Mišrus ūkis atsisveikina su karvėmis

Ūkininkei R. Varnienei gaila atsisveikinti su karvėmis. Autorės nuotr. Ūkininkei R. Varnienei gaila atsisveikinti su karvėmis. Autorės nuotr.

Pivonijos seniūnijoje Žeruolių kaime esančioje melžiamų karvių fermoje – liūdnų permainų metas. Ūkininkė Ramunė Varnienė nusprendė atsisakyti nuostolingos pienininkystės ir išparduoda karves.

Dalį bandos jau pardavė, kitoms taip pat jau atsirado pirkėjas ir belieka tik sutvarkyti formalumus. Ferma tuoj visai ištuštės.

Pienininkystės ūkis nėra pagrindinė ūkininkų Ramunės ir Valento Varnų veikla. Ūkis mišrus – šeima dirba 400 ha žemės – augina javus, laikė daugiau kaip 50 karvių. Už jas, šeimos susitarimu, ir buvo „atsakinga“ žmona.

Nors pajamos už pieną, anot jos, yra tik papildomos, tačiau moteris prisipažįsta, kad jai tai išties skausmingas apsisprendimas – mat šia žemės ūkio veikla ji užsiėmė beveik 25 metus.

Karvytes ne tik rūpestingai prižiūrėjo – visos turėjo vardus, kuriuos pagal gyvulėlio išvaizdą ar būdą parinkdavo. Visų „charakteriai“ išstudijuoti, apie kiekvieną begalę istorijų papasakoti galėtų... Prisipažįsta, kad atsisveikinti su augintinėmis jai be ašarų neišeina.

R. Varnienė pasakojo, kad vyras, sūnūs jau seniai įkalbinėjo ją atsisakyti šio verslo, tačiau laikėsi įsikibusi, vis surasdavo argumentų juos perkalbėti, nors darbas fermoje tikrai nelengvas ir pieno kainos jau senokai žemyn ritosi.

Tuo labiau kad ir iš televizoriaus ekrano valdžios pažadai gražūs skambėjo...

„Dar nesinorėjo tikėti, atrodė, negi pas mus taip nevertinamas šis produktas, kad supirkimo kainos tokios graudžios“, – guodėsi ūkininkė.

Tačiau tie pažadai ne tik kad nesipildė, bet pienininkai dar labiau prie sienos buvo spaudžiami.

R. Varnienė sako, kad tik per pastaruosius vienerius metus pelnas, gaunamas iš parduodamo pieno, sumažėjo dvigubai.

Jai keista ir tai, kad į skelbimą apie parduodamą bandą iš karto atsiliepė kaimyninės šalies pirkėjai – lenkai. Nėra tikra, ar tai ūkininkai, ar beviltišką lietuvių pienininkų padėtį „perkandę“ ir ją savo versle išnaudoję perpardavinėtojai.

„Kaip čia yra, kad pas juos pienas parduotuvėje pigesnis nei pas mus, o jo supirkimo kainos – aukštesnės? O ir už galvijus jie brangiau moka“, – svarsto moteris. Be to, ji yra įsitikinusi, jog Lietuvoje didelės bandos iš karto tikrai nepasisektų parduoti, o po vieną galviją gal išsiparduotų per kokius penkerius ar net daugiau metų. Privačiam asmeniui iš visos bandos pardavė tik... vieną karvutę.

Maža to, kad karves urmu ima, Lenkijos ūkininkai dar ir paruoštus pašarus iš mūsų šalies ūkininkų perka – mat kartu su galvijais išsiveš ir į ritinius suvoliotą nupjautą žolę.

Taip pasvarsčiusi prieina prie išvados, kad logikos mūsų šalyje vykdomoje žemės ūkio politikoje tikriausiai maža.

Dar svarsto, ką darys didžiulėje nuo sovietmečio laikų išlikusioje fermoje. Juk ją, užuot nugriovę, kaip tais laikais buvo „madinga“, suremontavo, įsirengė pagal visus šiuolaikinius veterinarijos ir higienos reikalavimus.

R. Varnienė apgailestauja, kad teks naikinti ir du etatus – atleisti iš darbo melžėją ir šėriką.

Atsisakius pienininkystės ūkio, galvoje sukasi mintis apie kokią nors kitą gyvulininkystės ūkio šaką. „Dar tikrai neapsisprendžiau, bet svarstau apie paukštininkystę. Gal vištas arba kalakutus...“ – tolimesnius planus svarsto ūkininkė.

Verslas Lietuvoje tapo hobiu?

„Kas čia per darbas, jei valdžios tyčiojimasis iš darbo žmogaus iki to atvedė, kad turintieji kitas pajamas iš jų pieno ūkį ramsto?“ – svarsto savo pavardės atskleisti nenorėjęs ūkininkas.

Internetiniame skelbimų portale žmogus pasiskelbė parduodąs 35 melžiamų karvių bandą. Nežino, ką karves pardavęs darys su melžimo linijomis, kita pieno ūkyje naudota įranga.

