Spausdinti šį puslapį

Bitininkui geriausios atostogos – bityne

Uk­mer­giš­kio Jo­no Šan­ta­ro bi­ti­nin­kys­tės ūkis įver­tin­tas kaip pa­žan­giau­sias vi­so­je res­pub­li­ko­je. Aukš­tą įver­ti­ni­mą jis pel­nė ne­se­niai vy­ku­sia­me gy­vu­li­nin­kys­tės ūkių kon­kur­se. Že­mės ūkio mi­nis­te­ri­ja ap­do­va­no­jo pen­kio­li­ka ūkių, ku­riuo­se tai­ko­mos moks­li­niais ty­ri­mais pa­grįs­tos tech­no­lo­gi­jos.

 

Li­gi­ta JUODVALKIENĖ

 

Algio Padoros nuotr. Ap­do­va­no­ji­mo mo­men­tas: (iš kai­rės) Lie­tu­vos zo­o­tech­ni­kų są­jun­gos pir­mi­nin­kas Vy­tau­tas Drū­lia, že­mės ūkio mi­nist­ras Ka­zys Star­ke­vi­čius, Ni­jo­lė Šan­ta­rie­nė ir Jo­nas Šan­ta­ras.

Tūks­tan­tį bi­čių šei­mų tu­rin­tis ūki­nin­kas J. Šan­ta­ras, pa­si­nau­do­jęs Eu­ro­pos Są­jun­gos pa­ra­ma, įsi­ren­gė me­daus su­ki­mo bei fa­sa­vi­mo li­ni­jas, nu­si­pir­ko cen­tri­fu­gą, ki­tą mo­der­nią tech­ni­ką, pa­kei­čian­čią ran­kų dar­bą. Tiek mo­der­nios įran­gos Lie­tu­vo­je nė vie­nas bi­ti­nin­kas dar nė­ra įsi­gi­jęs. Taip pat pa­si­nau­do­jęs eu­ro­pi­ne pa­ra­ma nu­si­pir­ko du mik­ro­au­to­bu­sus – į bi­ty­nus va­ži­nė­ti, me­dų ga­ben­ti da­bar var­go ne­tu­ri.

Su­si­ruo­šęs pirk­ti įran­gą uk­mer­giš­kis ben­dra­vo su ko­le­go­mis iš Suo­mi­jos, Ita­li­jos, Da­ni­jos, Pran­cū­zi­jos. Do­mė­jo­si šio­se ša­ly­se nau­do­ja­mo­mis tech­no­lo­gi­jo­mis ir nau­jo­vė­mis. Įsi­ti­kin­ti mo­der­nios įran­gos nau­da per­nai pats nu­vy­ko į Suo­mi­ją.

Iki Ka­lė­dų J. Šan­ta­ras trūks plyš dar tu­ri įgy­ven­din­ti ke­le­tą pla­nų. Ne­tru­kus ren­gia­si pirk­ti ko­rių ga­mi­ni­mo įran­gą ir ga­min­ti ko­rius. Ko­rių ti­ki­si pri­meist­rau­ti tiek, kad už­tek­tų ne tik sau, bet ir ki­tiems bi­čiu­liams.

Ki­tas su­ma­ny­mas – įsi­gy­ti spe­cia­lią įran­gą bi­čių duo­ne­lei iš­im­ti – jau įgyvendintas. Šis pro­duk­tas, ver­ti­nant pa­gal įdė­tą dar­bą, – tie­siog auk­so ver­tės. Mat anksčiau kiek­vie­nas tru­pi­nė­lis buvo iš­krapš­to­mas spe­cia­liai sū­naus Ro­lan­do pa­ga­min­tu me­ta­li­niu įna­giu.

 

Pa­leng­vi­no žmo­nos dar­bą

 

J. Šan­ta­ro bi­ty­ne dar­buo­ja­si vi­sa šei­ma – sū­nus Ro­lan­das, duk­tė Lo­re­ta bei žmo­na Ni­jo­lė. „Ko­rių nu­a­kia­vi­mo įran­gą pir­kau, ga­li­ma sa­ky­ti, la­biau­siai dėl žmo­nos. Kai pa­va­sa­rį pra­dė­da­vom suk­ti me­dų, jai tek­da­vo di­džiau­sias krū­vis – at­ver­ti bi­čių vaš­ku už­lip­dy­tus ko­rius. Nuo ry­to iki va­ka­ro prie jų su spe­cia­liom nu­a­kia­vi­mo ša­ku­tėm pra­sto­vė­da­vo, per­varg­da­vo. Ir taip iki ru­dens...“ – pa­sa­ko­ja pa­šne­ko­vas.

