Ukmergės žinios

Ly­duo­kių dva­ras ži­no­mas jau nuo Lie­tu­vos Di­džio­sios Ku­ni­gaikš­ti­jos lai­kų. Pir­mą kar­tą is­to­ri­niuo­se do­ku­men­tuo­se ši vie­to­vė pa­mi­nė­ta XVI a. Ly­duo­kių kai­mo vai­to kny­go­je.

1499 m. mi­ni­mas Ly­duo­kių dva­ras, pri­klau­sęs Bag­do­nui Pet­ke­vi­čiui. Mies­te­liai pa­pras­tai kū­rė­si ša­lia dva­ro, tad  ir jo gy­ven­to­jai bu­vo la­bai glau­džiai su­si­ję su dva­ro gy­ve­ni­mu. Kiek­vie­nas dva­ro sa­vi­nin­kas pa­li­ko vie­no­kį ar ki­to­kį in­dė­lį mies­te­lio gy­ve­ni­me bei vys­ty­me­si. Ly­duo­kių dva­ro ūkis is­to­ri­niuo­se do­ku­men­tuo­se vi­sais lai­kais įvar­di­ja­mas kaip pa­vyz­di­nis.

Pir­ma­sis dva­ro sa­vi­nin­ku įvar­di­ja­mas B. Pet­ke­vi­čius. Nuo XVII a. pra­džios sa­vi­nin­kais ta­po Damb­raus­kai. Uk­mer­gės pa­vie­to ba­jo­rų mar­šal­ka Ma­ri­jo­nas Juo­za­pas Damb­raus­kas, iš­kleis­da­mas sa­vo duk­te­rį Te­re­sę už Uk­mer­gės pa­sta­li­nin­ko Kris­tu­po Ma­ri­ko­nio, krai­čiu ati­da­vė Ly­duo­kių dva­rą. Vė­liau Ma­ri­ko­nių duk­tė Fe­li­ci­ja jį kaip krai­tį ga­vo te­kė­da­ma už Vac­lo­vo Plia­te­rio.

Ukmergės kraštotyros muziejaus archyvo nuotr. Ly­duo­kių dva­ro gra­fas M. S. Ko­sa­kov­skis. Cen­tre – gra­fo tė­vas, o de­ši­nėje – vy­res­ny­sis bro­lis.

Ka­dan­gi Plia­te­riai vai­kų ne­tu­rė­jo, dva­rą pa­vel­dė­jo Fe­li­ci­jos sū­nė­nas Ig­no­tas Lo­pa­čins­kis. Kiek­vie­nas iš sa­vi­nin­kų pa­li­ko sa­vo in­dė­lį, ta­čiau la­biau­siai dva­ras su­kles­tė­jo XVIII-XIX a., val­dant gra­fui Bist­ro­mui. XIX a. prie Ly­duo­kių dva­ro įku­ria­mas par­kas, ku­rio plo­tas už­ėmė 5 ha. Par­ko pie­ti­nė­je pu­sė­je įku­ria­mas so­das, ku­rį juo­sė trys tven­ki­niai. 1859 m. dva­re įreng­ta spi­ri­to va­ryk­la.

Dau­gu­ma Ly­duo­kių mies­te­lio gy­ven­to­jų bu­vo be­že­miai ar­ba ma­ža­že­miai bei dva­ro dar­bi­nin­kai. Smul­kių­jų ama­ti­nin­kų bu­vo vos ke­le­tas. Tai kal­viai, ma­žų par­duo­tu­vių sa­vi­nin­kai, ra­čiai. Is­to­ri­niuo­se do­ku­men­tuo­se mi­ni­ma, kad 1781 m. Ly­duo­kių pa­ra­pi­jai pri­klau­sė 2278 žmo­nės, o 1782 me­tais pa­čiuo­se Ly­duo­kiuo­se gy­ve­no 57 gy­ven­to­jai. Tiek pat jų gy­ve­no ir 1880 me­tais, kai­me te­bu­vo 10 so­dy­bų.

XVIII a. mi­ni­ma pra­džios mo­kyk­la. 1782 m. jo­je mo­kė­si 24 mo­ki­niai. 1805 m. mo­kyk­lo­je te­bu­vo 5 mo­ki­niai.

1869 m. pa­gal slap­tą Uk­mer­gės ap­skri­ties isp­rav­ni­ko ra­por­tą Kau­no gu­ber­na­to­riui apie Uk­mer­gės ap­skri­ties pa­ra­pi­jas Ly­duo­kių pa­ra­pi­jos il­gis bu­vo 16, plo­tis – 9 vars­tai (vars­tas – 1,06 km). Pa­ra­pi­jo­je gy­ve­no 1800 vy­rų ir 1050 mo­te­rų.

Nuo 1870 me­tų dva­ras ati­ten­ka gra­fo Bist­ro­mo žen­tui, ka­ro in­ži­nie­riui Hen­ri­kui Voi­nic­kiui. Nors ge­ne­ro­las H. Voi­nic­kis dva­re gy­ven­da­vo tik va­sa­rą, apie sa­ve ir šei­mą Ly­duo­kiuo­se pa­li­ko ge­rus pri­si­mi­ni­mus: sam­dė mo­ky­to­jus, ku­rie Ly­duo­kių vai­kus mo­kė raš­to ir arit­me­ti­kos. 1884 me­tais jo ini­cia­ty­va bu­vo per­sta­ty­ta Ly­duo­kių baž­ny­čia. H. Voi­nic­kio žmo­nos rū­pes­čiu ne­to­li Ly­duo­kių pa­sta­ty­tas mū­ri­nis kop­lyt­stul­pis šv. Ro­kui.