„Nei dviejų dešimtmečių įdirbis niekam nebereikalingas, nei pats produktas – pienas. Jei būtų priešingai, per metus už pieną gaunamos pajamos daugiau kaip perpus nesumažėtų“, – 250 ha žemės dirbantis ūkininkas sako dar svarstąs paukštininkystę išbandyti...

Ragino mokytis skaičiuoti

Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkas Jonas Talmantas įsitikinęs, kad melžiamų karvių į Raudonąją knygą tikrai nerašysime, o lietuviškų pieno produktų nepristigsime.

„Tiesiog, esant tokiai situacijai, ūkininkas išmoks skaičiuoti, nes dabar pieno gamyba vyksta per didele savikaina“, – svarsto pirmininkas. Mat dalis ūkininkų vasarą neišnaudoja ganyklų, o laiko karves tvartuose. Taip yra brangiau.

Pasak jo, per dideli ir lietuvio ūkininko norai. O jie prie gero nepriveda – melžti po 10 tūkst. litrų pieno iš pirmaveršės karvės – tikrai nėra normalu. Tai taip pat kelia savikainą – tenka pirkti labai aukštos kokybės itin brangius pašarus, papildus.

Situaciją taip pat iš esmės pataisytų pienininkų kooperatyvai, nes „mažo ūkio savininkas vienas neturi derybinių galių“.

Priežasčių – ne viena

Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto Produktų rinkodaros skyriaus tyrėja Deiva Mikelionytė išvardino keletą pagrindinių priežasčių, dėl kurių šalies pieno ūkyje susidarė tokia ūkininkams nepalanki situacija – Lietuvoje pieno supirkimo kainos – žemiausios Europos Sąjungoje.

„Situacija susiformavo ne šiandien – ji tęsiasi jau keletą metų, kuomet pasaulinėje pieno rinkoje pradėjo ryškėti perprodukcija – pasiūla viršijo paklausą. Esame glaudžiai susiję, nes Lietuvos pieno perdirbėjai apie pusę savo produkcijos parduoda užsienyje“, – sako pašnekovė.

Pernai ES šalyse parduota apie 75 proc. pieno produkcijos, JAV – 6 proc., Kazachstane – 2,5 proc., Saudo Arabijoje – 2 proc.

Įtakos pieno kainų kritimui neišvengiamai turi ir tai, kad Rusijos rinka, kuriai Lietuvos perdirbėjai tiekdavo ženklią dalį produkcijos, beveik atkrito, šiai šaliai paskelbus embargą lietuviškam pienui. Į Rusiją dar keliauja 2,4 % pieno produkcijos be laktozės.

„Lenkijoje, skirtingai nei Lietuvoje, ūkis nebuvo tiek kolektyvizuotas. Ten jau iš anksčiau buvo sukurta bazė – jiems pakako tik prasiplėsti, kai mūsų žemdirbiai dar tik kūrė ūkius. Be to, Lenkijoje didelę dalį pieno perdirba patys kooperatyvai, kurie superka pieną iš savo narių ir yra suinteresuoti, kad tik tie ūkiai išsilaikytų, ir moka didesnę kainą“, – sako D. Mikelionytė.

Kokios yra Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto prognozės dėl pieno ūkių likimo Lietuvoje? Pasak pašnekovės, perspektyvos yra šviesesnės nei dabartinė situacija – pieno ūkis turi atsigauti, tačiau tai vyks palaipsniui: „Gal dešimtmečio ir neprireiks, bet kokių penkerių metų tikrai, kad supirkimo kainos pakiltų taip, kad pieno ūkis atsigautų“.

Griežtai draudžiama "Ukmergės žinių" paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse be sutikimo. Gavus leidimą būtina įdėti aktyvią "Ukmergės žinių" nuorodą ir nurodyti kaip šaltinį.
Įvertinkite šį įrašą
(0 balsai)

Pridėti komentarą

ukzinios.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, nesusijusius su tema, įstatymus pažeidžiančius, reklaminius, skatinančius smurtą komentarus. Už komentarus atsako juos parašę skaitytojai. Kurstant smurtą, rasinę, tautinę, religinę bei kitokio pobūdžio neapykantą ar kitaip pažeidžiant LR įstatymus, galite sulaukti atitinkamų tarnybų dėmesio.


Saugos kodas
Atnaujinti

Šokiai

Ukmerges siluma

Optima pica

Ar tinkamai tvarkomos Ukmergės gatvės?
  • Balsai: (0%)
  • Balsai: (0%)
  • Balsai: (0%)
Balsai:
First Vote:
Last Vote:

Savaitraštis Ukmergė

Laidojimo ir kremavimo paslaugos Ukmergėje

Autoservisas Ukmergėje

Floros Studija

Telefonai Ukmergė

Optima 13 Picerijos salės nuoma

Medical Devices Global Directory

Orai Ukmergėje

Orai Ukmergėje

Draugai

Ukmerges kulturos puslapiai

gpm 2011 n 135

Lietuvos valstybe

ukvm

vilkmerge

UKC logo 115x63

Voruta

Tauragės laikraštis

Faberlic 2015

baidariu aukstaitija

Interneto dienraštis Bernardinai

Vilkmerge

lrytas

delfi

logo srtrf-300x170

Į viršų