Ko­kių tik ša­ku­čių ne­iš­ban­dė Ni­jo­lė – ne tik mū­sų ša­lies, bet ir už­sie­nio ga­min­to­jų. Bet nė vie­nos ne­ti­ko – nuo il­go dar­bo nuos­pau­das ant del­nų pri­muš­da­vo. Įsi­ren­gus li­ni­ją, šį ka­tor­giš­ką dar­bą Šan­ta­rų šei­mos mo­te­rys ga­li pa­mirš­ti, nes už­lip­dy­tos ko­rio aku­tės at­ve­ria­mos au­to­ma­tiš­kai karš­tu pei­liu.

 

Do­va­na – bi­tu­čių „por­tre­tai“

 

Įsi­gi­jęs nau­ją­ją įran­gą, bi­ti­nin­kas su­pra­to, ką reiš­kia dirb­ti ne nuo anks­ty­vo ry­to iki vė­ly­vo va­ka­ro, bet  „nor­ma­lią dar­bo die­ną“. Ta­čiau pri­si­pa­žįs­ta, kad per iš­ei­gi­nes die­nas na­mie ne­iš­ken­čia – sė­da į spal­vo­to­mis bi­tu­tė­mis iš­mar­gin­tą au­to­bu­siu­ką ir trau­kia lan­ky­ti sa­vo „au­gin­ti­nių“. „Ge­riau­sios atos­to­gos – bi­ty­ne“, – įsi­ti­ki­nęs vy­riš­kis. Kiek į jį be­va­žiuo­tum, dar­bo vi­suo­met yra, nes bi­ti­nin­kys­tė – tai ne tik me­daus iš avi­lių ko­pi­nė­ji­mas.

Mik­ro­au­to­bu­są slap­čio­mis nuo šei­mos gal­vos Jo­ni­nių šven­tės pro­ga pa­puo­šė ar­ti­mie­ji – į kie­mą iš­ėju­sio tė­ve­lio lau­kė siur­pri­zas.

 

Bi­tės – gy­ve­ni­mo pa­ly­do­vės

 

J. Šan­ta­ras tarp bi­čių „su­ka­si“ vi­są gy­ve­ni­mą. „Dar į mo­kyk­lą nė­jau, kai tė­vas, taip pat bi­ti­nin­kas, spie­čių kur aukš­tai me­dy­je pa­ma­tęs, liep­da­vo man nu­kra­ty­ti. Jo­kios bai­mės ne­ju­tau – pli­kom ran­kom ir blauz­dom prie bi­čių ei­da­vau“, – po­ri­na jis. Bi­ti­nin­ka­vi­mo gud­ry­bių iš ma­žens sė­mė­si šei­mi­nin­kau­da­mas sa­vo nuo­sa­va­me avi­ly­je, ant ku­rio pui­ka­vo­si net už­ra­šas: „Jo­nu­ko“.

Mei­lė bi­tu­tėms iš­li­ko ir iš vai­kiš­kų žai­di­mų iš­au­gus. Į ka­riuo­me­nę iš­ėjo skau­dan­čia šir­di­mi – tė­viš­kės so­de pa­li­kęs de­šimt avi­lių. Dar skau­džiau bu­vo, kai po po­ros me­tų grį­žęs juos ra­do tuš­čius. „Nie­kas ne­pri­žiū­rė­jo, ir iš­mi­rė. Ta­čiau ran­kos po pir­mos ne­sėk­mės ne­nu­svi­ro – juo­se ap­gy­ven­di­nau nau­jas šei­mas“, – pa­sa­ko­ja J. Šan­ta­ras.

Pri­trū­kęs avi­lių, juos ga­mi­no­si pats. Avi­lių ir da­bar nu­si­pirk­ti ne­ieš­ko – „na­me­lį“ bi­tėms su­si­meist­rau­ja sa­vo­se dirb­tu­vė­se. Daž­niau­siai nau­do­ja spyg­liuo­čių len­tas, ta­čiau, pa­sak bi­ti­nin­ko, bi­tės nė­ra la­bai iš­ran­kios me­die­nai, iš ku­rios pa­ga­min­tas avi­lys. Ma­no, kad ma­žo­sios dar­bi­nin­kės ne­iš­bro­kuo­tų net plast­ma­si­nio.

