Spausdinti šį puslapį

Ame­ri­kie­tė lie­tu­vių kal­bos mo­ko­si Uk­mer­gė­je

 

Uk­mer­gės Jo­no Ba­sa­na­vi­čiaus gim­na­zi­ja šiais moks­lo me­tais su­lau­kė ne­įpras­tų sve­čių. Nuo rug­sė­jo čia mo­ko­si iš Jung­ti­nių Ame­ri­kos Vals­ti­jų, Mi­ne­so­tos, at­vy­ku­si de­vy­nio­lik­me­tė Ruth Amer­man.

Vai­do­tė GRIŠKEVIČIŪTĖ

Mo­ky­tis į Lie­tu­vą mer­gi­na at­vy­ko pa­gal Ro­ta­ry tarp­tau­ti­nių mai­nų pro­gra­mą, ku­rio­je da­ly­vau­jan­čios ša­lys mai­no­si moks­lei­viais. Į sve­čias vals­ty­bes pa­gy­ven­ti iš­vyks­tan­čio jau­ni­mo tiks­las – su­si­pa­žin­ti su už­sie­nio švie­ti­mo sis­te­ma, kul­tū­ra, tra­di­ci­jo­mis, pa­ge­rin­ti kal­bos įgū­džius. Ame­ri­kie­tė Uk­mer­gė­je pra­leis vie­nus moks­lo me­tus. Pa­gal tą pa­čią pro­gra­mą mo­ky­tis į JAV iš­vy­ko šios gim­na­zi­jos vie­nuo­lik­to­kė Kris­ti­na Zim­bly­tė.

 

Jo­no Ba­sa­na­vi­čiaus gim­na­zi­jos 4c kla­sės auk­lė­to­ja, an­glų kal­bos mo­ky­to­ja Ri­ma Jakš­tie­nė de­vy­nio­lik­me­tei Ruth – ir pa­gal­bi­nin­kė, ir drau­gė.
Au­to­rės nuotr.

Sa­vo gim­ta­ja­me mies­te­ly­je Nort­hfiel­de Ruth jau įgi­jo vi­du­ri­nį iš­si­la­vi­ni­mą. De­vy­nio­lik­me­tė sa­ko, jog Ame­ri­ko­je įpras­ta bai­gus vi­du­ri­nę mo­kyk­lą me­tus pa­ke­liau­ti, pa­bu­vo­ti ki­to­se ša­ly­se ir su­ži­no­ti, koks gy­ve­ni­mas sve­tur. Pir­mą kar­tą į už­sie­nį iš­vy­ku­si mer­gi­na džiau­gia­si tu­rė­da­ma ga­li­my­bę šios pa­tir­ties pa­si­sem­ti Lie­tu­vo­je.

Jo­no Ba­sa­na­vi­čiaus gim­na­zi­jos 4c kla­sė­je be­si­mo­kan­ti vieš­nia mo­kyk­lo­je lan­ko lie­tu­vių ir an­glų kal­bų, is­to­ri­jos, dai­lės pa­mo­kas. Vie­nas pa­grin­di­nių jos tiks­lų vie­šint Uk­mer­gė­je – iš­mok­ti kal­bė­ti lie­tu­viš­kai. At­vy­kė­lė pri­si­pa­žįs­ta, kad mū­sų kal­ba, ypač ta­ri­mas ir gra­ma­ti­ka, jai at­ro­do la­bai su­dė­tin­gi, ne­įpras­tas links­nių, pa­var­džių ga­lū­nių de­ri­ni­mas. „Vi­sa­da ne­šio­juo­si žo­dy­nė­lį ir po tru­pu­tį ban­dau per­pras­ti lie­tu­vių kal­bą“, – šyp­so­si Ruth, ku­ri, da­ly­vau­da­ma mi­nė­to­se pa­mo­ko­se, ban­do lie­tu­viš­kai at­lik­ti mo­ky­to­jų jai pa­reng­tas už­duo­tis.

De­vy­nio­lik­me­tė do­mi­si me­nais, skir­tin­go­mis re­li­gi­jo­mis, mėgs­ta sto­vyk­lau­ti, spor­tuo­ja. Į spor­ti­nę veik­lą įsi­lie­jo ir ap­si­gy­ve­nu­si Uk­mer­gė­je – žai­džia fut­bo­lą. Ši spor­to ša­ka moks­lei­vei ar­ti­ma: ji žai­dė fut­bo­lą sa­vo mo­kyk­lo­je, o Nort­hfiel­dui at­sto­va­vo žais­da­ma mies­te­lio mer­gi­nų fut­bo­lo ko­man­do­je.

Šiuo me­tu Ruth gy­ve­na vie­no­je uk­mer­giš­kių šei­mo­je, o ne­tru­kus kel­sis į ki­tus na­mus. Per vi­są vieš­na­gės Uk­mer­gė­je lai­ką ame­ri­kie­tė tu­rė­tų pa­keis­ti ke­tu­rias šei­mas. Ji pa­sa­ko­jo at­vy­ku­si iš pa­na­šaus į Uk­mer­gę dy­džiu mies­te­lio, spė­ju­si ap­si­lan­ky­ti Vil­niu­je, Kau­ne, Drus­ki­nin­kuo­se. Ti­ki­na pa­mė­gu­si mū­sų ša­lį, o di­džiau­sią įspū­dį vos at­vy­kus jai pa­li­kę se­no­ve al­suo­jan­tys mies­tų pa­sta­tai, gat­vės. „Čia vis­kas pri­me­na is­to­ri­ją ir man la­bai gra­žu. Tuo la­biau­siai ski­ria­si nuo vaiz­do, ku­rį ga­li­ma pa­ma­ty­ti mū­sų ap­lin­ko­je – pas mus vis­kas ki­taip“, – sa­ko vieš­nia iš Mi­ne­so­tos vals­ti­jos.

Pa­šne­ko­vė ne­sle­pia ke­liau­da­ma čia ti­kė­ju­sis ir skir­tin­gų nei gim­ti­nė­je žmo­nių. „Ki­to­kia kul­tū­ra, ki­toks gy­ve­ni­mo bū­das – ne­ži­no­jau, koks Lie­tu­vos gy­ven­to­jų cha­rak­te­ris, – sa­ko ji. – Pa­ma­čiau, kad jie la­bai drau­giš­ki, pa­slau­gūs, iš­si­la­vi­nę.“ Į akis Ruth dar kri­to per­ne­lyg di­de­lis lie­tu­vių mer­gi­nų po­rei­kis iš­si­puoš­ti. „Tai, kaip jos at­ro­do kas­dien – dra­bu­žiai, ma­kia­žas, – mes ren­ka­mės tik va­ka­rė­liams, ypa­tin­ges­nėms pro­goms“, – šyp­so­si moks­lei­vė.

 

Griežtai draudžiama "Ukmergės žinių" paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse be sutikimo. Gavus leidimą būtina įdėti aktyvią "Ukmergės žinių" nuorodą ir nurodyti kaip šaltinį.
Įvertinkite šį įrašą
(0 balsai)