Ąžuo­lų vai­ni­kai – Jo­nams ir Ja­ni­noms

 

„Ne kiek­vie­nam var­du­vi­nin­kui su­tei­kia­ma net iš­ei­gi­nė die­na“, – sa­vo var­dais di­džiuo­ja­si tė­vų pa­va­din­tie­ji Jo­nais ir Ja­ni­no­mis. Var­du­vi­nin­kai ąžuo­lo la­pų vai­ni­kais puo­šia­mi, jiems lau­žai kū­re­na­mi... Tik­riau­siai vi­si tu­ri­me bent po vie­ną pa­žįs­ta­mą Jo­ną ar Ja­ni­ną – tai­gi tą die­ną tei­sę švęs­ti tu­ri vi­sa Lie­tu­va.

Li­gi­ta JUODVALKIENĖ

Prieš ke­le­tą de­šimt­me­čių Jo­nai ir Ja­ni­nos pa­pras­tai bū­da­vo tik vy­res­nės kar­tos at­sto­vai. Se­nuo­sius var­dus iš­stū­mė ma­din­gi, mo­der­nūs. Pa­si­py­lė Da­riai, In­drės, Ro­ber­tai. Ta­čiau pas­ta­rai­siais me­tais var­dų ma­da ta­po la­bai li­be­ra­li.

 

 

Sa­ko, kad Jo­ni­nių nak­tį pra­žys­ta pa­par­tis...
Ge­di­mi­no Ne­mu­nai­čio nuotr.

Ša­lia ne­gir­dė­tų, ki­to­se tau­to­se po­pu­lia­rių var­dų ar sun­kiai iš­ta­ria­mų bei keis­tų nau­ja­da­rų vėl po­pu­lia­rūs ir se­nie­ji var­dai. Uk­mer­gės ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės Ci­vi­li­nės met­ri­ka­ci­jos sky­riaus ve­dė­ja Re­gi­na Jac­kū­nie­nė sa­ko, kad šiuo me­tu „pi­ko va­lan­da“ iš­au­šo bib­li­niams var­dams – No­jams, Pi­jams, Ka­jams. Per­nai tė­ve­liai Jo­nu­ko var­dą da­vė vie­nam nau­ja­gi­miui, už­per­nai – trims.

Ar­chy­ve pa­var­čiu­si pen­kias­de­šim­ties me­tų se­nu­mo do­ku­men­tus, ve­dė­ja ap­ti­ko, kad šis var­das bu­vo la­bai po­pu­lia­rus prieš pu­sę am­žiaus. Kas­met bū­da­vo įre­gist­ruo­ja­ma dvy­li­ka-pen­kio­li­ka Jo­nų.

Den­gia di­des­nį sta­lą

Uk­mer­gės pir­mi­nės svei­ka­tos cen­tro vy­riau­sio­ji gy­dy­to­ja, ra­jo­no ta­ry­bos na­rė Ja­ni­na Ga­liaus­kie­nė sa­ko nė ne­įta­rian­ti, ko­dėl tė­vai jai pa­rin­ko bū­tent šį var­dą. „Bū­ti­nai ma­mos pa­si­tei­rau­siu“, – pa­ža­dė­jo pa­šne­ko­vė.

Jo­ni­nes ji šven­čia vi­są są­mo­nin­gą sa­vo gy­ve­ni­mą. Gra­žiau­sios jos bū­da­vu­sios vai­kys­tė­je: „Vai­ni­kais du­ris api­pin­da­vo, drau­gės su­si­rink­da­vo. Ko dau­giau vai­kui rei­kia – tik­ra šven­tė.“

Ir da­bar ji sten­gia­si sa­vo var­da­die­nį švęs­ti šei­mos ra­te­ly­je, kuk­liai. Ta­čiau su­tin­ka, kad Jo­ni­nės yra Jo­ni­nės. Jei į gim­ta­die­nio šven­tę daž­niau­siai at­ei­na kvies­ti­niai sve­čiai, tai jau Jo­nų ir Ja­ni­nų svei­kin­ti ga­li su­gu­žė­ti la­bai ne­ti­kė­tai. Ne­lauk­da­mi jo­kio kvie­ti­mo. „Vi­suo­met na­muo­se tu­riu bū­ti pa­si­ruo­šu­si pla­tes­nį sta­lą – di­des­niam sve­čių ra­tui“, – šyp­so­si gy­dy­to­ja.

