Ukmergės žinios

...Kai va­ka­re vi­si vai­kai su­mie­ga, jų žais­lai at­gy­ja ir ty­liai dai­ro­si po kam­ba­rį. Šne­ka­si lė­lės apie gra­ži­ą­sias sa­vo suk­ne­les, šnabž­da pa­sa­kas pliu­ši­nis meš­ki­nas, o spal­vo­tos ka­la­dė­lės at­si­dūs­ta, kad ir vėl bu­vo iš­mė­ty­tos ant grin­dų... Žais­lai ti­pe­na ki­li­mu, ap­lan­ko stal­čiuo­se kny­gas, stie­bia­si, no­rė­da­mi pa­uos­tyt gė­lę ant pa­lan­gės. Ir vos tik su­šmė­žuo­ja die­ną ža­dan­ti auš­ra, su­grįž­ta į sa­vo vie­tas ir įmin­ga. Li­gi ki­tos nak­ties...

Vai­do­tės Griš­ke­vi­čiū­tės nuotr. „Tri­ra­tu­ko“ šei­mi­nin­kė Si­gi­ta ir jos sū­nus Lu­kas tarp par­duo­tu­vė­je esan­čių žais­lų tur­būt ir pa­tys pa­si­klys­ta...

Įsi­vaiz­duo­ki­me, kas nak­tį da­ro­si ten, kur žais­lų – ne­su­skai­čiuo­ja­ma dau­gy­bė. Jie kal­ba, šo­ka, dai­nuo­ja, žai­džia slė­py­nių ir vie­ni ki­tų klau­si­nė­ja, ką pa­ma­tė ar nu­gir­do per die­ną. Jei­gu tik mes juos pra­kal­bin­tu­me...

Kiek daug pa­sa­kiš­kų, įdo­mių istorijų su­ži­no­tu­me iš par­duo­tu­vė­je „Tri­ra­tu­kas“ gy­ve­nan­čių žais­lų ir lau­kian­čių, ka­da ap­si­gy­vens pas jus! Šio­je spal­vų ir džiaugs­mo ka­ra­lys­tė­je nak­ti­niai žais­lų pa­ra­dai, nie­kam ne­ži­nant, net­gi par­duo­tu­vės šei­mi­nin­kams, ren­gia­mi jau de­šimt me­tų. Mat šie­met „Tri­ra­tu­kas“ pa­si­tin­ka de­šim­tą­jį gim­ta­die­nį.

Jį įkū­rę Si­gi­ta ir Ar­vy­das Še­re­liai ži­no vis­ką apie kiek­vie­ną čia esan­tį žais­lą. Jie do­mi­si žais­lų pa­sau­lio nau­jo­vė­mis ir tuo, ką mėgs­ta vai­kai.

De­šim­ta­sis „Tri­ra­tu­ko“ gim­ta­die­nis svar­bus ir par­da­vė­jai Ri­tai, nes ji čia – nuo pat pir­mų­jų jo die­nų.

z z z

Šei­mi­nin­kai pri­si­me­na pir­mas „Tri­ra­tu­ko“ die­nas, kai jo gy­ve­ni­mas pra­si­dė­jo nuo ma­žu­čio kam­ba­rė­lio Ant­akal­nio gat­vė­je. Čia su­til­po ne tiek ir ma­žai pre­kių – žais­lų, mo­kyk­li­nių bei kan­ce­lia­ri­nių reik­me­nų. Pri­si­me­na ir pir­mą­sias čia su­tik­tas Ka­lė­das, ku­rios be­veik su­ta­po su įkur­tu­vė­mis.

Pir­kė­jams siū­lo­mos gė­ry­bės į vie­ną kam­ba­rį jau se­niai ne­be­tel­pa. Ati­da­ry­ta an­tra di­džiu­lė par­duo­tu­vė Klai­pė­dos gat­vė­je, pra­plės­ta pir­mo­ji. Di­de­lė pre­kių įvai­ro­vė, anot Si­gi­tos ir Ar­vy­do, yra la­bai svar­bi. Dar, anot jų, svar­bu ir tai, kad „Tri­ra­tu­ke“ uk­mer­giš­kiai vis­ko ga­lė­tų ras­ti pa­gal sa­vo ki­še­nę.

z z z

Be mi­nė­tų daik­tų šian­dien čia pre­kiau­ja­ma kup­ri­nė­mis, pa­spir­tu­kais, dvi­ra­čiais, mo­to­ro­le­riais, lo­ve­lė­mis, ve­ži­mė­liais ir ki­to­mis nau­ja­gi­miams skir­to­mis pre­kė­mis. Jiems tė­ve­liai ras barš­ku­čių, ki­to­kių žais­liu­kų. Si­gi­ta pa­sa­ko­ja, jog par­da­vi­nė­ja­mi tik pa­ten­tuo­ti iš Len­ki­jos at­vež­ti kū­di­kių žais­lai. Ki­niš­ki, kaip ži­nia, pre­ky­bo­je bu­vo už­draus­ti, pa­aiš­kė­jus, kad juo­se yra svei­ka­tai kenks­min­gų me­džia­gų.

