Ukmergės žinios

Kar­tais, jei pri­rei­kia ko­kios nors do­va­nė­lės pa­svei­kin­ti drau­gą su gim­ta­die­niu ar tie­siog nu­ste­bin­ti ar­ti­muo­sius, pri­trūks­ta­me idė­jų. Lai­čiuo­se gy­ve­nan­čiai try­li­ka­me­tei Lau­ry­nai Mor­kū­nai­tei ši­taip nie­ka­da ne­nu­tin­ka, nes su­ve­ny­rus ji ku­ria pa­ti.

Vai­do­tė GRIŠKEVIČIŪTĖ

Autorės nuotr. Lau­ry­nos dar­be­liais do­mi­si ir jais džiau­gia­si pa­žįs­ta­mie­ji.

Mer­gai­tės na­muo­se su­ras­tu­me įvai­rių gro­žy­bių, pa­ga­min­tų kruopš­čiai ir su mei­le. Jos dar­be­lių at­ei­na pa­si­žiū­rė­ti drau­gai, su­kur­ti ga­mi­niai eks­po­nuo­ja­mi pa­ro­dė­lė­se Lai­čių bib­lio­te­ko­je. Lau­ry­na sa­ko la­bai mėgs­tan­ti rank­dar­bius, tad ski­rian­ti jiems ne­ma­žai lai­ko.

Jau­no­ji meist­rė prisimena tą dieną, kai kny­gy­ne pa­ma­čiu­si kny­gą apie vel­ti­nį, ne­ga­lė­jo tie­siog im­ti ir pra­ei­ti pro ša­lį. Da­bar ši kny­ga ta­pu­si vie­na di­džiau­sių mer­gai­tės bi­čiu­lių – iš jos mo­ko­si ir ku­ria įvai­rius da­ly­kus.

Lau­ry­nos vel­ti­nių ko­lek­ci­jo­je – sa­gės, žais­liu­kai, su­ve­ny­rai. Ji pa­ti pa­si­rū­pi­na ir šiam ama­tui bū­ti­no­mis me­džia­go­mis. Sa­ko, kad mie­liau ve­lia sau­suo­ju bū­du, ku­riam rei­kia spe­cia­lių ada­tų. Be jų ir siū­lų dar nau­do­ja kem­pi­nė­lę. Šla­pia­sis bū­das su karš­tu van­de­niu ir mui­lu ne taip pa­tin­ka.

Be vel­tų su­ve­ny­rų try­li­ka­me­tė taip pat ku­ria mie­lus daik­te­lius iš spal­vo­tų ka­ro­liu­kų. Ve­ria juos ant vie­lu­tės. At­ro­dy­tų – pa­pras­ta, ta­čiau ar ga­lė­tu­mėt be spe­cia­lių ži­nių tin­ka­mai su­for­muo­ti kad ir pe­ly­tę su au­sy­tė­mis ir uo­de­ga? In­struk­ci­ją, kaip rei­kia vis­ką da­ry­ti, Lau­ry­na ra­du­si in­ter­ne­te. Spe­cia­lių ka­ro­liu­kų įsi­gy­ja par­duo­tu­vė­se.

Tarp to­kių „ka­ro­li­nių“ su­ve­ny­rų – an­ge­liu­kai, gė­ly­tės ir ki­ti daik­tai. Ta­čiau dau­giau­sia čia – gy­vū­nai: var­ly­tė, bo­ru­žė­lė, net­gi skor­pio­nas. Ver­ti bū­tent juos moks­lei­vės ran­kos tie­siog pa­čios ky­lan­čios, mat ji nuo ma­žens la­bai mėgs­ta gam­tą, my­li gy­vū­nus. Iš­duo­da ir sa­vo sva­jo­nę bū­ti gam­ti­nin­ke.

Kruopš­tu­mo ne­sto­ko­jan­ti Lau­ry­na šyp­so­da­ma­si pri­si­me­na ir dar vie­ną vai­kys­tės sva­jo­nę: no­rė­ju­si bū­ti siu­vė­ja. Ne tik no­rė­ju­si, bet ir ja pa­dir­bė­ju­si, mat ap­ren­gu­si sa­vo lė­les pa­čios siū­tais dra­bu­žiais. Dar ban­do siū­ti na­mų in­ter­je­rą puo­šian­čias de­ta­les. Vie­na to­kių – vėž­liu­kas-pa­gal­vė­lė su gė­le. Jau­no­ji siu­vė­ja ti­ki­na jo­kių siu­vi­mo ma­ši­nų ne­nau­do­jan­ti, nes siū­ti ran­ko­mis jai daug ge­riau.

Lau­ry­na vis­kam su­ran­da lai­ko. Ku­ria ei­lė­raš­čius, mėgs­ta skai­ty­ti kny­gas, pa­de­da ma­mai so­din­ti gė­les, ko­lek­cio­nuo­ja eže­re pri­si­rink­tas kriauk­les. O kad šios bū­tų įdo­mes­nės, nu­da­žo jas na­gų la­ku.

Mer­gai­tė taip pat ren­ka sal­dai­nių po­pie­rė­lius. Pa­aiš­ki­na tai da­ran­ti ne vi­sai dėl gra­žu­mo. Ka­dan­gi yra di­de­lė sma­li­žė ir pri­si­pa­žįs­ta šių gar­du­my­nų su­val­gan­ti gal ir per daug, su­ma­nė sau skir­ti auk­lė­ja­mą­ją prie­mo­nę. „Tų po­pie­rė­lių jau ir taip daug, bet aš juos vis ren­ku, ren­ku ir kli­juo­ju. Čia tam, kad pa­ma­čiu­si vi­są gau­sy­bę pa­ga­liau su­pras­čiau, kaip ne­ge­rai da­rau, kad val­gau tiek daug sal­dai­nių“, – šyp­so­si sma­li­žė, pa­sa­ko­da­ma apie tai, kad sal­dai­niai nė­ra tin­ka­mas mais­tas ir dar ken­kia dan­tu­kams.

Sa­vo kū­ri­nius jau­no­ji meist­rė pri­sta­to pa­ro­dė­lė­se.

Ir dar Lau­ry­na mėgs­ta pieš­ti. Daž­nai pie­šia įvai­rių fil­mu­kų vei­kė­jus. Jų taip pat ne­ma­žai pri­kau­pė. Sa­ko, kad į šiuos pie­ši­nius bus la­bai įdo­mu pa­si­žiū­rė­ti at­ei­ty­je, kai da­bar­ti­nius fil­mu­kus apie Kem­pi­niu­ką ir ki­tus sma­gius vei­kė­jus vi­si se­niai bus pa­mir­šę...

Lau­ry­na MORKŪNAITĖ

Un­di­nė­lės

Un­di­nė­lės žvy­nais auk­si­niais,

Plau­kais gel­to­nais

Plau­kios ban­gom be­ga­li­nėm,

Plau­kios drum­zli­nom

be­dug­nėm.

Snie­go bal­tu­mo per­lų su­ras,

Pa­ma­tys žu­ve­lių spal­vo­tų.

Dai­nuos si­re­nos dai­nas.

O Nep­tū­nas rūs­tu­sis su­kels

Gar­sias aud­ras...

Spal­vos

Mū­sų ma­ši­na ža­lia,

Ba­lio­nė­lis ža­lias,

Ža­lias miš­kas ir lau­kai,

Ža­lias mū­sų ke­lias.

Bal­tas lai­vas ar­ba kel­nės?

O gal bal­tas na­mas?

O kaip snie­gas, o kaip snie­gas

Styp­so ant eg­le­lės?