Ku­ni­gas D. Lu­ko­nai­tis į Švč. Tre­jy­bės baž­ny­čią pa­skir­tas prieš pus­tre­čių me­tų. Min­tis iš­griau­ti so­viet­me­čiu ją su­dar­kiu­sį sve­tim­kū­nį – per­dan­gą – ne­ap­lei­do vos įžen­gus į šiuos mal­dos na­mus.

Ne­skai­čiuo­ja „mi­li­jo­nais“

„Gal ir prieš ma­ne čia dar­ba­vę­si ku­ni­gai svars­tė šią ga­li­my­bę. O kle­bo­nas Pet­ras Pur­lys baž­ny­tė­lę iš iš­orės ge­ro­kai iš­gra­ži­no“, – sa­ko ti­ta­niš­kam dar­bui ry­žę­sis ga­ny­to­jas.

Ti­ta­niš­ku jį ga­li­ma va­din­ti ne tik dėl dar­bų ap­im­ties, bet ir dėl pi­ni­gi­nių re­sur­sų, ku­riuos tu­rint ryž­ta­si im­tis su­ma­ny­mo. D. Lu­ko­nai­tis ne­slė­pė, kad iš pra­džių at­ro­dė, jog rei­kės mi­li­jo­nų, o jų nie­kas ne­duos. Tuo­met pra­dė­jo skai­čiuo­ti ki­taip. Kaip pats sa­ko, „ūkiš­kai ir gas­pa­do­riš­kai“. „Gy­ven­tu­me ge­riau, jei tais mi­li­jo­nais vis­ko ne­skai­čiuo­tu­me“, – tei­gia kle­bo­nas.

Iš­griau­ti per­dan­gą kai­na­vo apie 150 tūks­tan­čių li­tų. Pi­ni­gų dos­niai au­ko­jo pa­ra­pi­jos žmo­nės, 30 tūks­tan­čių li­tų iš biu­dže­to sky­rė sa­vi­val­dy­bė. Ne vis­ką pi­ni­gais ma­tuo­jan­tis kle­bo­nas la­biau­siai džiau­gia­si, kad pa­vy­ko su­telk­ti pa­ra­pi­jos ti­kin­čiuo­sius, ren­giant tal­kas.

Pri­mi­nė skruz­dė­ly­ną

Ku­ni­gas ti­ki­na, kad žmo­nių ra­gin­ti ne­rei­kė­jo. Ne­te­ko svars­ty­ti ir ga­li­my­bės sam­dy­ti ko­kią nors sta­ty­bi­nę įmo­nę. Re­mon­tuo­ja­ma baž­ny­čia pri­mi­nė di­de­lį ir drau­giš­ką skruz­dė­ly­ną.

Ran­ko­ves pa­si­rai­to­ję tal­ki­nin­ka­vo pa­ra­pi­jos pa­sto­ra­ci­nės ta­ry­bos, „Ca­ri­tas“ or­ga­ni­za­ci­jos na­riai, Ma­ri­jos le­gio­nie­rės, Eu­cha­ris­ti­jos bi­čiu­liai, tar­nau­to­jai. Baž­ny­čio­je nuo­lat dar­ba­vo­si mies­to se­niū­ni­jos pa­skir­ti as­me­nys, dir­ban­tys pa­gal vie­šų­jų dar­bų pro­gra­mą. Raš­ti­nės kam­pe dar­bui „pa­si­ruo­šę“ sto­vi ir pa­ties kle­bo­no dar­bi­niai ba­tai.

Net dar­bų įkarš­ty­je mal­dos na­mai už­da­ry­ti ne­bu­vo – sa­vait­ga­liais čia bū­da­vo lai­ko­mos šv. Mi­šios. Ki­to­mis sa­vai­tės die­no­mis ti­kin­tie­ji mels­da­vo­si gre­ti­ma­me pa­sta­te – bu­vu­sia­me po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­te. „Penk­ta­die­nį iš jo ga­be­nam suo­lus į baž­ny­čią, sek­ma­die­nį vėl kraus­to­mės at­gal“, – pa­sa­ko­ja pa­šne­ko­vas.

