Vep­rių se­niū­nė Da­lė Ur­bo­nie­nė pa­sa­ko­jo, kad tra­di­ci­nėms šven­tėms reng­tis pra­de­da prieš ke­lias sa­vai­tes – kuo­met pra­si­de­da di­die­ji mies­te­lio gra­ži­ni­mo­si dar­bai – pa­ke­lių šie­na­vi­mas, gy­vat­vo­rių kar­py­mas, gė­ly­nų įren­gi­mas, šiukš­lių rin­ki­mas. Sa­vait­ga­lį prieš pat mi­šias dar pa­pil­do­mai ap­žiū­ri­ma, ar vis­kas tvarkinga.

Po šven­tų mi­šių ti­kin­tie­ji iš­si­ren­gia il­gais Kal­va­ri­jų ta­kais.

Kai jau pra­de­da rink­tis mal­di­nin­kai, se­niū­nė sa­ko, kad įvai­rių ūki­nių dar­be­lių vi­sa­da už­ten­ka. Tai, žiū­rėk, kur ge­ria­mo van­dens pri­trū­ko, tai koks žmo­gus per­kai­to ar girtuoklėlis pa­ke­lė­je už­mi­go. Ky­la kar­tais bė­dų ir dėl pre­ky­bi­nin­kų. Ne vi­si jie de­ra­mai vie­tas pre­ky­bai pa­si­ren­ka.

O kad ir ele­men­ta­riau­sias da­ly­kas – tu­a­le­tai. Juk ši­tiek žmo­nių at­vyks­ta. Se­niū­nė ap­gai­les­tau­ja, kad stin­gant lė­šų net čia rei­kia tau­py­ti. Pu­sė tūks­tan­čio nuo­mai už bio­tu­a­le­tą se­niū­ni­jai – per­ne­lyg di­de­li pi­ni­gai, tad šie­met ver­tė­si pa­čių įreng­to­mis bū­de­lė­mis.

Mal­di­nin­kų nak­vy­ne, pa­sak se­niū­nės, rū­pin­tis ne­ten­ka. Pa­pras­tai ke­lioms die­nos at­vyks­ta tie, kas tu­ri pas ką ap­si­sto­ti. „Be­veik kiek­vie­nuo­se na­muo­se tuo me­tu bū­na sve­čių“, – pa­ste­bi se­niū­nė.

Vie­nas iš­skir­ti­nių šių­me­ti­nių Sek­mi­nių ak­cen­tų – penk­ta­die­nį vy­ku­si kon­fe­ren­ci­ja Lie­tu­vos jau­ni­mui, ku­rią ve­dė „Ma­žo­sios stu­di­jos“ di­rek­to­rius ku­ni­gas Ju­lius Sas­naus­kas. Į kon­fe­ren­ci­ją at­vy­ko jau­ni žmo­nės iš dau­ge­lio Lie­tu­vos vie­to­vių.

Šeš­ta­die­nį į Vep­rius at­vy­ko vys­ku­pas. Jis bu­vo iš­kil­min­gai su­tik­tas šven­to­riu­je, au­ko­jo šven­tas mi­šias, o pas­kui su ti­kin­čiais ėjo Kal­va­ri­jų ke­lią.

Tikintieji apsiprausti leidosi į šventu laikomą Cedrono upelį.

Šie­met kiek­vie­nas mal­di­nin­kas tu­rė­jo ga­li­my­bę gie­do­ti uni­ka­lias Vep­rių Kal­va­ri­jų gies­mes. Ma­ri­jos ra­di­jas per­nai įra­šė ir iš­lei­do ke­tu­rių  kom­pak­ti­nių dis­kų rin­ki­nį su gies­mi­nin­kų įgie­do­to­mis Vep­rių Kal­va­ri­jų gies­mė­mis. Kom­pak­ti­niai įra­šai – mies­te­lio ben­druo­me­nės pro­jek­tas, ku­riuo sie­kia­ma puo­se­lė­ti gy­vo­jo Sek­mi­nių gie­do­ji­mo tra­di­ci­ją.

Da­lė Ur­bo­nie­nė įsi­ti­ki­nu­si: Vep­rių Sek­mi­nių šven­tės – mies­te­lio pa­si­di­džia­vi­mas. Tai – ka­ta­li­kiš­ka šven­tė, su­trau­kian­ti tūks­tan­čius mal­di­nin­kų ir gar­si­nan­ti Vep­rius.

Is­to­ri­jos šal­ti­niai by­lo­ja, kad pir­mą kar­tą per Sek­mi­nes Vep­riuo­se Kris­taus kan­čios ke­liai bu­vo apei­ti 1846 me­tais.

Ti­ki­ma, jog jie iš tie­sų bu­vo pa­bars­ty­ti šven­ta že­me, ku­rią iš Je­ru­za­lės par­ga­be­no ir ke­lią pa­bars­tė Mi­la­šiū­nų vie­nuo­lis.

Vep­rių Kal­va­ri­jos – 35 Kry­žiaus ke­lio kop­ly­tė­lės ir var­tai, iš­si­dės­čiu­sios tarp Vep­rių eže­ro ir Šven­to­sios upės.

Tar­pu­ka­rio lai­ko­tar­piu į Vep­rių Kal­va­ri­jas at­vyk­da­vo tūks­tan­čiai mal­di­nin­kų. 1963 m. Kal­va­ri­jos bu­vo nu­griau­tos, Kry­žiaus ke­liai su­ar­ti, Sek­mi­nių at­lai­dai var­žo­mi, ta­čiau ti­kin­tie­ji ir to­liau rink­da­vo­si į Vep­rius ir apei­da­vo Kry­žiaus ke­lius. Pra­si­dė­jus At­gi­mi­mui Kal­va­ri­jų kop­ly­tė­lės at­sta­ty­tos.