Geriausias poilsis ūkininkui – savuos laukuos

Asmeninio archyvo nuotr. „Likau prie žemelės“, – sako jaunasis ūkininkas Aurimas Genys. Asmeninio archyvo nuotr. „Likau prie žemelės“, – sako jaunasis ūkininkas Aurimas Genys.

Va­sa­ra daug kam aso­ci­juo­ja­si su atos­to­gom, bet tik­rai ne ūki­nin­kams. Ta­čiau Ly­duo­kių se­niū­ni­jo­je ūki­nin­kau­jan­tis Au­ri­mas Ge­nys di­dį­jį dar­by­me­tį šiuo lai­ku va­di­na dar ir ma­lo­nu­mu.

 „Nors va­sa­ros par­duo­tos, dar­bų re­zul­ta­tai vis­ką at­per­ka“, – sa­ko vy­ras, juos da­bar de­ri­nan­tis dar ir su ma­lo­niais šei­mos rū­pes­čiais.

Juo­dau­sių kai­me įsi­kū­ręs 32 me­tų Au­ri­mas – jau­na­sis ūki­nin­kas, čia au­gi­nan­tis ja­vus. Tu­ri 425 hek­ta­rų ūkį, ku­rio dau­giau nei 300 ha – nuo­sa­va že­mė. Pa­grin­di­nės jo au­gi­na­mos kul­tū­ros – ru­giai, kmy­nai, pa­ša­ri­niai mo­tie­ju­kai.

Sa­vo ūkį Au­ri­mas pa­sa­ko­ja įkū­ręs 2007-ai­siais, nuo 2010 me­tų jis – eko­lo­gi­nis. Šyp­so­si – jei ne tė­tis Va­len­ti­nas, gal­būt vis­kas jo gy­ve­ni­me ir ki­taip bū­tų pa­si­su­kę. Mat nuo jau­nys­tės tė­čiui pa­dė­da­vęs, dirb­da­vęs kar­tu, ir ko­kia nors ki­to­kia veik­la jam taip ir ne­pri­li­pu­si.

„Bu­vo vis­ko: ir ki­to­kių dar­bų no­rė­jos, ir pa­šėl­ti rei­kė­jo. Pra­si­dė­jus už­sie­nio bu­mui, drau­gai, ku­rie pa­tys iš­si­laks­tė, iš­vyk­ti ra­gi­no... Bet taip ir li­kau prie že­me­lės – ji da­bar yra ma­no pa­grin­di­nis dar­bas“, – sa­ko jau­na­sis ūki­nin­kas. Ir čia pat nuo­šir­džiai pri­si­pa­žįs­ta: „Tė­tis – ir pir­ma­sis ma­no mo­ky­to­jas, ir pats di­džiau­sias pa­ta­rė­jas bei pa­gal­bi­nin­kas.“

Ne ma­žiau svar­būs ma­mos Ro­mos, taip pat ūki­nin­kės, pa­ta­ri­mai. „Mū­sų šei­moj – vi­si ūki­nin­kai, tik žmo­na – ne“, – šyp­sos su žmo­na Aud­ra, is­to­ri­jos ma­gist­re, pus­an­trų duk­rą Au­gus­tę ir vos ke­lių mė­ne­sių sū­nų Ar­man­dą au­gi­nan­tis A. Ge­nys.

Ūky­je jam pa­de­da trys dar­buo­to­jai. Jais, anot pa­šne­ko­vo, – pui­kiais vy­rais, pa­ti­ki­mais žmo­nė­mis, – itin džiau­gia­si. Mat ge­rų dar­buo­to­jų, ne­sle­pi­ąs, da­bar ne taip ir leng­va ras­ti.

Tie­kia į Vo­kie­ti­ją

Ūki­nin­kas pa­sa­ko­ja ben­dra­dar­biau­jan­tis su Pa­ne­vė­žio ra­jo­ne, Vel­žy­je, įsi­kū­ru­sia UAB „Ag­ro­lit­pa“, ki­to­mis įmo­nė­mis. Ta­čiau di­džio­ji jo ūky­je už­au­gi­na­mos pro­duk­ci­jos da­lis – per 200 to­nų ru­gių, apie 40 to­nų kmy­nų – iš­ke­liau­jan­ti į Vo­kie­ti­ją. „Lie­tu­vo­je su eko­lo­giš­ka pro­duk­ci­ja su­dė­tin­ga: už­au­gin­ti ne taip ir leng­va, bet kai­nos nė­ra, o juk ir ne­ma­žus kre­di­tus rei­kia ati­duo­ti, – sa­ko jis. – Eko­lo­gi­niam ūky sun­kiau su že­mės dir­bi­mu, che­mi­jos ne­ga­li nau­do­ti, der­lius ma­žes­nis nei che­mi­zuo­tam ūky. Be to, dau­giau ne­la­bai ir iš­pe­ši mū­sų re­gio­ne.“