Jai pa­tin­ka, kad vis daž­niau su­grįž­ta­ma prie se­nų­jų var­dų. „Ge­rai, jei jau iš var­do ne­ky­la abe­jo­nių dėl as­mens tau­ty­bės“, – sa­ko pa­šne­ko­vė. To­kios tra­di­ci­jos ne­bu­vo prieš dau­giau kaip dvi­de­šimt me­tų, už­tat ir sa­vo duk­rai pa­rin­ko mo­der­nes­nį In­gri­dos var­dą.

Vai­kys­tė­je kom­plek­sa­vo

Dvi­gu­ba šven­tė lau­kia Uk­mer­gės bu­tų ūkio di­rek­to­riaus Jo­no Rin­ke­vi­čiaus. Jis sa­ko sa­vo var­dą „at­si­ne­šęs“ – mat jo gim­ta­die­nį nuo Jo­ni­nių ski­ria tik ke­lios die­nos. „Tai­gi tė­vams var­dą iš­rink­ti di­de­lių sun­ku­mų ne­ki­lo“, – įsi­ti­ki­nęs jis. Be to, Rin­ke­vi­čių gi­mi­nė­je Jo­nų ir dau­giau yra – se­ne­lis taip pat bu­vo Jo­nas. „Esu ne tik Jo­nas, bet dar ir tre­čias bro­lis. Tu­riu dvi už sa­ve vy­res­nes se­se­ris“, – juo­kia­si J. Rin­ke­vi­čius iš šios pa­ra­le­lės su liau­dies pa­sa­ko­mis.

Di­rek­to­rius sa­ko, kad keb­lu­mų toks po­pu­lia­rus var­das jam ne­ke­lia. „Ži­nau, kad tą die­ną su­lauk­siu sve­čių – su gė­lė­mis, ąžuo­lo vai­ni­kais. Net ir ki­to­kių rei­ka­lų tu­rint, bėg­ti iš na­mų bū­tų ne­gra­žu. Ir atos­to­gų me­tu per Jo­ni­nes vi­suo­met sten­giuo­si bū­ti na­mie“, – ti­ki­na jis.

Pri­si­pa­žįs­ta, jog šio­kį to­kį kom­plek­są jaus­da­vo be­si­mo­ky­da­mas mo­kyk­lo­je – ben­dra­moks­lių var­dai bu­vo kur kas mo­der­nes­ni. Pa­sak J. Rin­ke­vi­čiaus, tė­vai – pa­pras­ti kai­mo žmo­nės. Rink­da­mi var­dus ir se­se­rims, ir jam, įman­triais var­dais lie­žu­vio lau­žy­ti ne­no­rė­jo.

Šiais lai­kais, kai glo­ba­li­za­ci­ja į mū­sų gi­mi­mo liu­di­ji­mus jau pri­kai­šio­jo vi­so­kių var­dų iš už­jū­rių, pats lai­kas at­si­gręž­ti į se­nuo­sius var­dus. „Man pa­tin­ka, kad grįž­ta se­nie­ji var­dai. Tai dar kar­tą pa­tvir­ti­na, kad vis­kas pa­sau­ly­je su­ka­si ra­tu“, – sa­ko di­rek­to­rius.