Sti­go akių kon­tak­to

Ku­ni­gas ne­sle­pia, kad į du aukš­tus pa­da­lin­ta baž­ny­čios erd­vė bu­vo di­džiau­sias jo bei pa­ra­pi­jie­čių skau­du­lys. Šv. Mi­šias au­ko­da­mas, pa­moks­lą sa­ky­da­mas, jis vi­sa­da no­rė­da­vo ma­ty­ti sa­vo klau­sy­to­jų akis, jaus­ti kal­ban­čio­jo san­ty­kį su au­di­to­ri­ja. Ne sy­kį yra ma­tęs nu­ste­bu­sius vei­dus: „Žmo­nės, pir­mą kar­tą pra­vė­rę mal­dos na­mų du­ris, ne­slėp­da­vo su­tri­ki­mo. Sa­ky­da­vo ieš­ko­ję baž­ny­čios, bet ne­su­pran­tą, kur pa­kliu­vo.“

Tal­ki­nin­kams te­ko iš­girs­ti gan­dų, kad iš­grio­vus per­dan­gą pa­sta­to sie­nos ne­at­lai­kys – su­grius. Kle­bo­nas ti­ki­na, jog tuos grės­min­gus spė­ji­mus vi­siš­kai at­me­ta ar­chi­tek­tai. Jų nuo­mo­ne, baž­ny­čia, nu­si­kra­čiu­si pa­pil­do­mo svo­rio, tik­rai ne­nu­ken­tės, o tuo la­biau – ne­su­grius.

Pa­va­sa­rį – ju­bi­lie­jus

Kle­bo­nas D. Lu­ko­nai­tis jau nu­ma­tė ir da­tą, kuo­met pa­dė­kos vi­siems baž­ny­čios rė­mė­jams ir ge­ra­da­riams už su­teik­tą pa­ra­mą. Ge­gu­žės 22 die­ną Švč. Tre­jy­bės baž­ny­čia mi­nės gra­žų ju­bi­lie­jų – Die­vo na­mų at­ga­vi­mo dvi­de­šimt­me­tį. Ta pro­ga bus lai­ko­mos šv. Mi­šios, ku­rių me­tu nu­skam­bės ir pa­dė­kos žo­dis. „Iki pa­va­sa­rio dar lau­kia ne­ma­žai dar­bų. Ma­nau, kad at­si­ras nau­jų rė­mė­jų, tai­gi ne­si­no­ri da­bar ką nors iš­skir­ti“, – sa­ko jis.

Šiuo me­tu at­lik­tas, anot ku­ni­go, pir­ma­sis eta­pas. Vi­daus ap­dai­los dar­bai, prie in­ter­je­ro pri­de­rin­tas al­to­rius, klau­syk­los, suo­lai, sie­ty­nai, šil­do­mos grin­dys ir ki­to­kie dar­bai pa­rei­ka­laus dar apie 100 tūks­tan­čių li­tų.

Pra­si­dė­jus ad­ven­tui, dar­bų ma­ra­to­ną kei­čia rim­tis ir pa­si­ruo­ši­mas šv. Ka­lė­dų šven­tėms. Ne­tru­kus po at­si­vė­ru­siu ku­po­lu baž­ny­čią pa­puoš pra­kar­tė­lė su vi­sais sa­vo vei­kė­jais – Mer­ge­le Ma­ri­ja, šv. Juo­za­pu ir kū­di­kė­liu Jė­zu­mi. Šv. Ka­lė­dų gies­mė po at­si­vė­ru­sio ku­po­lo skliau­tais nu­skam­bės dar džiaugs­min­ges­ne gai­da.

Bu­vo pa­vers­ta san­dė­liu

Lie­tu­vą oku­pa­vus so­vie­tams, 1947 me­tais Uk­mer­gės mies­to cen­tre esan­ti baž­ny­čia bu­vo už­da­ry­ta, šei­mi­nin­kai ma­ri­jo­nų vie­nuo­liai iš­va­ry­ti. Ma­tyt, ne­ga­lė­ta pa­kęs­ti, kad mel­džia­ma­si prieš pat KGB, įsi­kū­ru­sio po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­to pa­sta­te, lan­gus. Mal­dos na­mai bu­vo pa­vers­ti san­dė­liu, ku­rio sie­nas ne­men­kai apar­dė čia lai­ko­ma drus­ka.

Ras­ti do­ku­men­tai liu­di­ja, kad per­dan­ga bu­vo su­pro­jek­tuo­ta 1979 me­tais, kuo­met so­vie­tų val­džia nu­spren­dė iš­sau­go­ti mies­to cen­tre esan­tį baž­ny­čios pa­sta­tą. Čia bu­vo ati­da­ry­tas ci­vi­li­nės met­ri­ka­ci­jos sky­rius, vei­kęs de­šimt me­tų. Die­vo na­mus ti­kin­tie­ji at­ga­vo Lie­tu­vo­je at­kū­rus ne­pri­klau­so­my­bę.