Bitininkui geriausios atostogos – bityne

Uk­mer­giš­kio Jo­no Šan­ta­ro bi­ti­nin­kys­tės ūkis įver­tin­tas kaip pa­žan­giau­sias vi­so­je res­pub­li­ko­je. Aukš­tą įver­ti­ni­mą jis pel­nė ne­se­niai vy­ku­sia­me gy­vu­li­nin­kys­tės ūkių kon­kur­se. Že­mės ūkio mi­nis­te­ri­ja ap­do­va­no­jo pen­kio­li­ka ūkių, ku­riuo­se tai­ko­mos moks­li­niais ty­ri­mais pa­grįs­tos tech­no­lo­gi­jos.

 

Li­gi­ta JUODVALKIENĖ

 

Algio Padoros nuotr. Ap­do­va­no­ji­mo mo­men­tas: (iš kai­rės) Lie­tu­vos zo­o­tech­ni­kų są­jun­gos pir­mi­nin­kas Vy­tau­tas Drū­lia, že­mės ūkio mi­nist­ras Ka­zys Star­ke­vi­čius, Ni­jo­lė Šan­ta­rie­nė ir Jo­nas Šan­ta­ras.

Tūks­tan­tį bi­čių šei­mų tu­rin­tis ūki­nin­kas J. Šan­ta­ras, pa­si­nau­do­jęs Eu­ro­pos Są­jun­gos pa­ra­ma, įsi­ren­gė me­daus su­ki­mo bei fa­sa­vi­mo li­ni­jas, nu­si­pir­ko cen­tri­fu­gą, ki­tą mo­der­nią tech­ni­ką, pa­kei­čian­čią ran­kų dar­bą. Tiek mo­der­nios įran­gos Lie­tu­vo­je nė vie­nas bi­ti­nin­kas dar nė­ra įsi­gi­jęs. Taip pat pa­si­nau­do­jęs eu­ro­pi­ne pa­ra­ma nu­si­pir­ko du mik­ro­au­to­bu­sus – į bi­ty­nus va­ži­nė­ti, me­dų ga­ben­ti da­bar var­go ne­tu­ri.

Su­si­ruo­šęs pirk­ti įran­gą uk­mer­giš­kis ben­dra­vo su ko­le­go­mis iš Suo­mi­jos, Ita­li­jos, Da­ni­jos, Pran­cū­zi­jos. Do­mė­jo­si šio­se ša­ly­se nau­do­ja­mo­mis tech­no­lo­gi­jo­mis ir nau­jo­vė­mis. Įsi­ti­kin­ti mo­der­nios įran­gos nau­da per­nai pats nu­vy­ko į Suo­mi­ją.

Iki Ka­lė­dų J. Šan­ta­ras trūks plyš dar tu­ri įgy­ven­din­ti ke­le­tą pla­nų. Ne­tru­kus ren­gia­si pirk­ti ko­rių ga­mi­ni­mo įran­gą ir ga­min­ti ko­rius. Ko­rių ti­ki­si pri­meist­rau­ti tiek, kad už­tek­tų ne tik sau, bet ir ki­tiems bi­čiu­liams.

Ki­tas su­ma­ny­mas – įsi­gy­ti spe­cia­lią įran­gą bi­čių duo­ne­lei iš­im­ti – jau įgyvendintas. Šis pro­duk­tas, ver­ti­nant pa­gal įdė­tą dar­bą, – tie­siog auk­so ver­tės. Mat anksčiau kiek­vie­nas tru­pi­nė­lis buvo iš­krapš­to­mas spe­cia­liai sū­naus Ro­lan­do pa­ga­min­tu me­ta­li­niu įna­giu.

