Ukmergės žinios

Try­li­ka­me­tės Ais­tės Re­mei­kai­tės, bū­si­mos Duks­ty­nos pa­grin­di­nės mo­kyk­los aš­tun­to­kės, plau­kai ne vie­nam su­ke­lia nuo­sta­bą. Ta­čiau il­gap­lau­kė gir­tis ne­mėgs­ta. Ji mie­liau pa­sa­ko­ja apie krep­ši­nį ir sa­vo au­gin­ti­nius.

Vai­do­tė GRIŠKEVIČIŪTĖ

Autorės nuotr. Dabar su paauglės plaukais sunku  susitvarkyti...

Ais­tės ma­ma Vi­ta­li­ja sa­ko, kad kū­di­kys­tė­je duk­ra nė iš to­lo ne­pri­mi­nė il­gap­lau­kės. O vė­liau ėmė „lįs­ti“ ne­įpras­tos gra­žios ka­sos, ku­rių ne­pa­ste­bė­ti ne­ga­lė­da­vo net kie­mo ber­niu­kai.

Ma­ža Ais­tė žiū­rė­da­vo fil­mu­kus apie vėž­liu­kus nin­dzes, mėg­da­vo žais­ti su žais­li­nė­mis ma­ši­no­mis ir drau­gau­ti su ber­niu­kais. Sy­kį, už­si­maukš­li­nu­si ant akių ke­pu­rę ir pa­si­ė­mu­si ma­ši­ny­tę, laks­tė lau­ke. Pro­šal ėję du ber­niu­kai net su­si­gin­či­jo, ką ma­to: mer­gai­tę ar ber­niu­ką. „Tai­gi ji su ka­som!“ – kal­bė­jo vie­nas. „Bet kad ne­ša­si ma­ši­ną...“ – ste­bė­jo­si ant­ra­sis.

Ka­sas pi­na va­lan­dą

Kad su­si­tvar­ky­tų su sa­vo il­gais ir sto­rais plau­kais, Ais­tei ne­re­tai pri­rei­kia ma­mos pa­gal­bos. Anks­čiau mer­gai­tė ne­šio­da­vo dvi ka­sas – ši­taip ir gra­žu, ir pa­to­gu. Da­bar pa­mė­gu­si šu­kuo­se­ną, ku­rią jai pa­da­ro ma­ma: su­pi­na ko­kių de­šimt „dra­ko­niu­kais“ va­di­na­mų ka­sų. Vi­ta­li­ja juo­kia­si: šis pro­ce­sas, kai įgu­do, jau trun­ka trum­piau, nors ir tai pri­rei­kia va­lan­dos.

Ne­įpras­tus uk­mer­giš­kės plau­kus gi­ria mo­ky­to­jai, pa­žįs­ta­mie­ji. To­kiu gro­žiu pa­si­gir­ti ga­lin­ti mer­gai­tė, kaip dau­gu­ma ki­tų il­gap­lau­kių, tu­rė­tų tu­rė­ti ir ko­kių ap­do­va­no­ji­mų iš il­ga­ka­sių kon­kur­sų. Ta­čiau Ais­tė pa­na­šiuo­se ren­gi­niuo­se ne­da­ly­vau­ja. Vi­ta­li­ja šyp­so­si – duk­ra ne­drą­si. Pa­ti il­gap­lau­kė sa­ko, jog vi­sai to ir ne­no­rė­tų. Už­tat pri­si­pa­žįs­ta il­gų­jų plau­kų trum­pin­ti nė ne­ke­tin­sian­ti.

Asmeninio archyvo nuotr. ...O ankstyvoje vaikystėje, kaip juokiasi mama, dukra nė iš tolo nepriminė ilgaplaukės.

Var­žy­bas „per­kel­da­vo“

iš te­le­vi­zo­riaus

Drą­ses­nė Ais­tė ki­tur – spor­te. Jai la­bai pa­tin­ka va­ži­nė­tis ried­len­te, lan­ko krep­ši­nį pas tre­ne­rę Ni­jo­lę Va­da­pa­lie­nę. Be­je, moks­lei­vės krikš­to ma­ma yra gar­sio­ji krep­ši­nin­kė Ri­ma Va­da­pa­lai­tė-Va­len­tie­nė. To­dėl ne­keis­ta, kad pir­ma­sis duk­ters žais­las vos gi­mus, anot ma­mos, bu­vo ka­muo­liu­kas.

„Kai Ais­tė bu­vo ma­ža ir per te­le­vi­zo­rių ma­ty­da­vo rung­ty­niau­jan­čią sa­vo krikš­to ma­mą, pra­šy­da­vo, kad su­pin­čiau ka­sy­tę, kaip pas Ri­mą. Ta­da sa­ky­da­vo „As li­mu­tė“ ir mė­gin­da­vo sa­vo ka­muo­liu­ką per kam­ba­rį va­ri­nė­ti. Tai­gi tek­da­vo ste­bė­ti iš kar­to dve­jas rung­ty­nes“, – juo­kia­si Vi­ta­li­ja.