 

Va­ro­zė ne­įsi­su­ko

 

Di­džiau­sia pas­ta­rų­jų me­tų bi­ti­nin­kų rykš­tė – va­ro­zė. Ši er­ku­čių su­ke­lia­ma li­ga su­nai­ki­no dau­gy­bę bi­čių šei­mų vi­sa­me pa­sau­ly­je. Kai ku­riuo­se mū­sų ša­lies bi­ty­nuo­se žu­vo dau­giau kaip 90 pro­cen­tų šei­mų.

J. Šan­ta­ras pra­ėju­sią žie­mą di­de­lių nuos­to­lių ti­ki­na ne­pa­ty­ręs – ma­tyt, nuo li­gos ap­si­sau­go­ti pa­dė­jo eko­lo­giš­ki pre­pa­ra­tai. Pa­ty­ręs bi­ti­nin­kas sa­ko, kad che­mi­niai jau ne­be­pa­de­da, nes er­ku­tės, su­ke­lian­čios šią li­gą, taip pri­pra­to prie jų, pri­si­tai­kė, kad vais­tai net ne­vei­kia. Be to, eko­lo­giš­kas prie­mo­nes nau­do­jant, ir me­dus šva­res­nis, svei­kes­nis bū­na.

Nuo­la­ti­nės bi­ty­nų lan­ky­to­jos – kiau­nės. Šie žvė­re­liai, įlin­dę į avi­lį, ne tik me­dų „pa­tvar­ko“, bet ir bi­tes su­šlamš­čia.

Pa­sak pa­šne­ko­vo, ne ką ma­žiau svar­bu už vais­tus – nuo­lat ste­bė­ti bi­čių el­ge­sį. J. Šan­ta­ras pats už­si­i­ma veis­li­nin­kys­te, da­ro veis­lių at­ran­ką. Nuo ry­to iki va­ka­ro su­ka su sa­vo pa­gal­bi­nin­ku sū­nu­mi Ro­lan­du po bi­ty­nus, lan­ko „au­gin­ti­nes“. O tie bi­ty­nai mū­sų ra­jo­ne „ne­be­tel­pa“ – net Jo­na­vos, Pa­ne­vė­žio, Anykš­čių ra­jo­nuo­se J. Šan­ta­ro bi­tės nek­ta­rą ren­ka.

 

Der­liu­mi ne­si­skun­džia

 

Kiek me­daus pri­var­vi­no į sta­ti­nes šių­me­ti­nė va­sa­ra, ūki­nin­kas ne­no­rė­jo at­skleis­ti, ta­čiau pa­ti­ki­no, kad skųs­tis blo­gais me­tais tik­rai ne­bu­vo pa­grin­do. „Jei par­da­vi­nė­čiau me­dų tur­gu­je, tai vie­nų me­tų der­lių tek­tų ko­kius 15-20 me­tų re­a­li­zuo­ti“, – gud­riai šyp­so­si nuo kon­kre­taus at­sa­ky­mo iš­si­su­kęs bi­ti­nin­kas.

Vie­nas iš stam­baus bi­ty­no pri­va­lu­mų – be­veik ne­strin­gan­ti re­a­li­za­ci­ja. Pre­ky­bos cen­trai su „ma­žiu­kais“ ne­pra­si­de­da – ieš­ko stam­bių tie­kė­jų. Šiuo me­tu bi­ti­nin­kas yra su­da­ręs  su­tar­tis su „Ma­xi­ma“, IKI, „Nor­fa“. Tie­sa, jiems tie­kia pro­duk­ci­ją be­veik per­pus ma­žes­nė­mis nei tur­gaus kai­no­mis.

 

Kon­ku­ren­tai gar­bės ne­pai­so

 

Kar­tą J. Šan­ta­rą ne­ma­lo­niai nu­ste­bi­no kon­ku­ren­tų „iš­ra­din­gu­mas“. „Vis ne­su­lau­kiau už­sa­ky­mo iš vie­no pre­ky­bos cen­tro. Ne­ap­si­ken­tęs pa­skam­bi­nau, o šie nu­ste­bo. Pa­aiš­ki­no, ne­va aš pats pra­ne­šiau, jog me­daus ne­be­tiek­siu. Su­pra­tau, kad taip „ko­le­gos“ pa­si­sten­gė“, – pa­sa­ko­ja jis.