 

Pa­leng­vi­no žmo­nos dar­bą

 

J. Šan­ta­ro bi­ty­ne dar­buo­ja­si vi­sa šei­ma – sū­nus Ro­lan­das, duk­tė Lo­re­ta bei žmo­na Ni­jo­lė. „Ko­rių nu­a­kia­vi­mo įran­gą pir­kau, ga­li­ma sa­ky­ti, la­biau­siai dėl žmo­nos. Kai pa­va­sa­rį pra­dė­da­vom suk­ti me­dų, jai tek­da­vo di­džiau­sias krū­vis – at­ver­ti bi­čių vaš­ku už­lip­dy­tus ko­rius. Nuo ry­to iki va­ka­ro prie jų su spe­cia­liom nu­a­kia­vi­mo ša­ku­tėm pra­sto­vė­da­vo, per­varg­da­vo. Ir taip iki ru­dens...“ – pa­sa­ko­ja pa­šne­ko­vas.

Ko­kių tik ša­ku­čių ne­iš­ban­dė Ni­jo­lė – ne tik mū­sų ša­lies, bet ir už­sie­nio ga­min­to­jų. Bet nė vie­nos ne­ti­ko – nuo il­go dar­bo nuos­pau­das ant del­nų pri­muš­da­vo. Įsi­ren­gus li­ni­ją, šį ka­tor­giš­ką dar­bą Šan­ta­rų šei­mos mo­te­rys ga­li pa­mirš­ti, nes už­lip­dy­tos ko­rio aku­tės at­ve­ria­mos au­to­ma­tiš­kai karš­tu pei­liu.

 

Do­va­na – bi­tu­čių „por­tre­tai“

 

Įsi­gi­jęs nau­ją­ją įran­gą, bi­ti­nin­kas su­pra­to, ką reiš­kia dirb­ti ne nuo anks­ty­vo ry­to iki vė­ly­vo va­ka­ro, bet  „nor­ma­lią dar­bo die­ną“. Ta­čiau pri­si­pa­žįs­ta, kad per iš­ei­gi­nes die­nas na­mie ne­iš­ken­čia – sė­da į spal­vo­to­mis bi­tu­tė­mis iš­mar­gin­tą au­to­bu­siu­ką ir trau­kia lan­ky­ti sa­vo „au­gin­ti­nių“. „Ge­riau­sios atos­to­gos – bi­ty­ne“, – įsi­ti­ki­nęs vy­riš­kis. Kiek į jį be­va­žiuo­tum, dar­bo vi­suo­met yra, nes bi­ti­nin­kys­tė – tai ne tik me­daus iš avi­lių ko­pi­nė­ji­mas.

Mik­ro­au­to­bu­są slap­čio­mis nuo šei­mos gal­vos Jo­ni­nių šven­tės pro­ga pa­puo­šė ar­ti­mie­ji – į kie­mą iš­ėju­sio tė­ve­lio lau­kė siur­pri­zas.

 

Bi­tės – gy­ve­ni­mo pa­ly­do­vės

 

J. Šan­ta­ras tarp bi­čių „su­ka­si“ vi­są gy­ve­ni­mą. „Dar į mo­kyk­lą nė­jau, kai tė­vas, taip pat bi­ti­nin­kas, spie­čių kur aukš­tai me­dy­je pa­ma­tęs, liep­da­vo man nu­kra­ty­ti. Jo­kios bai­mės ne­ju­tau – pli­kom ran­kom ir blauz­dom prie bi­čių ei­da­vau“, – po­ri­na jis. Bi­ti­nin­ka­vi­mo gud­ry­bių iš ma­žens sė­mė­si šei­mi­nin­kau­da­mas sa­vo nuo­sa­va­me avi­ly­je, ant ku­rio pui­ka­vo­si net už­ra­šas: „Jo­nu­ko“.

