Pla­nuo­se – šal­dy­tu­vas

„Braš­kė – uo­ga, ku­ri „ne­mėgs­ta“ gu­lė­ti nu­skin­ta ir lauk­ti sa­vo­jo pir­kė­jo“, – aiš­ki­na ūki­nin­kas. Uk­mer­gės tur­gu­je uo­gas jis re­a­li­zuo­ja pats, ta­čiau džiau­gia­si, kad rin­ką pa­vy­ko iš­plės­ti – mat į jo ūkį vis daž­niau už­su­ka ur­mu pro­duk­ci­ją per­kan­tys pre­kei­viai. V. Gu­ze­lio braš­kės ke­liau­ja ne tik į to­li­miau­sius ša­lies kam­pe­lius, bet pa­sie­kia ir kai­my­ni­nę Lat­vi­ją.

Kas­met sa­vo ūky­je ko­kią nors nau­jo­vę įdie­gian­tis vy­riš­kis šie­met nu­spren­dė įsi­gy­ti šal­dy­tu­vą. „Dar neap­si­spren­džiau, ar nu­si­pirk­siu, ar pra­džiai iš­si­nuo­mo­siu. Bet esu įsi­ti­ki­nęs, kad karš­tą va­sa­rą toks įren­gi­nys – ne­pa­kei­čia­mas“, – svars­to jis.

Re­a­li­za­ci­jos lai­ko šal­dy­tu­vas ste­buk­lin­gai ne­pail­gins, bet že­mo­je tem­pe­ra­tū­ro­je pa­lai­ky­tos uo­gos tru­pu­tį už­si­kon­ser­vuo­ja ir pre­ky­vie­tes pa­sie­kia ne­pa­kei­tu­sios pre­ki­nės iš­vaiz­dos. „Vis tiek pri­va­lai pa­teik­ti pir­kė­jui kuo švie­žes­nį pro­duk­tą. Ar tu­rė­da­mas šal­dy­tu­vą, ar ne – ski­ni iš va­ka­ro, o ry­te re­a­li­zuo­ji“, – tei­gia V. Gu­ze­lis.

Lais­ty­mo sis­te­ma – trę­ši­mui

La­še­li­nė lais­ty­mo sis­te­ma jau įdieg­ta be­veik vi­sa­me braš­ky­ne. Ji la­biau­siai pra­ver­čia, kai pa­va­sa­ris ar anks­ty­va va­sa­ra pa­gai­li lie­tu­čio – ne­lais­to­mos braš­kės už­au­ga smul­kios, su­ma­žė­ja der­lius. Saus­rų me­tu ga­li tie­siog iš­džiū­ti dir­vo­je. Šie­met pliūp­te­lė­jus gau­sioms liū­tims to­kia įran­ga dau­ge­liui ga­li pa­si­ro­dy­ti į ba­lą iš­mes­ti pi­ni­gai. Ūki­nin­kas ne­ma­no tuš­čiai iš­lai­da­vęs, nes šie­met ši sis­te­ma jam tar­nau­ja braš­ky­no trę­ši­mui.

Šie­met lie­tus dar di­de­lių bė­dų ne­pri­da­rė. Ka­dan­gi uo­gų no­ki­mo ir sky­ni­mo se­zo­nas pra­si­dė­jo pa­ly­gin­ti ne­se­niai, drėg­mės per­tek­lius ne­spė­jo pri­da­ry­ti nuos­to­lių. Ūki­nin­kas sa­ko, kad tuo at­žvil­giu la­biau nu­skriaus­ti len­kai – mat ten šių uo­gų se­zo­nas pra­si­dė­jo ge­ro­kai anks­čiau ir liū­tys už­klu­po jau raus­tan­čias ir noks­tan­čias uo­gas.

Kon­ku­ren­ci­jos V. Gu­ze­lis la­bai ne­si­bai­mi­na – tie, ku­rie iš­ban­do lie­tu­viš­ką pre­kę, daž­niau­siai jai lie­ka iš­ti­ki­mi. Che­mi­ka­lų jis sa­ko nau­do­jan­tis sai­kin­gai – nu­purš­kia žo­les nai­ki­nan­čiais her­bi­ci­dais pa­si­bai­gus uo­ga­vi­mo se­zo­nui. Žy­dint ar de­rant uo­goms, pa­grin­di­niai ko­vos su pik­tžo­lė­mis įran­kiai – dal­gis ir žo­liap­jo­vė.

„Aiš­ku, kad pik­tžo­lės nė­ra di­de­lės braš­kių drau­gės. Nau­din­gas me­džia­gas iš že­mės im­da­mos, der­lių su­ma­ži­na. Bet kaip tos uo­gos at­ro­dy­tų lie­tin­gą va­sa­rą, jei tarp ke­re­lių žo­lės ne­bū­tų? Že­mė­mis ap­li­pu­sios, api­pu­vu­sios – nie­kam to­kių ne­įsi­ūly­si“, – pik­tžo­lių ža­los ne­nei­gian­tis at­ra­do ir ki­tą me­da­lio pu­sę ūki­nin­kas.