Jau­čia­si dė­me­sio cen­tre

Uk­mer­gės mies­to se­niū­ni­jos ka­pi­nių pri­žiū­rė­to­jas Jo­nas Mo­tie­jū­nas sa­ko, kad per sa­vo var­da­die­nį vi­suo­met jau­čia­si dė­me­sio cen­tre. O kaip gi ki­taip – juk ten­ka sė­dė­ti pa­puoš­tam ąžuo­lo vai­ni­ku ant gal­vos, net per lau­žą per­šok­ti. Jo­ni­nes tra­di­ciš­kai jau ne vie­ne­rius me­tus šven­čia Mo­lė­tų ra­jo­ne prie Beb­ru­so eže­ro. Pa­svei­kin­ti nie­kuo­met ne­pa­mirš­ta gi­mi­nai­čiai. At­va­žiuo­ja net ki­tuo­se mies­tuo­se gy­ve­nan­tie­ji.

Iš sep­ty­nių se­niū­ni­jos dar­buo­to­jų – net trys Jo­ni­nių šven­tės var­du­vi­nin­kai. „Anks­čiau bū­da­vau vie­nas, o da­bar ge­rai, tri­se „fron­tą“ at­lai­ky­ti leng­viau“, – džiau­gia­si ka­pi­nių pri­žiū­rė­to­jas.

Jo­no var­dą pa­šne­ko­vas sa­ko pa­vel­dė­jęs iš ma­mos Ja­ni­nos. „Se­ne­liai la­bai no­rė­jo, kad anū­kė­lis bū­tų Jo­nu­kas“, – pa­sa­ko­ja jis. Ir pa­ti­ki­na, kad tik­rai la­bai įkal­bi­nės sa­vo vai­kus, kad su­si­lau­kę vai­ke­lio duo­tų se­ne­lio var­dą. „Man tai la­bai gra­žu, kai Jo­nuk, Pet­riuk kvie­čia“, – la­biau­siai jam ne­pa­tin­ka var­dai, ku­riuos ne tik pri­si­min­ti, bet ir iš­tar­ti sun­ku.

Švęs­ti iš­mo­kė Uk­mer­gė­je

„Jau­nys­tė­je, kiek at­si­me­nu, vi­suo­met gal­vo­da­vau ir vi­siems sa­ky­da­vau, kad Jo­ni­nių šven­tė – vi­sai ne ma­no var­da­die­nis. Juk aš ne Jo­nė...“ – sa­ko Lie­tu­vos sa­ma­rie­čių ben­dri­jos Uk­mer­gės sky­riaus na­rė Ja­ni­na Stan­kai­tie­nė. Jai vi­suo­met at­ro­dė, jog Jo­ni­nės – „vy­riš­ka“ šven­tė ir švęs­ti ją tu­rin­tys tei­sę tik Jo­nai.

Gim­ta­ja­me Vo­niš­kių kai­me, esan­čia­me Ša­kių ra­jo­ne, po­pu­lia­riau­si bu­vo var­dai tų šven­tų­jų, ku­riems ar­ti­miau­sio­se baž­ny­čio­se bū­da­vo ren­gia­mi at­lai­dai. Jo­ni­nėms ne­nu­si­lei­do Juo­za­pi­nės. „Net jei Juo­za­pi­nės iš­pul­da­vo per Ad­ven­tą, pas mus bū­da­vo lei­džia­ma jas švęs­ti iš­im­ties tvar­ka“, – pa­sa­ko­ja pa­šne­ko­vė.

J. Stan­kai­tie­nė juo­kau­ja, kad ją, prieš ke­tu­rias­de­šimt me­tų at­vy­ku­sią dirb­ti į Uk­mer­gę, Vi­suo­me­nės svei­ka­tos cen­trą, „per­auk­lė­jo“ ben­dra­dar­biai. Įstai­go­je ji bu­vo ne vie­nin­te­lė Ja­ni­na – be jos čia dir­bo dar dvi. Tą die­ną vi­sos bū­da­vo da­bi­na­mos lau­ko gė­lių, ku­rių ben­dra­dar­biai va­žiuo­da­vo į pie­vas, vai­ni­kais. „Iš pra­džių man bu­vo keis­ta, kai ma­ne pra­dė­jo svei­kin­ti Jo­ni­nių pro­ga. Gal­vo­jau, gal jie ką nors su­mai­šė... Bet pas­kui pri­pra­tau“, – mo­te­ris sa­ko, kad tai, kas anks­čiau ste­bi­no, ta­po tra­di­ci­ja.

