Spausdinti šį puslapį

Aistra motociklams lydi nuo vaikystės

Dvi­de­šimt­me­tis Ša­rū­nas Žiup­ka dėl mo­to­cik­lų gal­vą pa­me­tė dar vai­kys­tė­je. Pir­ma pa­žin­tis su tech­ni­ka – nuo­lat ar­do­mas ir vėl ren­ka­mas mo­to­ro­le­ris. Vė­liau san­dė­liu­ke ra­dęs iš­ar­dy­tą se­nu­čiu­kę „Ja­vą“ ir iš­pra­šęs se­ne­lio vi­sų tei­sių į ją, ėmė­si dar­bo. Per me­tus krū­vą me­ta­lo jis pa­ver­tė ne vie­no ko­lek­cio­nie­riaus sva­jo­ne...

 

Li­gi­ta JUODVALKIENĖ

 

Au­to­rės nuotr. Ša­rū­nas Žiup­ka iš­ar­dy­tą se­ne­lio „Ja­vą“ iš de­ta­lių kon­stra­vo vi­sus me­tus.

Jau­nuo­lis pa­sa­ko­ja, kad bai­gęs Už­upio vi­du­ri­nę mo­kyk­lą, ku­rio­je la­biau­siai pa­ti­ko ir se­kė­si fi­zi­ka, ir be­si­rink­da­mas  spe­cia­ly­bę il­gai ne­svars­tė. Mat pa­aug­liš­ka aist­ra tech­ni­kai ne­iš­blė­so. Šiuo me­tu jis – Vil­niaus Ge­di­mi­no tech­ni­kos uni­ver­si­te­to ant­ra­kur­sis. Vai­ki­nas pa­si­rin­ko trans­por­to in­ži­nie­riaus spe­cia­ly­bę.

 

Ap­ti­ko se­nie­ną

 

Ša­rū­nas pri­si­me­na, kad tech­ni­kos gud­ry­bių ele­men­to­riu­mi jam ta­po vai­kys­tė­je tu­rė­tas mo­to­ro­le­ris. Iš ga­ra­žo jau tuo­met na­mo ne­re­tai grįž­da­vo nu­dau­žy­tais krum­pliais – vis knie­tė­da­vo jį pa­ty­ri­nė­ti, per­pras­ti vei­ki­mo prin­ci­pą.

Be­si­mo­ky­da­mas dvy­lik­to­je kla­sė­je, pa­ju­to, kad sa­vo mo­to­ro­le­rį jau „iš­au­go“. Aky­se pra­švi­to, kai san­dė­liu­ke ra­do se­ne­lio jau se­niai „nu­ra­šy­tą“ 1964 me­tais ga­min­tą če­kos­lo­va­kiš­ką mo­to­cik­lą „Ja­va“. Net ne mo­to­cik­lą, bet tik­rų tik­riau­sią me­ta­lo lau­žo krū­vą.

Nors se­ne­lis dau­giau kaip tris­de­šimt me­tų šiuo mo­to­cik­lu ne­be­va­ži­nė­jo, vis tik iš pra­džių prieš­ta­ra­vo anū­ko ke­ti­ni­mams. „Tik­riau­siai ma­nė, kad ne­su­ge­bė­siu“, – svars­to Ša­rū­nas.

Vis tik tei­sę iš esa­mų da­lių kon­struo­ti mo­to­cik­lą jau­nuo­lis iš­si­ko­vo­jo. Tuo­met be­veik vi­sas jo lais­va­lai­kis bu­vo „už­da­ry­tas“ į ga­ra­žą – tarp iš pir­mo žvilgs­nio me­ta­lo lau­žą pri­menan­čios krū­vos de­ta­lių, įvai­riau­sių lai­de­lių. Bet taip at­ro­dė tik nie­ko apie se­no­viš­kus mo­to­cik­lus ne­iš­ma­nan­tie­siems – Ša­rū­nas sa­ko, kad jau tuo­met jam siū­lė tris tūks­tan­čius li­tų.

 

No­rė­jo trenk­ti du­ri­mis

 

Ša­rū­nas sa­ko, kad mo­to­cik­lo da­lių rin­ki­mas vy­ko dė­lio­nės žai­di­mo prin­ci­pu. „Lip­džiau da­lis ir de­ta­les vie­ną prie ki­tos ir džiau­giau­si, kad kon­struo­ja­mas daik­tas vis la­biau pri­me­na mo­to­cik­lą. Ne­sku­bė­jau, ne­si­sten­giau kuo grei­čiau su­rink­ti. Da­riau kaip sau“, – pa­sa­ko­ja jis.

Dau­giau­sia var­go tu­rė­jo ir rim­čiau­sių ne­sėk­mių vai­ki­nas pa­ty­rė, kai te­ko elek­tros pa­skirs­ty­mo lai­de­lius su­jung­ti. Už­si­brė­žė ap­si­ei­ti be pro­fe­sio­na­lų pa­gal­bos, ta­čiau mėgs­tan­čių tech­ni­ka drau­gų pa­ta­ri­mais no­riai pa­si­nau­do­da­vo.

