Ne­to­li na­mų esan­čio­je ga­nyk­lo­je ver­še­lių drau­gi­jos ieš­kan­tį brie­džiu­ką ge­ro­kai įdie­no­jus pa­ste­bė­jo ūki­nin­kų sū­nus Sva­jū­nas.

Ka­dan­gi su­au­gu­sios brie­dės ap­lin­kui ne­si­ma­tė, žmo­nės nu­spren­dė, kad brie­džiu­kas ar­ba kaž­kaip nu­kly­do nuo jos, ar­ba ma­žy­lio ma­mą bus pa­kir­tu­si bra­ko­nie­rių kul­ka.

Jau­nik­lis bu­vo vi­sai ne­baikš­tus, nuo žmo­nių ne­bė­go. Be var­go pa­ė­mę ant ran­kų ke­lio­li­ka ki­log­ra­mų sve­rian­tį ma­žy­lį, Ku­lė­šiai nu­ne­šė į ne­to­lie­se esan­čią gal­vi­jų fer­mą ir lai­ki­nai „ap­gy­ven­di­no“ ap­tva­re kar­tu su ver­šiu­ku.

Gal­vas pa­su­kę, ką to­liau da­ry­ti su šiuo „ra­di­niu“, ūki­nin­kai nu­ta­rė pa­skam­bin­ti Uk­mer­gės gy­vū­nų glo­bos klu­bo pir­mi­nin­kui Sta­siui Ba­raus­kui.

Gam­tą fo­to­gra­fuo­jan­tis, jo­je daug lai­ko pra­lei­džian­tis, pats ne vie­ną gy­vū­ną sa­vo so­dy­bo­je pri­glau­dęs S. Ba­raus­kas pri­si­pa­ži­no iš pra­džių su­tri­kęs. „Nu­va­žia­vęs pa­ma­čiau, kad brie­džiu­kas dar vi­sai jau­nik­liu­kas, ko­kios sa­vai­tės, ne dau­giau. Žo­lės pats dar ne­pe­ša. Jei be ma­mos li­ko nak­tį, tai jau ne­žin­dęs jos ge­rą pus­die­nį. Jė­gos to­kį ma­žy­lį grei­tai ap­leis­ti ga­li“, – pa­sa­ko­jo pa­šne­ko­vas.

Pa­dė­ti brie­džio jau­nik­liui pa­si­ren­gęs vy­ras pra­ne­šė gam­to­sau­gi­nin­kams bei Lie­tu­vos gy­vū­nų glo­bos aso­cia­ci­jos na­riams. Ne­su­lau­kęs di­de­lio mi­nė­tų ins­ti­tu­ci­jų en­tu­ziaz­mo, pa­skam­bi­no į „Uk­mer­gės ži­nių“ re­dak­ci­ją.

Gel­bė­ti pa­mes­ti­nu­ką ėmė­me ir mes. Ka­dan­gi rūpintis gy­vū­nų ap­sau­ga, mū­sų su­pra­ti­mu, ap­lin­ko­sau­gi­nin­kų pa­rei­ga, pa­skam­bi­no­me jiems.

Vil­niaus re­gio­no ap­lin­kos ap­sau­gos de­par­ta­men­to Uk­mer­gės ra­jo­no agen­tū­ros spe­cia­lis­tas Ana­to­li­jus Poš­kus ste­bė­jo­si, jog šio­je vie­to­je, to­li nuo di­de­lio miš­ko, at­si­ra­do to­kio stam­baus gy­vū­no jau­nik­lis.

Brie­džiai, anot jo, mėgs­ta di­des­nius miš­kus, nei ne­to­lie­se esan­tis Lo­bų miš­ke­lis. „Pa­tys nu­va­žia­vę pas brie­džiu­ką ra­du­sius žmo­nes ne­bu­vom – pa­siū­lėm, kur kreip­tis to­kiu at­ve­ju. Ma­nau, kad kar­ves au­gi­nan­tys ūki­nin­kai pa­tys ži­no, kuo ir kaip gy­vū­no jau­nik­lį pa­gir­dy­ti, kad ne­nu­silp­tų“, – sa­kė ap­lin­ko­sau­gi­nin­kas.

Pa­sak Lie­tu­vos gy­vū­nų glo­bos drau­gi­jos pir­mi­nin­ko Be­no No­rei­kio, lai­ky­ti brie­dį, o tuo la­biau už­au­gin­ti ne­lais­vė­je, yra la­bai su­dė­tin­ga. „Net zo­o­lo­gi­jos so­duo­se to­kie ban­dy­mai daž­niau­siai bai­gia­si liūd­nai“, – si­tu­a­ci­jos su­dė­tin­gu­mo ne­slė­pė spe­cia­lis­tas.

Pa­grin­di­nė prie­žas­tis sly­pi ta­me, kad šio gy­vū­no mais­to ra­cio­nas la­bai įvai­rus. „Ir su­au­gu­siam brie­džiui tik­rai ne­pa­kak­tų tik žo­lės ar šie­no. Kad gau­tų vi­sų rei­ka­lin­gų mik­ro­ele­men­tų, tu­ri ės­ti žie­vę, me­džių pum­pu­rus, ker­pes“, – sa­ko jis.

Vis tik pa­mes­ti­nu­kui na­mus pa­vy­ko su­ras­ti – brie­džio jau­nik­lį pri­glaus­ti ne­at­si­sa­kė Tel­šių miš­kų urė­di­jos Ubiš­kių gi­ri­nin­ki­jos žvė­rių mi­ni zo­o­lo­gi­jos so­das „Žvė­rin­čius“. Jis urė­di­jos ini­cia­ty­va įkur­tas 1996 me­tais. Nuo pat jo gy­va­vi­mo pra­džios gau­sų bū­rį žvė­re­lių pri­žiū­ri ir zo­o­lo­gi­jos so­dą ple­čia ei­gu­lys Pet­ras Dab­ri­šius.

Žvė­re­liams ke­tu­rio­li­kos hek­ta­rų plo­te su­kur­tos są­ly­gos, pa­na­šios į jų gy­ve­ni­mą na­tū­ra­lio­je gam­to­je. Šiuo me­tu lan­ky­to­jai „Žvė­rin­čiu­je“ ga­li pa­ma­ty­ti ne tik el­nius, da­nie­lius, muf­lo­nus, šer­nus, vil­kus, bet ir meš­ki­ną Ti­mą. „Gy­ve­no pas mus ir brie­dis, bet su­au­gęs iš­trū­ko iš ap­tva­ro – ma­tyt pa­si­rin­ko lais­vę“, – pa­sa­ko­ja ei­gu­lys.

Ku­lė­šių so­dy­bo­je pri­sig­lau­dęs brie­džiu­kas – pir­ma­sis miš­kų gy­ven­to­jas „uk­mer­giš­kis“, nu­ke­lia­vęs į Tel­šių miš­kų urė­di­jos „Žvė­rin­čių“.