Mei­lė bi­tu­tėms iš­li­ko ir iš vai­kiš­kų žai­di­mų iš­au­gus. Į ka­riuo­me­nę iš­ėjo skau­dan­čia šir­di­mi – tė­viš­kės so­de pa­li­kęs de­šimt avi­lių. Dar skau­džiau bu­vo, kai po po­ros me­tų grį­žęs juos ra­do tuš­čius. „Nie­kas ne­pri­žiū­rė­jo, ir iš­mi­rė. Ta­čiau ran­kos po pir­mos ne­sėk­mės ne­nu­svi­ro – juo­se ap­gy­ven­di­nau nau­jas šei­mas“, – pa­sa­ko­ja J. Šan­ta­ras.

Pri­trū­kęs avi­lių, juos ga­mi­no­si pats. Avi­lių ir da­bar nu­si­pirk­ti ne­ieš­ko – „na­me­lį“ bi­tėms su­si­meist­rau­ja sa­vo­se dirb­tu­vė­se. Daž­niau­siai nau­do­ja spyg­liuo­čių len­tas, ta­čiau, pa­sak bi­ti­nin­ko, bi­tės nė­ra la­bai iš­ran­kios me­die­nai, iš ku­rios pa­ga­min­tas avi­lys. Ma­no, kad ma­žo­sios dar­bi­nin­kės ne­iš­bro­kuo­tų net plast­ma­si­nio.

 

Va­ro­zė ne­įsi­su­ko

 

Di­džiau­sia pas­ta­rų­jų me­tų bi­ti­nin­kų rykš­tė – va­ro­zė. Ši er­ku­čių su­ke­lia­ma li­ga su­nai­ki­no dau­gy­bę bi­čių šei­mų vi­sa­me pa­sau­ly­je. Kai ku­riuo­se mū­sų ša­lies bi­ty­nuo­se žu­vo dau­giau kaip 90 pro­cen­tų šei­mų.

J. Šan­ta­ras pra­ėju­sią žie­mą di­de­lių nuos­to­lių ti­ki­na ne­pa­ty­ręs – ma­tyt, nuo li­gos ap­si­sau­go­ti pa­dė­jo eko­lo­giš­ki pre­pa­ra­tai. Pa­ty­ręs bi­ti­nin­kas sa­ko, kad che­mi­niai jau ne­be­pa­de­da, nes er­ku­tės, su­ke­lian­čios šią li­gą, taip pri­pra­to prie jų, pri­si­tai­kė, kad vais­tai net ne­vei­kia. Be to, eko­lo­giš­kas prie­mo­nes nau­do­jant, ir me­dus šva­res­nis, svei­kes­nis bū­na.

Nuo­la­ti­nės bi­ty­nų lan­ky­to­jos – kiau­nės. Šie žvė­re­liai, įlin­dę į avi­lį, ne tik me­dų „pa­tvar­ko“, bet ir bi­tes su­šlamš­čia.

Pa­sak pa­šne­ko­vo, ne ką ma­žiau svar­bu už vais­tus – nuo­lat ste­bė­ti bi­čių el­ge­sį. J. Šan­ta­ras pats už­si­i­ma veis­li­nin­kys­te, da­ro veis­lių at­ran­ką. Nuo ry­to iki va­ka­ro su­ka su sa­vo pa­gal­bi­nin­ku sū­nu­mi Ro­lan­du po bi­ty­nus, lan­ko „au­gin­ti­nes“. O tie bi­ty­nai mū­sų ra­jo­ne „ne­be­tel­pa“ – net Jo­na­vos, Pa­ne­vė­žio, Anykš­čių ra­jo­nuo­se J. Šan­ta­ro bi­tės nek­ta­rą ren­ka.

 

Der­liu­mi ne­si­skun­džia

 

Kiek me­daus pri­var­vi­no į sta­ti­nes šių­me­ti­nė va­sa­ra, ūki­nin­kas ne­no­rė­jo at­skleis­ti, ta­čiau pa­ti­ki­no, kad skųs­tis blo­gais me­tais tik­rai ne­bu­vo pa­grin­do. „Jei par­da­vi­nė­čiau me­dų tur­gu­je, tai vie­nų me­tų der­lių tek­tų ko­kius 15-20 me­tų re­a­li­zuo­ti“, – gud­riai šyp­so­si nuo kon­kre­taus at­sa­ky­mo iš­si­su­kęs bi­ti­nin­kas.

