Ukmergės žinios

Res­pub­li­ki­nia­me Lie­tu­vos gy­ven­to­jų ge­no­ci­do ir re­zis­ten­ci­jos ty­ri­mo cen­tro or­ga­ni­zuo­ja­ma­me mo­ki­nių kon­kur­se „Lie­tu­vos ko­vų už lais­vę ir ne­tek­čių is­to­ri­ja“ da­ly­vau­ja sa­vo ša­lies pra­ei­čiai ne­abe­jin­gi jau­nuo­liai. Šie­met tarp jo lau­re­a­tų – uk­mer­giš­kiai iš „Ši­lo“ vi­du­ri­nės mo­kyk­los.

Vai­do­tė GRIŠKEVIČIŪTĖ

As­me­ni­nio ar­chy­vo nuotr. At­vy­ku­sios at­si­im­ti ap­do­va­no­ji­mų, „Ši­lo“ vi­du­ri­nės mo­kyk­los moks­lei­vės (iš kai­rės) Lau­ra, Vai­da, Do­vi­lė, Rū­ta ir jų mo­ky­to­ja Ne­rin­ga Va­lins­kie­nė ap­si­lan­kė ir LR Sei­me.

Kon­kur­są su­da­ro trys da­lys: ra­ši­nių, pie­ši­nių ir dai­nų. Tarp jo tiks­lų – tau­ti­nių jaus­mų, is­to­ri­nės at­min­ties puo­se­lė­ji­mas. Tad moks­lei­vių pa­teik­tuo­se dar­buo­se tu­ri at­si­spin­dė­ti tai, ką iš is­to­ri­jos, kny­gų, pa­sa­ko­ji­mų ži­no apie tau­tos li­ki­mo vin­gius.

Šiam pro­jek­tui ruo­šė­si „Ši­lo“ mo­kyk­los dai­ni­nin­kės, cho­ro, an­sam­blio da­ly­vės aš­tun­to­kės Rū­ta Aukš­ta­ko­jy­tė ir Do­vi­lė Ci­buls­ky­tė, vie­nuo­lik­tos kla­sės mo­ki­nė In­drė Pu­pe­ly­tė, šeš­to­kė Vai­da Ži­žy­tė. Da­ly­vau­ti kon­kur­se kar­tu su Vai­da pa­no­ro ir šios ket­vir­tak­la­sė se­su­tė Lau­ra. Vi­sas jas pa­ren­gė mu­zi­kos mo­ky­to­ja Ne­rin­ga Va­lins­kie­nė.

Vie­na iš są­ly­gų – pa­teik­ti ori­gi­na­lią, sa­vos kū­ry­bos dai­ną. Bu­vo su­kur­tos trys dai­nos, ku­rių vie­ną kar­tu at­lie­ka Rū­ta bei Do­vi­lė. Mer­gai­tės pa­čios ra­šė žo­džius, su­kur­ti mu­zi­ką pa­dė­jo mo­ky­to­ja. Nu­fil­muo­ti at­lie­ka­mų dai­nų įra­šai iš­siųs­ti kon­kur­so or­ga­ni­za­to­riams.

Ne­se­niai uk­mer­giš­kės su­ži­no­jo, jog ta­po lau­re­a­tė­mis ir yra kvie­čia­mos į fi­na­li­nį kon­kur­so eta­pą – ap­do­va­no­ji­mų ren­gi­nį Vil­niu­je. Be­li­ko iš­si­aiš­kin­ti, ku­rią vie­tą lai­mė­jo.

Kar­tu su ki­tais da­ly­viais iš įvai­rių mies­tų sos­ti­nė­je lan­kė­si ba­lan­džio pa­bai­go­je. Moks­lei­viams bu­vo pa­reng­ta vieš­na­gės pro­gra­ma. Apie 1991 me­tų sau­sio 13-osios įvy­kius jiems pa­sa­ko­jo Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos gy­ny­bos šta­bo vir­ši­nin­kas, gar­bės sa­va­no­ris at­sar­gos pul­ki­nin­kas Jo­nas Ge­čas. Sei­me jau­nuo­liai ir jų mo­ky­to­jai su­si­ti­ko su par­la­men­ta­re Da­lia Kuo­dy­te, Pa­si­prie­ši­ni­mo oku­pa­ci­niams re­ži­mams da­ly­vių ir nuo oku­pa­ci­jų nu­ken­tė­ju­sių as­me­nų tei­sių ir rei­ka­lų ko­mi­si­jos na­re. Ap­lan­kė Ge­no­ci­do au­kų mu­zie­jų, Tus­ku­lė­nų rim­ties par­ko me­mo­ria­li­nį kom­plek­są.