Anot bi­ti­nin­ko, kar­tais ir di­die­ji pre­ky­bos cen­trai pa­gud­rau­ja – ne­su­per­ka pro­duk­ci­jos, lauk­da­mi, kad tie­kė­jai su­ma­žins kai­nas. Per­nai to­kiu lai­ku san­dė­liuo­se me­daus jis jau ne­be­tu­rė­jo, o šiais me­tais ten­ka pre­ky­bi­nin­kams įro­di­nė­ti, kad kai­nos ne­bė­ra kur muš­ti.

 

Rū­ši­nis me­dus – mi­tas?

 

J. Šan­ta­ras pa­sa­ko­ja, kad me­daus pirk­ti at­vy­kę žmo­nės daž­nai tei­rau­ja­si apie jo ko­ky­bę. Kiek­vie­nas no­ri nu­si­pirk­ti pa­ties ver­tin­giau­sio ir tai sie­ja su me­daus rū­ši­mis – pa­va­sa­ri­nis, miš­ko, gri­kių, rap­sų, lie­pų. Ta­čiau me­dus ga­li bū­ti rū­šiuo­ja­mas tik su tam tik­ro­mis iš­ly­go­mis. „Nė­ra vi­siš­kai gry­no ko­kios nors au­ga­lų rū­šies me­daus. Bi­tu­tės nek­ta­ro rink­ti skren­da iki tri­jų ki­lo­met­rų, tai­gi sa­vo ke­ly­je ran­da įvai­riau­sių au­ga­lų“, – aiš­ki­na jis. Jei avi­liai sto­vi ša­lia gri­kių ar rap­sų pa­sė­lių, to­kį me­dų pa­šne­ko­vas pri­skir­tų prie „apy­gry­nių“.

Bi­ti­nin­kas sa­ko, kad be­ne svar­biau­sia ge­ro me­daus są­ly­ga – bal­tos, pa­na­šios į šerkš­ną in­do pa­vir­šiu­je ar šo­nuo­se su­si­da­riu­sios dė­mės. Tai ne kas ki­ta, kaip žmo­gui la­bai nau­din­ga me­daus gliu­ko­zė.

Be­je, per­kant me­dų rei­kia ži­no­ti ir tai, kad ant­ro­je ru­dens pu­sė­je skys­to ar minkš­to me­daus bū­ti ne­ga­li. Pa­ta­ria­ per daug ne­si­ža­vė­ti im­por­ti­niu me­du­mi, ku­ris skys­tą pa­vi­da­lą iš­lai­ko iš­ti­sus me­tus: „Tai ne me­dus, o me­daus klas­to­tė. Nors pir­kė­jui toks at­ro­do vi­sa­da pa­trauk­liau nei jau su­kie­tė­jęs.“

 

11-30-2_straipsnio_2_nuotr

Autorės nuotr. Užėjus šalčiams, Jonas Šantaras su žmona Nijole apžiūri, kaip žiemoja bitės.


Stip­ry­bės šal­ti­nis – vikš­rai

 

J. Šan­ta­ras pa­žįs­ta ne­ma­žai bi­ti­nin­kų, ku­rie pa­tys me­daus ne­mėgs­ta. Pats jis su ma­lo­nu­mu val­go ne tik me­dų, bet ir ki­tus bi­čių pro­duk­tus. Su­val­gy­ti šaukš­te­lį bi­čių duo­ne­lės bei pie­ne­lio ta­po kas­die­ni­niu ri­tu­a­lu. Ne­si­rau­ky­da­mas net ke­le­tą pe­rais va­di­na­mų bi­čių vikš­re­lių su­val­go.

Ar jau­čia šių pro­duk­tų po­vei­kį? „Bi­čių pro­duk­tai su­tei­kia jė­gos, ener­gi­jos, žva­lu­mo. Be vi­sų šių gė­ry­bių ka­žin, ar 63 me­tų su­lau­kęs, jaus­čiau­si toks dar­bin­gas“, – įsi­ti­ki­nęs pa­šne­ko­vas.