Al­ko­ho­lio ne­rei­kė­jo

Sma­gias Jo­ni­nių ge­gu­ži­nes, vyk­da­vu­sias Šir­vin­tų ra­jo­ne esan­čia­me Pa­ber­žės kai­me, pri­si­me­na Še­šuo­lių se­niū­ni­jos se­niū­nas Jo­nas Dik­čius. Pa­ber­žė­je gy­ve­no dvi Ja­ni­nos ir du Jo­nai, tai­gi vi­sam kai­mui bū­da­vo ką švęs­ti.

„Iš­si­rink­da­vom ko­kią gra­žią lau­ky­mę pa­miš­kė­je ar nu­šie­nau­tą pie­vą, ap­kai­šy­da­vom ber­že­liais ir va­ka­ro­da­vom“, – jis sa­ko, kad Jo­ni­nės – nak­ti­nė šven­tė. Vi­dur­nak­tį jau­ni­mas leis­da­vo­si pa­par­čio žie­do ieš­ko­ti. Ar pa­si­se­kė bent kar­tą pa­ma­ty­ti žy­din­tį pa­par­tį? „Aiš­ku, kad taip. Be pa­par­čio žie­do ne­bū­tų Jo­ni­nių“, – šel­miš­kai šyp­so­si pa­šne­ko­vas.

Tais lai­kais jau­ni­mas pui­kiau­siai ap­sie­ida­vo be al­ko­ho­lio. Kai­mas ir be jo skam­bė­da­vo nuo dai­nų, juo­ko. Iki pa­ry­čių prie lau­žo žais­da­vo žai­di­mus, šok­da­vo. „Nau­ji lai­kai, ki­ti pa­pro­čiai, ki­toks jau­ni­mas. Liau­diš­kų dai­nų jie ne­be­dai­nuo­ja, žai­di­mų ne­žai­džia. Ir nie­ko čia ne­be­pa­kei­si­me. Ta­čiau ži­no­ti sa­vo pa­pro­čius rei­kia“, – ma­no J. Dik­čius.

Jo se­ne­lė iš tė­vo pu­sės bu­vo tik­ra kai­mo žo­li­nin­kė. Ži­no­jo, ko­kias rei­kia rink­ti del­čioj, ko­kias per pil­na­tį. Į pie­vas ir per Jo­ni­nes iš­ei­da­vo – ti­kė­jo, kad šią die­ną su­rink­tos tu­ri stip­res­nių gy­do­mų­jų sa­vy­bių. Vi­sa pa­lė­pė kve­pė­jo džio­vi­na­mais žo­ly­nais.

 

Griežtai draudžiama "Ukmergės žinių" paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse be sutikimo. Gavus leidimą būtina įdėti aktyvią "Ukmergės žinių" nuorodą ir nurodyti kaip šaltinį.
Įvertinkite šį įrašą
(0 balsai)

Pridėti komentarą

ukzinios.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, nesusijusius su tema, įstatymus pažeidžiančius, reklaminius, skatinančius smurtą komentarus. Už komentarus atsako juos parašę skaitytojai. Kurstant smurtą, rasinę, tautinę, religinę bei kitokio pobūdžio neapykantą ar kitaip pažeidžiant LR įstatymus, galite sulaukti atitinkamų tarnybų dėmesio.


Jonines

Kainoteka

Optima 13 Picerijos salės nuoma

Draugai

Ukmerges kulturos puslapiai

gpm 2011 n 135

Lietuvos valstybe

ukvm

vilkmerge

UKC logo 115x63

Apkeliauk

Tauragės laikraštis

KuoSkiriasi.lt

baidariu aukstaitija

Interneto dienraštis Bernardinai

Vilkmerge

lrytas

delfi

logo srtrf-300x170

Į viršų