Bo­les­lo­vas Sa­ba­liaus­kas  su žmo­na. Ly­duo­kių dva­re jis  tar­na­vo ka­rie­tų meist­ru. Taip pat jis pri­žiū­rė­da­vo ir re­mon­tuo­da­vo dva­ro bal­dus.

Nuo 1907 me­tų H. Voi­nic­kis dva­rą par­da­vė gra­fui M. S. Ko­sa­kov­skiui (1883-1962). Jis per­sta­tė rū­mus, įkū­rė pa­vyz­di­nį ūkį, ku­ria­me va­sa­rą lan­ky­da­vo­si be­si­mo­kan­tys Var­šu­vos že­mės ūkio aka­de­mi­jos stu­den­tai ir dės­ty­to­jai. Tuo me­tu ūky­je bu­vo pa­ti nau­jau­sia to me­to tech­ni­ka, au­gin­ti ge­riau­sių veis­lių gal­vi­jai ir žir­gai, už­veis­tas bi­ty­nas, įreng­ta kal­vė.

1911 m. M. S. Ko­sa­kov­skis ati­da­rė pra­džios mo­kyk­lą mies­te­lio cen­tre, ku­rio­je ga­lė­jo mo­ky­tis vi­si no­rin­tie­ji kraš­to vai­kai.

Apie 1903 m. dva­ro val­dy­to­jas Faus­tas Ole­jar­čekas grū­dų san­dė­lio bokš­te įren­gė ob­ser­va­to­ri­ją. Ne­to­li Mo­tu­zo na­mų apie 1903 me­tus dva­ro val­dy­to­jo pa­stan­go­mis Mo­ni­kos ir Sta­sio Bže­zins­kių pri­va­čia­me na­me įsi­kū­rė paš­tas. Pas­ta­ra­sis paš­to vir­ši­nin­ku dir­bo ne­il­gai, bet il­gus me­tus var­go­ni­nin­ka­vo Ly­duo­kių baž­ny­čio­je. Paš­to vir­ši­nin­ko pa­rei­gas pe­rė­mė jo žmo­na. F. Ole­jar­če­kas bu­vo la­bai ap­si­švie­tęs žmo­gus, tar­na­vęs pas gra­fą Vai­nic­ką ir gra­fą M. S. Ko­sa­kov­skį.

Mies­te­lio vi­du­ry­je sto­vė­jo di­džiu­lis Mo­tu­zo na­mas, pri­klau­sęs dva­rui. Ja­me įreng­ta kar­čia­ma. Na­mas bu­vo už­va­žiuo­ja­mas su di­de­le sta­da­la per vi­du­rį. Čia nak­čiai ap­si­sto­da­vo paš­to ka­rie­tos, va­žia­vu­sios iš Uk­mer­gės į Žel­vą, jų ke­lei­viai per­nak­vo­da­vo bei pa­šer­da­vo ar­klius.

Tar­pu­ka­rio me­tais dva­rą įsi­gi­jo ir val­dė ar­chi­tek­tas K. Rei­so­nas ir jo žmo­na E. Rei­so­nie­nė. Bu­vo at­sta­ty­tas klo­ji­mas bei per­sta­ti­nė­ja­mi rū­mai. Am­ži­nin­kų pri­si­mi­ni­muo­se E. Rei­so­nie­nė – rū­pes­tin­ga ir ge­ra­šir­dė mo­te­ris, ku­ri rū­pi­no­si ne tik dva­ro pa­sta­tų ir ūkio at­sta­ty­mu. Ji rū­pi­no­si skur­džio­mis šei­mo­mis, gim­dy­vė­mis, se­ne­liais, gy­ve­nan­čiais  prie­glau­do­je. Rei­so­nų dė­ka ke­le­tas ga­bių, ta­čiau ne­pa­si­tu­rin­čių jau­nuo­lių įgi­jo moks­lą.

Ko­sa­kov­skių lai­kais dva­re bu­vo įkur­ta di­de­lė bib­lio­te­ka. Kny­gas vo­kie­čių, len­kų, pran­cū­zų kal­bo­mis ga­lė­jo skai­ty­ti ne tik dva­ro gy­ven­to­jai. Jas sko­lin­da­vo ir Uk­mer­gė­je įsi­kū­ru­si Os­ve­tos drau­gi­jos pri­va­ti gim­na­zi­ja. Bib­lio­te­ko­je ga­lė­jo skai­ty­ti ir ku­me­čių vai­kai. Kny­gas iš­duo­da­vo Šar­ma­vi­čiū­tė, dva­ro ūk­ve­džio duk­tė. Bib­lio­te­ko­je daž­nai rin­ko­si jau­ni­mas, jo­je bu­vo įreng­tas vie­nin­te­lis vi­suo­se Ly­duo­kiuo­se ra­di­jo apa­ra­tas.

Di­džiu­lė bib­lio­te­ka vė­liau ati­te­ko Rei­so­nams. Jiems emig­ra­vus iš Lie­tu­vos, nors ir la­bai iš­grobs­ty­ta, bib­lio­te­ka ati­te­ko Vil­niaus uni­ver­si­te­tui.

Pa­ren­gė mu­zie­ji­nin­kė

Jo­lan­ta Pet­ro­ny­tė