Drėg­mės per­tek­lius – pui­kiau­sios są­ly­gos braš­ky­ne plis­ti ke­ke­ri­niam pu­vi­niui. V. Gu­ze­lis sa­ko, kad va­ka­re skin­tas ir į dė­žu­tes su­dė­tas uo­gas kar­tais ten­ka ati­džiai per­žiū­rė­ti, kad api­pu­vu­sios uo­gos pir­kė­jo ne­pa­siek­tų.

Veis­les iš­ban­do

Braš­kė­mis ūki­nin­ko va­sa­ra kve­pia jau še­šio­lik­tus me­tus. V. Gu­ze­lis pa­sa­ko­ja pra­dė­jęs ne­drą­siai: pa­ban­dy­mui braš­kių dai­gais ap­so­di­no vie­no hek­ta­ro plo­tą. Pa­ma­žu jis iš­si­plė­tė iki dvy­li­kos hek­ta­rų.

Anot ūki­nin­ko, vi­si dar­bo braš­ky­ne me­tai – nuo­la­ti­niai ban­dy­mai. Ypač kruopš­čiai pa­si­ren­ka veis­les. Ki­tų ūki­nin­kų re­ko­men­da­ci­jos ir at­si­lie­pi­mai apie veis­les – be­veik be­ver­čiai. „Juk vie­na­me re­gio­ne ar net ūky­je že­mė vie­no­kia, ki­ta­me – ki­to­kia. Pats ne­pa­ban­dęs, ne­ga­li da­ry­ti iš­va­dų“, – sa­ko jis. Be to, mė­gė­jiš­ka­me braš­ky­ne ga­li pui­kiau­siai tik­ti to­kios veis­lės, ku­rios pa­si­ro­dys ma­žai ver­tos pra­mo­ni­nia­me.

Be­veik 90 pro­cen­tų braš­ky­no ap­so­din­ta „Ho­ne­o­ye“ veis­lės dai­gais. Ji, anot ūki­nin­ko, pa­tei­si­no vi­sus jo lū­kes­čius – ir ska­ni, ir trans­por­ta­bi­li. Pre­ki­nė iš­vaiz­da, kas la­bai svar­bu pir­kė­jui, taip pat ne­pri­ekaiš­tin­ga. Ūki­nin­ko nuo­mo­ne, „El­kat“ veis­lės uo­gos la­biau au­gin­ti tin­ka so­di­nin­kui mė­gė­jui, o ne ūki­nin­ko braš­ky­ne, nes yra ne­trans­por­ta­bi­lios.

Įlei­do šak­nis

V. Gu­ze­lis juo­kau­ja, kad sa­vo ūky­je pra­lei­džia tiek lai­ko, kad jau ir pats įlei­do šak­nis. Ša­lia rau­do­nuo­jan­čių braš­kių lau­kų žmo­gus ren­gia­si sta­ty­ti na­mus – pro­jek­tuo­ja so­dyb­vie­tę, iki bū­si­mų na­mų at­si­ve­dė elek­trą, pa­si­sta­tė pa­sto­tę. So­dy­bos vie­tą žen­kli­na per­nai pa­sta­ty­tos ąžuo­li­nės skulp­tū­ros, iš­kas­ti tven­ki­niai.

„Nie­kur iš sa­vo braš­ky­no jau nebe­si­trauk­siu“, – ūki­nin­kas ti­ki­na, kad vi­sų kei­kia­ma kri­zė jo ne­iš­gąs­di­no. Di­de­lių tur­tų nie­kuo­met ne­pla­na­vo su­si­krau­ti – dir­ba ir džiau­gia­si, kad at­ra­do sa­vo ni­šą. O kri­zių jo gy­ve­ni­me bū­ta – tai saus­ra lau­kus iš­džio­vin­da­vo, kai dar lais­ty­mo sis­te­mos ne­tu­rė­jo, tai kru­ša žie­dus ir uo­gas nu­dau­žy­da­vo. Rin­ką ir­gi ne per vie­ną se­zo­ną at­ra­do.

Braš­kė ūki­nin­kui – uo­gų ka­ra­lie­nė. Ir pir­kė­jai po žie­mos pir­mų­jų va­sa­ros uo­gų bū­na la­biau­siai pa­si­il­gę. Anks­ty­vų­jų ieš­ko tur­gu­je, vė­liau, kai lau­kai uo­go­mis nu­raus­ta, dau­ge­lis įpra­to tie­siai į ūkį at­va­žiuo­ti ir pri­sis­kin­ti pi­giau.