Bi­čių įgė­li­mų bi­ti­nin­kas ne­bi­jo. Ma­no, kad ne­di­de­lė do­zė nu­odų ne­ken­kia ir net yra nau­din­ga or­ga­niz­mui. O bi­tu­tės kar­tais krims­te­li ir sa­vo šei­mi­nin­kui – bū­na die­nų, kai ko­kių pen­kias­de­šimt įgė­li­mų ten­ka iš­kęs­ti. Bi­ti­nin­kas už tai vi­sai ne­pyks­ta: „Bi­tės juk ne­ski­ria, ar tu šei­mi­nin­kas, ar ne. La­biau­siai joms ne­pa­tiks, jei pa­ma­tys ar­ti avi­lio stai­gius ju­de­sius da­rant.“

Kar­tą vie­na, įpy­ku­si, kad avi­lio ra­my­bę su­trik­dė, įlin­do tie­siai... į au­sį. Sū­nus pa­ga­liu­ku ban­dė iš­pra­šy­ti, ta­čiau ta, užuot iš­lin­du­si, dar gi­liau pa­si­slė­pė. Tą­kart be me­di­kų ne­iš­si­ver­tė. „Ne tik man, bet ir bi­tei ne­bu­vo ma­lo­nu. Taip zvim­bė au­sy­je, kad, ro­dės, kaž­kur pa­čio­se sme­ge­ny­se gar­sas at­si­mu­ša“, – juokiasi pa­šne­ko­vas.

 

Ce­pe­li­nai su žu­vi­mi?

 

Be­veik kas ry­tą J. Šan­ta­rą, ap­si­ren­gu­sį spor­ti­ne ap­ran­ga, ga­li­ma pa­ma­ty­ti iš na­mų link ne­to­lie­se esan­čio miš­ko iš­bė­gan­tį. Tai jau dau­ge­lį me­tų svei­ką gy­ve­ni­mo bū­dą pro­pa­guo­jan­čio vy­riš­kio mankš­ta. Kad links­miau bū­tų, į kom­pa­ni­ją pa­si­i­ma vie­ną iš au­gin­ti­nių – Mask­vos sar­gy­bi­nių veis­lės šu­nį.

Šei­my­nykš­čiai jau se­niai pri­pra­to prie tė­vu­ko „keis­te­ny­bių“. Mat mė­sos ne­val­gan­čiam svei­kuo­liui žmo­na net ce­pe­li­nus ar ba­lan­dė­lius ga­mi­na su žu­vies įda­ru. O pa­va­sa­riui at­ėjus į sa­lo­tų du­be­nį pjaus­to ne tik ri­di­kė­lius ir svo­gū­nų laiš­kus, bet kiaul­pie­nes, dil­gė­les, ki­tus žo­ly­nus.

 

Pri­sik­lau­so ir anek­do­tų

 

Prieš ke­le­tą sa­vai­čių J. Šan­ta­ro triū­sas, įdie­giant ūky­je nau­jau­sias tech­no­lo­gi­jas, bu­vo įver­tin­tas res­pub­li­ki­nia­me kon­kur­se, ku­rį or­ga­ni­zuo­ja Lie­tu­vos zo­o­tech­ni­kų są­jun­ga. Iš 49 ge­riau­siai ūki­nin­kau­jan­čiais pri­pa­žin­ti 15 ūkių. Fi­na­li­nin­kai bu­vo ap­do­va­no­ti Ra­sei­nių ra­jo­ne esan­čio­je „Kar­py­nės“ so­dy­bo­je.

Apie ap­do­va­no­ji­mą ir tai, kad jo ūkis pri­pa­žin­tas stam­biau­siu bei pa­žan­giau­siu, J. Šan­ta­ras kal­ba ne­no­riai. Yra iš prak­ti­kos pa­ju­tęs, kad pir­mu bū­ti daž­niau­siai la­bai ne­pa­to­gu. „Kai ei­ni iš pas­kos, nie­kam ne­kliū­ni, ta­čiau jei žings­niuo­ji prie­ky­je, daug kam ne­pa­tin­ka“, – svars­to ūki­nin­kas.

Apie sa­vo ūkį jis yra pri­sik­lau­sęs įvai­rių anek­do­tų. „Sy­kį nu­gir­dau, ne­va aš į ne­to­li bi­ty­no esan­tį tven­ki­nį esu pri­bė­ręs cuk­raus, o bi­tės sau ima iš jo ir me­dų avi­lin tik ne­ša, tik ne­ša“, – bi­ti­nin­kas ti­ki­na, kad pa­na­šių is­to­ri­jų ga­lė­tų pa­pa­sa­ko­ti ne vie­ną. De­ja, vi­sos jos nu­ty­li, kad pa­tys dos­niau­si gė­ry­bes ne­šan­tys ait­va­rai – žmo­gaus ran­kos.

Griežtai draudžiama "Ukmergės žinių" paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse be sutikimo. Gavus leidimą būtina įdėti aktyvią "Ukmergės žinių" nuorodą ir nurodyti kaip šaltinį.
Įvertinkite šį įrašą
(0 balsai)