jau­ni­mas. Ne­su­sku­bus iš ge­gu­ži­nių par­ei­ti na­mo į ki­tą upės pu­sę ge­riau jau lik­da­vo nak­vo­ti nei vė­lai va­ka­re ei­da­vo per til­tą.

Pri­si­me­na po­nia Re­gi­na ir dra­ma­tiš­kiau­sius mies­to įvy­kius – šau­dy­ti va­ro­mus žy­dus.Vai­kai pa­si­slė­pę krū­muo­se ste­bė­da­vo tas dra­ma­tiš­kas mir­ti­mi kve­pian­čias ei­ty­nes.

Bū­da­ma de­šim­ties Re­gi­na ne­te­ko ma­mos, ta­čiau tė­ve­lis po me­tų ve­dė ki­tą vai­kus la­bai my­lin­čią ir jais be­si­rū­pi­nan­čią mo­te­rį, tad naš­lai­čių da­lia la­bai ne­slė­gė.

No­rė­tų įam­žin­ti kai­mus

Bai­gu­si An­ta­no Sme­to­nos gim­na­zi­ją pa­šne­ko­vė sos­ti­nė­je bai­gė zo­o­tech­ni­kos tech­ni­ku­mą. Bū­da­ma gry­na mies­tie­tė ji pra­dė­jo dirb­ti ko­lū­ky­je, rū­pi­no­si gal­vi­jais. Jos aky­se bu­vo pa­sta­ty­ta tuo­met pa­vyz­di­nė Dai­na­vos gy­ven­vie­tė.

Lie­tu­vo­je at­kū­rus ne­pri­klau­so­my­bę, is­to­ri­ją puo­se­lė­jan­čios dai­na­viš­kės gy­ve­ni­mo no­ru ta­po įam­žin­ti bu­vu­sius Dai­na­vos apy­lin­kės kai­mus. Su­ny­ku­siuo­se kai­muo­se no­rė­jo pa­sta­ty­ti po pa­min­kli­nį ak­me­nį. Pri­si­mi­ni­mui tiems žmo­nėms, ku­rie ka­dais čia kū­rė sa­vo gy­ve­ni­mus, dir­bo že­mę.

Ta­čiau mo­te­ris su­pran­ta, kad ši­tos sva­jo­nės jai įgy­ven­din­ti tik­rai ne­be­pa­vyks. No­rė­tų, kad tai pa­da­ry­tų ki­ti. Kol dar gy­vi tie, ku­rie at­min­ty­je iš­sau­go­jo anuo­me­ti­nių kai­mų pa­va­di­ni­mus ir vie­tas.

Ne­ti­kė­tas su­ta­pi­mas: šio­je prieš­ka­riu da­ry­to­je ug­nia­ge­sių ko­man­do­s nuo­trau­ko­je įam­žin­tas ne tik Re­gi­nos tė­tis Ra­po­las Ša­po­la (sto­vi ant­ras iš de­ši­nės). Ly­giai to­kia pa­ti įrė­min­ta nuo­trau­ka puo­šia mū­sų ko­le­gės ko­res­pon­den­tės Li­gi­tos Juod­val­kie­nės na­mus. Jo­je – R. Ša­po­los ben­dra­dar­bis Li­gi­tos se­ne­lis – Pet­ras Nar­ke­vi­čius (sto­vi pir­mas iš kai­rės).