Ukmergės žinios

Šil­ka­pirš­čio bur­tai

Sma­rag­di­niu lau­kų pu­šy­nu

Žings­niuo­ja šil­ka­pirš­tis il­ge­sys.

Jis sa­vo ran­ko­mis gė­les

ap­klo­ja,

O žmo­nėms ro­dos: jis – tik de­be­sis.

Ir ten, tarp už­bur­tų gė­ly­nų,

Už­si­lieps­no­jo laum­žir­gio šir­dis.

Pa­mi­lęs auk­sap­lau­kės

pie­nės vei­dą

Jis vir­pa lauk­da­mas, kol ji pra­žys.

Pra­slin­kus il­ge­sio še­šė­liui auš­tant

Ra­sa nu­plo­vė šil­ką nuo žie­dų.

Gel­to­nas pie­nės vei­das pū­ku

Iš­si­sklai­dė virš laum­žir­gio

spar­nų.

Mė­lyn­akis dan­gus

Pa­mi­lu­si tą pai­ką

mė­lyn­akį dan­gų

va­sa­rą bė­gio­ju

de­be­sim nu­oga.

Iš­drį­su­si tik

pa­ry­čiais žve­jo­siu

jo ne­by­lius žvilgs­nius

ne­ma­to­mam tin­kle.

Oi ne! Ne­pa­gal­vo­ki,

kad ši­taip su­ža­vėt

aš ke­ti­nu ta­ve.

Ir ne­ban­dy­ki nu­si­juok­ti,

kai snie­gas iš­by­rės

cuk­raus pud­ra.

Tik ne­ma­nyk,

kad aš vie­na,

įsi­my­lė­jus pai­ką

mė­lyn­akį dan­gų,

nu­oga bren­du pu­ria

van­dens ga­rų pu­ta;

esu aš ap­si­go­bus

ry­to sau­le

ir va­sa­ros

ak­so­mi­ne skrais­te...

Do­na­ta GAVĖNAITĖ  

Pa­lin­kė­siu

Pa­lin­kė­siu tau tru­pu­čio ra­my­bės –

Aš ži­nau, kaip šian­dien jau­ties.

Pa­lin­kė­siu, kad vis­kas su­grįž­tų

Ar­ba pa­si­keis­tų, kad pa­jus­tum

ty­lą nak­ties.

Pa­lin­kė­siu trum­pų aki­mir­kų,

Kad iš­mok­tum jas ver­tin­ti

ge­riau.

Pa­lin­kė­siu dau­giau šyp­se­nų,

Kad jas sau­go­tum at­min­ty il­giau.

Pa­lin­kė­siu pa­pras­to ry­to,

Ka­da sau­lė nu­švie­čia sto­gus.

Pa­lin­kė­siu va­ka­ro ma­giš­ko,

Lem­pų švie­sos ir mė­ne­sie­nos

gra­žios.

Ne­ra­šy­siu at­vi­ru­kų,

Ne­pirk­siu pi­gių do­va­nų.

Ge­riau vis­ką įdė­siu tie­siai į šir­dį,

Nors ir ne­ži­no­si, nuo ko vi­sa tai

ir ko­dėl.

Iš­si­va­da­vi­mas

Kai ne­ga­li pa­ti­kė­ti,

Kai ne­ga­li gal­vo­ti,

Kai at­sa­ky­mas to­li,

O šir­dis taip ti­ki vil­tim.

Kai ti­kė­ji­mas su­dūž­ta,

Kai did­vy­riai krin­ta,

Kai vė­jas pe­le­nus ne­ša,

O pirš­tai pa­tys kaž­ką ra­šo...

Bai­gia­si ka­ras šir­dy­je,

Ta­vy­je taip švie­su,

Lū­pos pa­čios dai­nuo­ja,

O šir­dis sva­jo­ja...

Ne­ži­nai, kas bus to­liau,

Ne­ži­nai, kas bus ry­toj,

O kam tai rū­pi,

Kai nak­ty taip švie­su?

Ne­tik­ri vei­dai

Žmo­nės at­ei­na,

Žmo­nės iš­ei­na.

Vei­das lyg kau­kė

Šyp­sos – ir ty­li.

Keis­ta ma­ty­ti

Bent vie­ną jaus­min­gą,

Žmo­gų, ku­ris

Kau­kės pri­sti­go.

O aš čia vie­na,

Jaus­min­ga, tik­ra...

Lie­taus la­šu nu­praus­ta,

Sau­lės ir vė­jo pa­lies­ta,

Paukš­čio spar­no glo­bo­ta,

Jū­ros dei­vių sū­puo­ta.

Tai aš.