Kad gi­mi­mo die­na ir ki­tos šven­tės bū­tų žais­min­gos, ga­li­ma įsi­gy­ti spe­cia­lių pa­puo­ši­mų. Po­pu­lia­rė­ja he­lio ba­lio­nai – jų no­ri­ma ves­tu­vėms, krikš­ty­noms, gim­ta­die­niams.

„Tri­ra­tu­kas“ ir žie­mai ruo­šia­si bei kvie­čia jos ma­lo­nu­mams pa­si­reng­ti pir­kė­jus. „Jau ir ro­gių tu­rim, nes bū­na, jog pir­mas snie­gas ne­ti­kė­tai už­klum­pa, ir pa­ma­tai, kad jų ne­tu­ri...“ – sa­ko Ar­vy­das.

Par­duo­tu­vės gy­ven­to­jams links­ma: jie jau pra­dė­jo švęs­ti gim­ta­die­nį.

z z z

O kiek čia žais­lų... No­rint ką iš­si­rink­ti, tik­rai gal­va ap­si­su­ka. „Ant ban­gos“ da­bar – ber­niu­kų mėgs­ta­mi „ba­ku­ga­nai“, Žmo­gus Vo­ras, Be­nas Te­nas bei ki­ti fil­mų he­ro­jai ir vis­kas, kas su jais su­si­ję. Nau­jo­vė – vai­kiš­kas da­žas­vy­dis. Mer­gai­tėms skir­ti gro­žio rin­ki­niai, lė­lių na­mai... Pir­kė­jų mėgs­ta­mi sta­lo žai­di­mai, ra­di­jo ban­go­mis val­do­mos ma­ši­nos, lai­vai, lip­du­kų al­bu­mai, sa­vo ža­ve­sio nie­kuo­met ne­pra­ras pliu­ši­niai žais­lai. Tie­sa, to­kių tu­rė­tų veng­ti aler­giš­ki žmo­nės.

Ir jei nu­tik­tų taip, kad tarp gau­sy­bės įdo­my­bių ne­ap­tik­tu­mėt to, ko no­rit, žais­lą ga­li­ma už­si­sa­ky­ti. O jei ke­ti­na­te svei­kin­ti gim­tu­vi­nin­ką, pa­do­va­no­ki­te jam „Tri­ra­tu­ko“ do­va­nų ku­po­ną.

Kaip at­si­rink­ti, ko rei­kia pir­kė­jui, kai da­bar vi­sur vis­ko tiek daug? Pa­šne­ko­vai ti­ki­na, kad ge­riau­si „suf­le­riai“ – re­kla­ma ir pa­tys vai­kai: „Tik už­girs­tam, kad apie kaž­ką nau­ja klau­sia, ir pra­de­dam do­mė­tis, koks žais­las, kaip vei­kia, kur pirk­ti.“

z z z

Vis tik, Si­gi­tos tei­gi­mu, at­ėjo lai­kai, kai ma­žie­siems smal­suo­liams, dėl ku­rių žais­lai ga­mi­na­mi, įtik­ti la­bai sun­ku. Šian­dien vai­kai tu­ri vis­ko ir re­tai juos be­nus­te­bin­si. Jei anks­čiau su­au­gu­sie­ji ko­kius ypa­tin­gus daik­tus jiems pirk­da­vo tik tam tik­ro­mis pro­go­mis, da­bar tai įpras­ta ir šio­kią die­ną.

„Žais­lais ap­krau­ti vai­kai pa­pras­čiau­siai ne­be­mo­ka jų ver­tin­ti, ne­su­pran­ta, kad juos, kaip ir ki­tus daik­tus, rei­kia sau­go­ti. Kai ku­rie vi­sai ne­tau­so­ja, lau­žo“, – sa­ko ji. Pa­ta­ria ne už­vers­ti vai­ko kam­ba­rį tuo, su kuo jis gal­būt te­pa­žais ke­lias die­nas, bet nu­pirk­ti įspū­dį ma­ža­jam tik­rai pa­da­ry­sian­tį žais­lą, kad ir įdo­mes­nę smul­kme­ną.

Ar daug yra vai­kų, ku­rie my­lė­tų vie­ną iš­skir­ti­nį žais­lą – tar­si ta­lis­ma­ną, Si­gi­ta taip pat abe­jo­jan­ti. Nors jos sū­nus še­šia­me­tis Lu­kas to­kį tu­ri. Tai – do­va­nų gau­tas minkš­tas par­še­lis Knys­liu­kas, su ku­riuo ber­niu­kas be­veik ne­si­ski­ria, vi­sur ne­šio­ja­si, kar­tu mie­ga.

O ko­kiu žais­lu vai­kys­tė­je la­biau­siai džiaug­da­vo­si pa­ti ma­ma? „Nie­kas mū­sų ne­le­pin­da­vo, ir ap­skri­tai ta­da su žais­lais pro­ble­ma bū­da­vu­si“, – apie ki­to­kias ga­li­my­bes pa­sa­ko­ja Si­gi­ta. Ir nu­si­šyp­so pri­si­mi­nu­si, kad ypač mėg­da­vo žais­ti par­da­vė­jų su... ser­ben­tų la­pais, ku­rie at­sto­da­vo rub­lius ir ka­pei­kas.