Ga­ra­žas ta­po ben­dra­min­čių su­si­bū­ri­mo vie­ta. „Su­si­ren­kam ir su­kam gal­vas, ko­kį lai­dą prie ko­kio jung­ti ar­ba ko­dėl ki­birkš­ties vis nė­ra“, – Ša­rū­nas ne­sle­pia, kad to­kių aki­mir­kų, kai no­rė­da­vo­si trenk­ti du­ri­mis, bu­vo ne kar­tą. Bet vis tiek ži­no­jo, kad ki­tą die­ną vėl kne­bi­nė­sis prie sa­vo „Ja­vos“.

Iš­va­žia­vęs į Vil­nių mo­ky­tis, mo­to­cik­lo ne­pa­mir­šo. Grį­žęs sa­vait­ga­liais tu­rė­da­vo pro­gą te­ori­nes ži­nias pri­tai­ky­ti prak­ti­ko­je. „Sa­vo ran­ko­mis prie tech­ni­kos pri­si­lie­tus, net mo­ky­tis ta­po įdo­miau“, – sa­ko vai­ki­nas.

 

Trau­kia žvilgs­nius

 

Pa­ga­liau at­ėjo die­na, kai su­riau­mo­jo mo­to­cik­lo va­rik­lis ir se­nu­tė „Ja­va“ iš­di­džiai iš­rie­dė­jo iš kie­mo. Ša­rū­nas nu­spren­dė ne­per­da­žy­ti mo­to­cik­lo – kad ir ne­bliz­gan­tis nau­ju­mu, bet vis tik – ori­gi­na­las. Tuo la­biau, kad ži­no­vai pa­gal spal­vą ga­li orien­tuo­tis, ka­da pa­ga­min­tas.

„Ja­va“ iš kar­to pa­trau­kė ap­lin­ki­nių dė­me­sį. Ša­rū­nas ne­ma­no, kad pra­ei­viai taip smal­siai bū­tų ap­žiū­ri­nė­ję nau­ją mo­to­cik­lą. Be­veik prieš pu­sę am­žiaus nuo kon­ve­je­rių nu­rie­dė­ju­si trans­por­to prie­mo­nė kė­lė žmo­nėms įvai­rių emo­ci­jų.

„Dau­ge­lis su­si­do­mė­ję ap­žiū­ri­nė­jo mo­to­cik­lą, čiu­pi­nė­jo, ste­bė­jo­si. Vy­res­nio am­žiaus žmo­nės su nos­tal­gi­ja pri­si­mi­nė pa­tys ki­ta­dos jau­nys­tė­je to­kiu va­ži­nė­ję“, – pa­sa­ko­ja jau­na­sis kon­struk­to­rius.

„At­gai­vin­to“ mo­to­cik­lo pa­jė­gu­mas dar ne­iš­ban­dy­tas. Mat pa­nau­do­jus nau­jas de­ta­les kol kas pa­tar­ti­na elg­tis su juo la­bai „švel­niai“ – va­ži­nė­ti ne­di­de­liu grei­čiu. Ša­rū­nas sa­ko, kad šios tai­syk­lės pats griež­tai lai­ko­si. „Bet mo­to­cik­lą daž­nai rei­kia „gin­ti“ nuo jau­nes­nio bro­lio Vy­tau­to – jis vis ne­rims­ta iš­ban­dy­ti jo grei­tį“, – šyp­so­si pa­šne­ko­vas.

 

Pla­nuo­se – dar vie­na se­nie­na

 

Prie mo­to­cik­lo šo­no be­li­ko pri­ka­bin­ti prie­ka­bą tre­čia­jam ke­lei­viui, va­di­na­mą lop­še­liu. „Tuo­met bus ga­li­ma ir apie se­no­vi­nių trans­por­to prie­mo­nių pa­ro­dą pa­gal­vo­ti“, – at­vi­rau­ja jau­nuo­lis.

Dar vie­na jau­nuo­lio sva­jo­nė, ku­rią jis pa­si­ren­gęs įgy­ven­din­ti, – pri­kel­ti ant­ram gy­ve­ni­mui ki­tą se­nie­ną. „Jau ži­nau, kas tu­ri vie­nos iš pir­mų­jų lai­dų, ke­tu­rias­de­šim­ties me­tų se­nu­mo ru­siš­kus „ži­gu­liu­kus“. Da­bar dėl jų kaip tik vyks­ta de­ry­bos“, – sa­ko jis.

Vai­ki­nas no­rė­tų tap­ti se­no­vi­nių au­to­mo­bi­lių sa­vi­nin­kų klu­bo na­riu. Ma­no, kad bū­tų sma­gu ir nau­din­ga min­ti­mis bei nau­jie­no­mis su ben­dra­min­čiais pa­si­da­lin­ti.

Griežtai draudžiama "Ukmergės žinių" paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse be sutikimo. Gavus leidimą būtina įdėti aktyvią "Ukmergės žinių" nuorodą ir nurodyti kaip šaltinį.
Įvertinkite šį įrašą
(0 balsai)