Var­di­ja kul­tū­rų kai­nas rin­ko­je li­tais. Kmy­nų – apie 6–7 už ki­log­ra­mą, mo­tie­ju­kų – apie 6. Už to­ną ru­gių vo­kie­čiai mo­kan­tys 550 li­tų, ta­čiau tiek, anot pa­šne­ko­vo, – ma­žo­ka.

„O ir nuo li­gų eko­lo­gi­niuo­se ūkiuo­se ne­pa­bėg­si. Ten­ka suk­ti gal­vą, kaip ko­vo­ti su ru­gius pa­žei­džian­čia skal­se, į kmy­nus kan­dys iš ki­tų au­ga­lė­lių at­ke­liau­ja...“ – pa­sa­ko­ja Au­ri­mas.

Tie­sa, šias pro­ble­mas ki­taip, anot jo, iš­spren­džian­tys per­par­da­vė­jai. „Tu­ri su­si­pir­kę va­lo­mą­sias – iš­va­lo ir iš­si­ve­ža. Tik vėl – dėl eko­lo­giš­ku­mo ir to, ką ra­šo ant pa­kuo­čių apie eko­lo­giš­ką pro­duk­tą... Juk vil­ki­kai iš­ve­ža vis­ką, grū­dai pi­la­mi vi­si kar­tu, mū­sų eko­lo­giš­ką pro­duk­ci­ją mai­šo su che­mi­zuo­ta“, – ap­gai­les­tau­ja ūki­nin­kas.

Ne­žiū­ri pro pirš­tus  

Ti­ki­na pats sa­vo re­a­li­zuo­ja­mas kul­tū­ras ty­ri­mais tik­ri­nan­tis kas­met: „Man la­bai svar­būs eko­lo­gi­jai tai­ko­mi rei­ka­la­vi­mai. Tuo la­biau, kad ir pir­kė­jų už­sie­ny­je at­si­ran­da vis nau­jų. Nak­ti­mis tik­rai mie­gu ge­rai dėl sa­vo pro­duk­ci­jos eko­lo­giš­ku­mo.“

Pa­si­da­li­ja ir pa­tir­tim, ly­gin­da­mas rin­kos ga­li­my­bes pas mus ir sve­tur. „Pa­vyz­džiui, Vo­kie­ti­jo­je, An­gli­jo­je ki­taip žiū­ri­ma į pa­tį ūki­nin­ką. Kol ne­su­var­to­ja sa­vuo­se re­gio­nuo­se už­au­gin­tos pro­duk­ci­jos, tol sve­ti­mų jie ne­įsi­lei­džia“, – pa­ste­bi Au­ri­mas.  

Pa­sa­ko­ja, jog ūki­nin­kų tie­kia­mus kmy­nus vo­kie­čiai itin ver­ti­nan­tys. Tie­sa, ty­ri­mų re­zul­ta­tai jiems tu­rin­tys bū­ti ne­pri­ekaiš­tin­gi. „Kmy­no ete­ris jei ge­ras, vo­kie­čiai la­bai per­ka. Nau­do­ja juos ir kos­me­ti­ko­je, ir me­di­ci­no­je“, – pa­sa­ko­ja jis. Pa­ties vir­tu­vė­je, šyp­so­si pa­šne­ko­vas, pirk­ti­nių kmy­nų jau se­niai ne­bė­ra. Be­je, lie­tu­viai pa­gal už­au­gi­na­mą šią pro­duk­ci­ją, tei­gia Au­ri­mas, – vie­ni pir­mau­jan­čių­jų.

Pla­nuo­se – spel­ta  

Jau­na­sis ūki­nin­kas džiau­gia­si, jog šio­je veik­lo­je jam la­bai pra­ver­tu­sios Eu­ro­pos Są­jun­gos iš­mo­kos. Įsi­gi­jo tech­ni­kos – trak­to­rių, sė­ja­mą­ją, sku­ti­ką. „Bet gi ir pra­dė­ti ūki­nin­kau­ti leng­viau, kai jau yra san­dė­liai, tė­čio tech­ni­ka – įdir­bis juk bu­vo“, – ne­sle­pia jis. Dar­be taip pat pra­ver­čia se­mi­na­ruo­se, pa­ro­do­se, ku­rio­se ne­re­tai da­ly­vau­ja, įgy­tos ži­nios.

