Šie rin­ki­mai bus tik­rai ki­to­kie. Tie­siog kei­čia­si bal­suo­to­jų kar­ta. Kei­čia­si žmo­nės, kei­čia­si po­žiū­ris ir mąs­ty­mas.

Jei­gu mū­sų, vy­res­nių­jų, kar­ta bu­vo­me įpra­tę ei­ti ir bal­suo­ti per rin­ki­mus, tai at­ei­nan­ti kar­ta la­biau tai bū­tų nu­si­tei­ku­si at­lik­ti kom­piu­te­riu na­muo­se. Ki­taip ta­riant, jiems bū­tų pri­im­ti­nes­nis elek­tro­ni­nis bal­sa­vi­mas.

Pa­si­rin­ki­mo at­sa­ko­my­bė la­bai di­de­lė. Juk sa­vo pro­tu ir ran­ka pri­si­dė­ti prie vie­nos ar ki­tos per­ga­lės yra pui­ki ga­li­my­bė. Tie­siog pa­si­jun­ti pa­da­ręs ge­rą dar­bą, jei­gu ta­vo nuo­mo­nė su­tam­pa su ben­dra­min­čių.

Uk­mer­gė – sa­vi­tas vals­ty­bės ra­jo­nas. Jau vien tuo, kad tu­ri sa­vo mies­to ben­druo­me­nę. Kiek ji skait­lin­ga ir įta­kin­ga – ne tas svar­bu. Svar­bu, kad jos ly­de­ris sa­ve pri­ima la­bai įta­kin­gu. Ir nie­kam ne­aiš­ku, kaip ir iš ko­kių lė­šų jis gy­ve­na, ko­kius mo­ka mo­kes­čius.

Ma­nau, kad vis­kas – iš tik­rų­jų mū­sų vi­sų ran­ko­se. Drą­siai sa­kau, kad gy­ven­da­ma Uk­mer­gė­je, ma­tau žmo­nes, ku­rie ga­li mums va­do­vau­ti. Ir te­gul juos ly­di sėk­mė  rin­ki­muo­se.

Ne­no­riu įžeis­ti tų, ku­rie mąs­to ki­taip. Jei­gu žmo­gus gy­ve­na nuo­la­ti­nė­je šven­tė­je ar pa­sto­via­me kon­flik­te, jis tu­ri sa­vo gy­ve­ni­mo mo­de­lį. De­ja, ta­me pa­čia­me že­mės plo­te.