Vie­nas iš stam­baus bi­ty­no pri­va­lu­mų – be­veik ne­strin­gan­ti re­a­li­za­ci­ja. Pre­ky­bos cen­trai su „ma­žiu­kais“ ne­pra­si­de­da – ieš­ko stam­bių tie­kė­jų. Šiuo me­tu bi­ti­nin­kas yra su­da­ręs  su­tar­tis su „Ma­xi­ma“, IKI, „Nor­fa“. Tie­sa, jiems tie­kia pro­duk­ci­ją be­veik per­pus ma­žes­nė­mis nei tur­gaus kai­no­mis.

 

Kon­ku­ren­tai gar­bės ne­pai­so

 

Kar­tą J. Šan­ta­rą ne­ma­lo­niai nu­ste­bi­no kon­ku­ren­tų „iš­ra­din­gu­mas“. „Vis ne­su­lau­kiau už­sa­ky­mo iš vie­no pre­ky­bos cen­tro. Ne­ap­si­ken­tęs pa­skam­bi­nau, o šie nu­ste­bo. Pa­aiš­ki­no, ne­va aš pats pra­ne­šiau, jog me­daus ne­be­tiek­siu. Su­pra­tau, kad taip „ko­le­gos“ pa­si­sten­gė“, – pa­sa­ko­ja jis.

Anot bi­ti­nin­ko, kar­tais ir di­die­ji pre­ky­bos cen­trai pa­gud­rau­ja – ne­su­per­ka pro­duk­ci­jos, lauk­da­mi, kad tie­kė­jai su­ma­žins kai­nas. Per­nai to­kiu lai­ku san­dė­liuo­se me­daus jis jau ne­be­tu­rė­jo, o šiais me­tais ten­ka pre­ky­bi­nin­kams įro­di­nė­ti, kad kai­nos ne­bė­ra kur muš­ti.

 

Rū­ši­nis me­dus – mi­tas?

 

J. Šan­ta­ras pa­sa­ko­ja, kad me­daus pirk­ti at­vy­kę žmo­nės daž­nai tei­rau­ja­si apie jo ko­ky­bę. Kiek­vie­nas no­ri nu­si­pirk­ti pa­ties ver­tin­giau­sio ir tai sie­ja su me­daus rū­ši­mis – pa­va­sa­ri­nis, miš­ko, gri­kių, rap­sų, lie­pų. Ta­čiau me­dus ga­li bū­ti rū­šiuo­ja­mas tik su tam tik­ro­mis iš­ly­go­mis. „Nė­ra vi­siš­kai gry­no ko­kios nors au­ga­lų rū­šies me­daus. Bi­tu­tės nek­ta­ro rink­ti skren­da iki tri­jų ki­lo­met­rų, tai­gi sa­vo ke­ly­je ran­da įvai­riau­sių au­ga­lų“, – aiš­ki­na jis. Jei avi­liai sto­vi ša­lia gri­kių ar rap­sų pa­sė­lių, to­kį me­dų pa­šne­ko­vas pri­skir­tų prie „apy­gry­nių“.

Bi­ti­nin­kas sa­ko, kad be­ne svar­biau­sia ge­ro me­daus są­ly­ga – bal­tos, pa­na­šios į šerkš­ną in­do pa­vir­šiu­je ar šo­nuo­se su­si­da­riu­sios dė­mės. Tai ne kas ki­ta, kaip žmo­gui la­bai nau­din­ga me­daus gliu­ko­zė.

