Slaugytojos Audronė Diakienė ir Ina Eigelienė sukasi labai greitai ir profesionaliai. Vieną dieną apie 11 val. jau buvo priėmusios iki 120 klientų. Tai neįtikėtina. Ateina žmonės duoti kraujo. Dūris į veną – malonumo ne per daugiausia. Stebint ligonius aiškiai matai, kaip juos erzina ir dirgina ši procedūra. Tačiau darbuotojų profesionalumas stebina: kol žmogus pasirengia psichologiškai, jos jau liepia sulenkti ranką ir praneša, kad procedūra baigta...

Kiekvienas atėjęs pasiskundžia, kad jo blogos venos, kad jas sunku rasti, bet nemačiau nė karto, kad slaugytojos durtų porą kartų. Patyrusios rankos kaipmat randa paciento veną ir procedūra atlikta. O kiek dar reikia parašyti dokumentų. Žmogui reikia paaiškinti, kur ir kada jis sužinos tyrimo rezultatą.

„Buvo laikas, kai priimdavome 50 žmonių. Ir tai buvo daug. Vėliau išaugo klientų skaičius iki 70. Tuomet atrodė, kad jau riba, – pasakoja Audronė. – O dabar klientų skaičius išaugo iki 120. Ar tai riba – niekas negali pasakyti.“

Kuomet ištinka koks nors negalavimas, eini pas gydytoją, vėliau – atlikti tyrimus. Tačiau žmogus sutvertas taip, kad nuolat skuba ir galvoja, kad kažkas dirba per lėtai, kad jam skiriama per mažai dėmesio.

Stebėjusi savaitę slaugytojų Audronės Diakienės ir Inos Eigelienės darbą supratau, ką reiškia profesionalumas ir pagarba žmogui. Tik pabandykit įsivaizduoti bet kokią 120 žmonių eilę, kuomet kiekvienas priimtas, aptarnautas, su juo pasisveikinta, palinkėta geros dienos...

Įsiminė vienos ponios apgailestavimas, kad nėra procedūrų kabinete atsiliepimų knygos, kur būtų galima padėkoti slaugytojoms už kvalifikuotai suteiktą paslaugą.