Šią sa­vai­tę į „Uk­mer­gės ži­nių“ re­dak­ci­ją pa­skam­bi­nu­si Pa­ši­lė­je gy­ve­nan­ti Da­lia ste­bė­jo­si ir pik­ti­no­si, kad ne­si­rū­pi­na­ma Uk­mer­gės mies­to įvaiz­džiu.

Anot jos, kaip ki­taip ga­li­ma pa­sa­ky­ti, jei va­žiuo­jant link cen­tro Vil­niaus gat­ve, de­ši­nė­je pu­sė­je prie pat til­to, vos ne ant ša­li­gat­vio au­ga Sos­nov­skio bar­ščiai.

„Kiek ži­nau, šis au­ga­las ne tik pa­vo­jin­gas žmo­nėms, bet lai­ko­mas kaip ir ap­si­lei­di­mo žen­klu, nes ge­riau­siai au­ga ne­pri­žiū­ri­mo­se vie­to­se. Su­pras­čiau – kur nors nuo­ša­les­niuo­se mies­to už­ka­bo­riuo­se, bet kad pa­čio­je ma­to­miau­sio­je vie­to­je... Sa­vo aki­mis pa­ti­kė­ti ne­ga­lė­jau. Ką apie mus Uk­mer­gės sve­čiai pa­gal­vos, pra­va­žiuo­jan­tie­ji?“ – klau­sė mo­te­ris.

Iš tie­sų, Lie­tu­vo­je iš­pli­tęs šis sve­tim­ša­lis au­ga­las ne­pel­no ne tik me­di­kų, tei­gian­čių, jog nu­de­gi­mus nuo jo ten­ka gy­dy­ti ke­lias sa­vai­tes, už­ta­ri­mo, bet ir su­lau­kia gam­ti­nin­kų prieš­prie­šos.

Mat jau dau­giau nei de­šimt­me­tį Sos­nov­skio barš­tis yra įtrauk­tas į Kenks­min­gų ir nai­kin­ti­nų lau­ki­nių au­ga­lų ir gry­bų rū­šių są­ra­šą ir jį bū­ti­na nai­kin­ti. Šia­me są­ra­še jis yra vie­nin­te­lis au­ga­las, ku­ris nu­ro­dy­tas kaip nai­kin­ti­nas – ki­ti įvar­di­ja­mi kaip kenks­min­gi, ta­čiau nai­kin­ti jų ne­re­ko­men­duo­ja­ma.

Nai­kin­ti šiuos au­ga­lus pa­vo­jin­ga, nes ap­si­de­gin­ti ga­li­ma ir nuo la­bai ne­di­de­lio au­ga­lo sul­čių kie­kio. Sau­lė­tą die­ną net ar­tin­tis prie au­ga­lo ne­pa­tar­ti­na – stip­rią aler­gi­nę re­ak­ci­ją su­ke­lian­čios me­džia­gos ak­ty­viau iš­si­ski­ria į orą.

Mies­to se­niū­nas Sta­sys Jac­kū­nas šio fak­to ne­dra­ma­ti­zuo­ja. Jis sa­ko, kad Uk­mer­gė­je yra ne vie­na šių au­ga­lų pa­mėg­ta vie­ta. Jie au­ga ir Vil­kmer­gė­lės upe­ly­je, at­kar­po­je nuo Vy­tau­to gat­vės iki Šven­to­sios upės, ir ki­to­se nuo­ša­les­nė­se vie­to­se. Pa­ta­ria per daug ne­si­ar­tin­ti prie au­ga­lo ir ne­ma­lo­nu­mų bus iš­veng­ta.

Se­niū­nas sa­ko, kad Sos­nov­skio barš­tį sten­gia­ma­si nai­kin­ti ir mū­sų mies­te, ta­čiau tai pa­da­ry­ti nė­ra pa­pras­ta. Au­ga­las la­bai at­spa­rus, at­že­lia. Ypač jis veš­lus ir ga­jus šie­met, nes mėgs­ta drėg­mę, o lie­taus tik­rai ne­stin­ga.

Mies­tą tvar­kan­tys pa­gal vie­šų­jų dar­bų pro­gra­mą dir­ban­tys as­me­nys „ap­gin­kluo­ja­mi“ dal­giais, pirš­ti­nė­mis ir siun­čia­mi į Sos­nov­skio barš­čių „plan­ta­ci­jas“. Per se­zo­ną jis nu­šie­nau­ja­mas ke­le­tą kar­tų.

S. Jac­kū­nas abe­jo­ja, ar toks jau pa­vo­jin­gas šis au­ga­las, kaip apie jį šne­ka­ma: „Dar­bi­nin­kams duo­da­me pirš­ti­nes, ta­čiau me­ta jie jas į ša­lį ir ima au­ga­lą pli­ko­mis ran­ko­mis. Sa­ko, kad nie­ko nuo jo ne­at­si­tin­ka. Gal ne toks jis ir bai­sus?“

Šiuo me­tu pa­gal vie­šuo­sius dar­bus dirb­ti kas­dien į mies­to gat­ves iš­ei­na apie tris­de­šimt as­me­nų. Se­niū­nas pa­ti­ki­no, kad ne­žiū­rint to, kad Vil­niaus gat­vė­je prie pat ša­li­gat­vio iš­si­ke­ro­ju­sį au­ga­lą „pra­žiop­so­jo“ UAB „Izo­ba­ra“ pa­ke­les tvar­kan­tys dar­bi­nin­kai, ar­ti­miau­siu me­tu pats or­ga­ni­zuos šio są­ža­ly­no nai­ki­ni­mo dar­bus.