Be­je, per­kant me­dų rei­kia ži­no­ti ir tai, kad ant­ro­je ru­dens pu­sė­je skys­to ar minkš­to me­daus bū­ti ne­ga­li. Pa­ta­ria­ per daug ne­si­ža­vė­ti im­por­ti­niu me­du­mi, ku­ris skys­tą pa­vi­da­lą iš­lai­ko iš­ti­sus me­tus: „Tai ne me­dus, o me­daus klas­to­tė. Nors pir­kė­jui toks at­ro­do vi­sa­da pa­trauk­liau nei jau su­kie­tė­jęs.“

 

11-30-2_straipsnio_2_nuotr

Autorės nuotr. Užėjus šalčiams, Jonas Šantaras su žmona Nijole apžiūri, kaip žiemoja bitės.


Stip­ry­bės šal­ti­nis – vikš­rai

 

J. Šan­ta­ras pa­žįs­ta ne­ma­žai bi­ti­nin­kų, ku­rie pa­tys me­daus ne­mėgs­ta. Pats jis su ma­lo­nu­mu val­go ne tik me­dų, bet ir ki­tus bi­čių pro­duk­tus. Su­val­gy­ti šaukš­te­lį bi­čių duo­ne­lės bei pie­ne­lio ta­po kas­die­ni­niu ri­tu­a­lu. Ne­si­rau­ky­da­mas net ke­le­tą pe­rais va­di­na­mų bi­čių vikš­re­lių su­val­go.

Ar jau­čia šių pro­duk­tų po­vei­kį? „Bi­čių pro­duk­tai su­tei­kia jė­gos, ener­gi­jos, žva­lu­mo. Be vi­sų šių gė­ry­bių ka­žin, ar 63 me­tų su­lau­kęs, jaus­čiau­si toks dar­bin­gas“, – įsi­ti­ki­nęs pa­šne­ko­vas.

Bi­čių įgė­li­mų bi­ti­nin­kas ne­bi­jo. Ma­no, kad ne­di­de­lė do­zė nu­odų ne­ken­kia ir net yra nau­din­ga or­ga­niz­mui. O bi­tu­tės kar­tais krims­te­li ir sa­vo šei­mi­nin­kui – bū­na die­nų, kai ko­kių pen­kias­de­šimt įgė­li­mų ten­ka iš­kęs­ti. Bi­ti­nin­kas už tai vi­sai ne­pyks­ta: „Bi­tės juk ne­ski­ria, ar tu šei­mi­nin­kas, ar ne. La­biau­siai joms ne­pa­tiks, jei pa­ma­tys ar­ti avi­lio stai­gius ju­de­sius da­rant.“

Kar­tą vie­na, įpy­ku­si, kad avi­lio ra­my­bę su­trik­dė, įlin­do tie­siai... į au­sį. Sū­nus pa­ga­liu­ku ban­dė iš­pra­šy­ti, ta­čiau ta, užuot iš­lin­du­si, dar gi­liau pa­si­slė­pė. Tą­kart be me­di­kų ne­iš­si­ver­tė. „Ne tik man, bet ir bi­tei ne­bu­vo ma­lo­nu. Taip zvim­bė au­sy­je, kad, ro­dės, kaž­kur pa­čio­se sme­ge­ny­se gar­sas at­si­mu­ša“, – juokiasi pa­šne­ko­vas.

 

Ce­pe­li­nai su žu­vi­mi?

 

Be­veik kas ry­tą J. Šan­ta­rą, ap­si­ren­gu­sį spor­ti­ne ap­ran­ga, ga­li­ma pa­ma­ty­ti iš na­mų link ne­to­lie­se esan­čio miš­ko iš­bė­gan­tį. Tai jau dau­ge­lį me­tų svei­ką gy­ve­ni­mo bū­dą pro­pa­guo­jan­čio vy­riš­kio mankš­ta. Kad links­miau bū­tų, į kom­pa­ni­ją pa­si­i­ma vie­ną iš au­gin­ti­nių – Mask­vos sar­gy­bi­nių veis­lės šu­nį.