Lai­ko atos­to­goms va­sa­rą vy­ras ne­tu­ri. „Nuo anks­ty­vo ry­to le­ki į ūkį – rei­kia vis­ką ap­žiū­rė­ti, o ir at­si­tin­ka vis kaž­kas: tai lie­tus dar­bus pa­ga­di­no, tai tech­ni­ka su­lū­žo... Per kū­li­mus ant kom­bai­no per­dien bū­ni... Jei orai pa­lan­kūs, dar­buo­ja­mės li­gi spa­lio“, – pa­sa­ko­ja A. Ge­nys. Ma­ža to, veik­lą pla­nuo­ja plės­ti – au­gin­ti ke­ti­na dar ir spel­tą.  

Sėk­min­ga dar­bų baig­tis, anot jo, ver­ta vi­sų tų rū­pes­čių: „Vis­ką at­per­ka, kai į sa­vo lau­kus pa­si­žiū­ri, kai pro­duk­ci­ja su­gu­la į aruo­dus, o že­mė, eko­lo­giš­kai dir­ba­ma – be jo­kios che­mi­jos, at­si­dė­ko­ja.“

Atos­to­gos pa­lauks  

Au­ri­mas ir ne­si­gai­li, kad va­sa­rą lai­ko atos­to­gų pra­mo­goms ne­lie­ka. „Bet jų ir ne­rei­kia, nes pats di­džiau­sias džiaugs­mas, ma­lo­nu­mas ir pra­mo­ga – šei­ma, vai­kai, ku­riems ir dar­by­me­čiu sten­giuos ati­duo­ti vi­są įma­no­mą lai­ką ir dė­me­sį, o žie­mą vi­si į šil­tus kraš­tus nu­lėk­sim, – at­vi­rau­ja dvie­jų ma­ža­me­čių tė­tis. – O da­bar pas mus, pa­ti­kė­kit, tik­rai yra ką veik­ti, ypač – kai kū­di­kis ant ran­kų. Da­bar tė­vu­kas, ku­ris pats dir­ba apie 900 hek­ta­rų, dau­giau įdar­bin­tas, kad pa­va­do­vau­tų. Aš ap­va­žiuo­ju lau­kus, ir rei­ka­lus la­biau te­le­fo­nu pa­ko­re­guo­jam.“

Na, ne­bent, pra­si­ta­ria Au­ri­mas, lais­ves­nę va­lan­džiu­kę mie­lai pa­žais­tų nuo ma­žens taip mėgs­ta­mą krep­ši­nį, pa­žve­jo­tų ar kar­tu su tė­čiu leis­tų­si į me­džiok­lę. Pa­si­ro­do, jis – dar ir ne­blo­gas ku­li­na­ras, šiuo sa­vo po­mė­giu vir­tu­vė­je ne­re­tai nu­ste­bi­nan­tis žmo­ną.

Skir­tin­gai nei po­li­ti­kos ra­ga­vęs, Uk­mer­gės ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės ta­ry­bo­je dir­bęs jo tė­tis Va­len­ti­nas, Au­ri­mas ti­ki­na apie tai net ne­gal­vo­jan­tis. „Po­li­ti­kos ne­mėgs­tu. Ge­riau­siai jau­čiuo­si ir at­si­pa­lai­duo­ju sa­vo lau­kuos, gam­to­je“, – at­vi­ras jis.

Griežtai draudžiama "Ukmergės žinių" paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse be sutikimo. Gavus leidimą būtina įdėti aktyvią "Ukmergės žinių" nuorodą ir nurodyti kaip šaltinį.
Įvertinkite šį įrašą
(0 balsai)

Pridėti komentarą

ukzinios.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, nesusijusius su tema, įstatymus pažeidžiančius, reklaminius, skatinančius smurtą komentarus. Už komentarus atsako juos parašę skaitytojai. Kurstant smurtą, rasinę, tautinę, religinę bei kitokio pobūdžio neapykantą ar kitaip pažeidžiant LR įstatymus, galite sulaukti atitinkamų tarnybų dėmesio.


Jonines

Kainoteka

Optima 13 Picerijos salės nuoma

Draugai

Ukmerges kulturos puslapiai

gpm 2011 n 135

Lietuvos valstybe

ukvm

vilkmerge

UKC logo 115x63

Apkeliauk

Tauragės laikraštis

KuoSkiriasi.lt

baidariu aukstaitija

Interneto dienraštis Bernardinai

Vilkmerge

lrytas

delfi

logo srtrf-300x170

Į viršų