Šin­ši­la – ka­vos mė­gė­ja

Duk­ra jai – ir drau­gė, ir di­džiau­sia pa­gal­bi­nin­kė. Abi kar­tu ke­liau­ja dvi­ra­čiais, Ais­tę vi­suo­met pa­vyks­ta pri­si­šauk­ti, kai so­de rei­kia nu­pjau­ti žo­lę ar už­deng­ti šilt­na­mį. Na­muo­se di­de­lės šei­mi­nin­kių mei­lės rei­ka­lau­ja du au­gin­ti­niai – van­dens vėž­lys Ra­fa­e­lis ir šin­ši­la Čin­čė. Vie­nas ki­tam la­bai pa­vy­di, jei­gu kaž­ku­riam iš jų dė­me­sio pa­ro­do­ma dau­giau.

Pa­si­ro­do, Čin­čė die­vi­na tą ry­to me­tą, kai Vi­ta­li­ja ge­ria ka­vą. Mat mie­lo­ji šin­ši­liu­kė ir pa­ti la­bai mėgs­ta šį gė­ri­mą, to­dėl sku­ba mei­lin­tis, kai šei­mi­nin­kė pa­si­ro­do vir­tu­vė­je. Tu­ri net spe­cia­liai jai skir­tą ma­žą puo­de­lį.

Ir vėž­liai mo­ka pyk­ti

Ra­fa­e­lis ir­gi tu­ri sa­vų po­mė­gių. Jam pa­tin­ka bū­ti bal­ko­ne ir šil­dy­tis prie­šais sau­ly­tę, o už­li­pęs sa­vo pri­žiū­rė­to­joms ant ko­jų, pra­šo­si jų dė­me­sio, ben­drau­ja ir tri­na­si nu­ga­rą: su­prask – la­bai niež­ti, nes kei­čia „kai­lį“ – me­ta šar­viu­kus. Ka­so­mas svaigs­ta iš ma­lo­nu­mo – jei ga­lė­tų, tur­būt už­murk­tų.

Tie­sa, sve­ti­miems prie jo ge­riau ne­si­ar­tin­ti. Mat iš­si­žio­jęs mo­ka iš­leis­ti to­kį gar­są, kad, anot Vi­ta­li­jos, pri­me­na iš pik­tu­mo šnypš­čian­tį ka­ti­ną.

Sy­kį, kai te­ko iš­vyk­ti, pri­žiū­rė­ti vėž­lį mo­te­ris pa­pra­šiu­si drau­gės. Šio­ji vė­liau pa­sa­kos, kad tas pa­si­pū­tęs Ra­fa­e­lis ne tik ją „ap­šnypš­tęs“, bet net­gi ig­no­ra­vęs ne šei­mi­nin­kų ran­ko­mis pa­duo­tą mais­tą! „Drau­gė iš­si­gan­do, kad nu­keips nie­ko ne­ėdęs... To­dėl pa­lik­da­vo vis­ką ir už­da­riu­si du­ris pa­slap­čia ste­bė­da­vo, ką jis da­rys“, – juo­kia­si Vi­ta­li­ja. Vis­gi, li­kęs vie­nas, ap­si­dai­ręs, ar kam­ba­ry­je ne­bė­ra jo­kių „sve­tim­kū­nių“, Ra­fa­e­lis vis­ką su­šlamš­da­vo.

Pri­kau­pė su­ve­ny­rų

Na­muo­se Ra­fa­e­lis dar tu­ri apie šim­tą „gi­mi­nai­čių“: tiek vėž­liu­kų – il­ga­am­žiš­ku­mo sim­bo­lių – su­kaup­ta Ais­tės ir ma­mos ko­lek­ci­jo­je. Pa­čių įvai­riau­sių eks­po­na­tų par­si­ve­ža iš už­sie­nio, do­va­no­ja Vi­ta­li­jos se­suo, drau­gai. Į Uk­mer­gę su­ve­ny­rai at­ke­lia­vo iš Ki­ni­jos, Is­pa­ni­jos, Pran­cū­zi­jos, Grai­ki­jos. Čia ras­tu­me vėž­lių su gin­ta­rais, kris­ta­lais, iš kriauk­lių, ko­ko­so rie­šu­to ir ki­to­kių, ku­rie to­kie gra­žūs, kad nu­gvelb­ti vie­ną ki­tą tur­būt pa­si­kė­sin­tų ne tik Ra­fa­e­lis, bet ir Čin­čė.

Dalis gražiosios kolekcijos, kurioje – vėžliai iš įvairių pasaulio šalių.