Šei­my­nykš­čiai jau se­niai pri­pra­to prie tė­vu­ko „keis­te­ny­bių“. Mat mė­sos ne­val­gan­čiam svei­kuo­liui žmo­na net ce­pe­li­nus ar ba­lan­dė­lius ga­mi­na su žu­vies įda­ru. O pa­va­sa­riui at­ėjus į sa­lo­tų du­be­nį pjaus­to ne tik ri­di­kė­lius ir svo­gū­nų laiš­kus, bet kiaul­pie­nes, dil­gė­les, ki­tus žo­ly­nus.

 

Pri­sik­lau­so ir anek­do­tų

 

Prieš ke­le­tą sa­vai­čių J. Šan­ta­ro triū­sas, įdie­giant ūky­je nau­jau­sias tech­no­lo­gi­jas, bu­vo įver­tin­tas res­pub­li­ki­nia­me kon­kur­se, ku­rį or­ga­ni­zuo­ja Lie­tu­vos zo­o­tech­ni­kų są­jun­ga. Iš 49 ge­riau­siai ūki­nin­kau­jan­čiais pri­pa­žin­ti 15 ūkių. Fi­na­li­nin­kai bu­vo ap­do­va­no­ti Ra­sei­nių ra­jo­ne esan­čio­je „Kar­py­nės“ so­dy­bo­je.

Apie ap­do­va­no­ji­mą ir tai, kad jo ūkis pri­pa­žin­tas stam­biau­siu bei pa­žan­giau­siu, J. Šan­ta­ras kal­ba ne­no­riai. Yra iš prak­ti­kos pa­ju­tęs, kad pir­mu bū­ti daž­niau­siai la­bai ne­pa­to­gu. „Kai ei­ni iš pas­kos, nie­kam ne­kliū­ni, ta­čiau jei žings­niuo­ji prie­ky­je, daug kam ne­pa­tin­ka“, – svars­to ūki­nin­kas.

Apie sa­vo ūkį jis yra pri­sik­lau­sęs įvai­rių anek­do­tų. „Sy­kį nu­gir­dau, ne­va aš į ne­to­li bi­ty­no esan­tį tven­ki­nį esu pri­bė­ręs cuk­raus, o bi­tės sau ima iš jo ir me­dų avi­lin tik ne­ša, tik ne­ša“, – bi­ti­nin­kas ti­ki­na, kad pa­na­šių is­to­ri­jų ga­lė­tų pa­pa­sa­ko­ti ne vie­ną. De­ja, vi­sos jos nu­ty­li, kad pa­tys dos­niau­si gė­ry­bes ne­šan­tys ait­va­rai – žmo­gaus ran­kos.

Griežtai draudžiama "Ukmergės žinių" paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse be sutikimo. Gavus leidimą būtina įdėti aktyvią "Ukmergės žinių" nuorodą ir nurodyti kaip šaltinį.
Įvertinkite šį įrašą
(0 balsai)

Pridėti komentarą

ukzinios.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, nesusijusius su tema, įstatymus pažeidžiančius, reklaminius, skatinančius smurtą komentarus. Už komentarus atsako juos parašę skaitytojai. Kurstant smurtą, rasinę, tautinę, religinę bei kitokio pobūdžio neapykantą ar kitaip pažeidžiant LR įstatymus, galite sulaukti atitinkamų tarnybų dėmesio.


Jonines

Kainoteka

Optima 13 Picerijos salės nuoma

Draugai

Ukmerges kulturos puslapiai

gpm 2011 n 135

Lietuvos valstybe

ukvm

vilkmerge

UKC logo 115x63

Apkeliauk

Tauragės laikraštis

KuoSkiriasi.lt

baidariu aukstaitija

Interneto dienraštis Bernardinai

Vilkmerge

lrytas

delfi

logo srtrf-300x170

Į viršų