Po eks­kur­si­jos vi­si su­si­rin­ko Vil­niaus mo­ky­to­jų na­muo­se, ku­riuo­se įvy­ko kon­kur­so lau­re­a­tų kon­cer­tas. Prieš tai bu­vo pa­skelb­ti ati­tin­ka­mų vie­tų lai­mė­to­jai. Be ke­lių aukš­tes­nių­jų skir­tos trys tre­čio­sios vie­tos: ap­do­va­no­ji­mu pa­si­da­li­jo Rū­tos ir Do­vi­lės bei se­su­čių du­e­tai, taip pat – kon­kur­so da­ly­viai se­suo su bro­liu iš Ši­la­lės ra­jo­no. Vi­si lau­re­a­tai pri­sta­tė sa­vo dai­nas. Vie­nuo­lik­to­kė uk­mer­giš­kė In­drė bu­vo ap­do­va­no­ta pa­ska­ti­na­mo­sios vie­tos di­plo­mu.

Vai­da ŽIŽYTĖ

Si­bi­ro šal­tis

Trė­mė... Va­rė...

Skriau­dė... Ba­rė...

Si­bi­ro šal­tą

Gū­džią nak­tį

Var­gin­gi žmo­nės

Su­klu­pę, su­ša­lę

Ty­liai ken­čia...

Šal­tis... Spei­gas...

Ve­ria šir­dį –

Skau­da. Sie­la

Rau­da ty­liai...

Sun­kios die­nos,

Bai­mės nak­tys

Slen­ka ty­liai...

Me­nu gim­ti­nės

Ža­lius lau­kus,

Duo­nos kva­pą,

Jau­kius na­mus...

Ten žy­di so­dai,

Kve­pia me­dus,

Ži­nau –

Tė­vy­nė ne­pra­žus!

Pried.

Ne­tu­riu jė­gų ken­tė­ti,

Si­bi­ro spei­gų kęst...

No­rė­čiau būt lais­va lau­kų gė­le,

Lin­guot su vė­ju lau­kuo­se...

In­drė PUPELYTĖ

Ne­gai­les­tin­gas trė­mi­mas

Ne­gai­les­tin­gas trė­mi­mas į to­li­mą ša­lį,

Iš kur ne­be­grį­žo lie­tu­viai su­ša­lę.

Sū­rus bai­mės sko­nis, juo­da kas­die­ny­bė

Ir mū­sų, lie­tu­vių, iš­lai­ky­ta stip­ry­bė.

Sve­ti­mam kraš­te var­gau, ken­tė­jau...

Ne­no­rė­jau... Ne­ti­kė­jau...

Šal­ta žie­ma... Aš – na­cių au­ka...

O Lie­tu­va ma­no, pa­si­im­ki ma­ne!..

No­rė­tų­si vėl grįžt gim­ti­nėn,

Gi­miau čia, au­gau, mei­lę pa­ty­riau...

Esu lie­tu­vis – gar­bin­gai di­džiuo­juos,

No­riu gy­ven­ti – su­lauk­ti ry­to­jaus...

Pried.

Bū­tų ge­rai tu­rė­ti spar­nus,

Skris­ti to­lyn...

No­riu su­grįžt – na­mus ap­lan­kyt,

Su­tik­ti sa­vus.

Bū­tų ge­rai su­lauk­ti auš­ros,

Vil­ties ku­pi­nos die­nos,

Skaus­mą pa­miršt, lai­mę pa­tirt –

Skris­ti to­lyn...

Bū­tų ge­rai...

Do­vi­lė CIBULSKYTĖ

Pa­me­nu lyg va­kar...

Bir­že­lio ry­tas kve­pė­jo šie­nu,

Bi­jū­nai sklei­dės už lan­gų...

Rau­do­jo Lie­tu­va par­klu­pus,

Ne­te­kus duk­te­rų, sū­nų.

Kri­to aša­ros to­kios sū­rios,

Šir­dys ver­kė mūs vi­sų...

Vie­ni ban­dė slėp­tis pie­voj,

Ki­ti – už di­de­lių ber­žų.

Trem­tin va­go­nai pa­ju­dė­jo...

Nuo skaus­mo sky­rė­si dan­gus...

O lū­pos vir­pan­čios kar­to­jo:

„Už ką, už ką jie ve­ža mus?“

Pa­me­nu lyg va­kar –

Kve­pė­jo lau­kas me­du­mi...

Ma­niau – to ne­pra­ra­siu nie­kad,

Bet vis­kas li­ko at­min­ty.

Pried.

Mel­džiu Ta­ve, ge­ra­sis Die­ve,

Su­teik jė­gų pa­kilt ko­von!

Iš­tvė­rus ba­dą, šal­tį, gruo­dą

Ir vėl su­grįž­ti Lie­tu­von.