Ar vi­sa­da ži­no­ji­mas ir pa­tir­tis mums pa­de­da? Ar daž­nai mes nau­do­ja­mės gy­ve­ni­me su­kaup­ta pa­tir­ti­mi?

Bai­gian­tis va­sa­rai, kuo­met su­rink­tos ir iš­džio­vin­tos vais­ta­žo­lės, į stik­lai­nius su­pils­ty­tas me­dus, tvar­kin­gai iš­ri­kiuo­tos kon­ser­vuo­tos dar­žo­vės, be­lie­ka nu­si­teik­ti at­ei­nan­čiam ru­dens – žie­mos lai­ko­tar­piui.

Ži­no­ji­mas, kad ru­duo lie­tin­gas ir šal­tas, kad die­nos vis tru­mpes­nės ir tam­sos dau­giau, ne­ap­sau­go nuo įvai­rių svei­ka­tos ir gy­ve­ni­mo pro­ble­mų. Nors esa­me lin­kę kal­bė­tis su drau­gais ir bi­čiu­liais vi­so­kios pa­tir­ties klau­si­mais, la­bai re­tai pa­tys ja nau­do­ja­mės.

Ži­no­me ir to­kią tie­są, kad ro­ges žie­mai rei­kia ruoš­ti va­sa­rą.

Koks bus tas žie­mos ta­kas? Ar ap­skri­tai rei­kės ro­gių? Apie tai pa­gal­vo­ję, už­si­i­ma­me kas­die­niais dar­bais, o ne ro­gė­mis...

Tie­siog gy­ve­na­me. Kiek­vie­ną mi­nu­tę su kuo nors kal­ba­me, apie kaž­ką gal­vo­ja­me, vie­niems lin­ki­me vis­ko ge­riau­sio, ki­tus, švel­niai ta­riant, kei­kia­me. Taip ei­da­mi gy­ve­ni­mo ke­liu vis sie­kia­me to­bu­lu­mo, tie­sos ir tei­sin­gu­mo, ieš­ko­me švie­sos. Bet ran­da­me kas­kart dau­giau iš­kreip­tą to­bu­lu­mą, su­as­me­nin­tą tie­są ir tik tei­sin­gu­mo api­brė­ži­mą.

Su­si­kau­pi­mo mi­nu­tę gal­vo­ji – vis­ką gy­ve­ni­me ku­ria žmo­gus sa­vo pro­tu ir ran­ko­mis. Kur tuo­met įvyks­ta tas po­sū­kis iš tei­sin­go su­pra­ti­mo ir su­vo­ki­mo? Ar koks kip­šas ap­su­ka at­bu­lai tei­sin­gai nu­sta­ty­tą kryp­tį?

Vėl gal­vo­ju apie Žo­li­nės puokš­tę. Tai – sau­lės, lau­kų, miš­kų ir dar­žų au­ga­lai, su­dė­ti tam, kad mus sau­go­tų, gel­bė­tų ir su­teik­tų vil­tį ryt­die­nai. Ir kaip no­rė­tūs, kad ži­no­ji­mas pa­dė­tų kaup­ti pa­tir­tį at­skir­ti ge­rą nuo ta­ria­mo, tei­sin­gą nuo de­kla­ruo­ja­mo...