„Tu­riu siu­vė­jos spe­cia­ly­bę, ta­čiau vi­sas ma­no gy­ve­ni­mas su­si­jęs su že­mės ūkiu, gy­vu­liais. Tik­riau­siai dėl to, kad ge­riau­siai tai mo­ku. Try­li­ka me­tų dir­bau mel­žė­ja ko­lū­kio fer­mo­je, vė­liau – sa­vo ūky­je“, - pen­kias­de­šimt dve­jų me­tų mo­te­ris pa­sa­ko­ja, kad kur­ti nuo­sa­vą ūkį pra­dė­jo nuo nu­lio. Vie­na po ki­tos ban­dą pa­pil­dy­da­vo kar­vu­tės – vi­sus su­tau­py­tus pi­ni­gus pir­miau­sia iš­leis­da­vo gal­vi­jams įsi­gy­ti.

Da­bar Z. Griš­ke­vi­čie­nės ūky­je yra dvi­de­šimt de­vy­nios mel­žia­mos kar­vės, ban­da te­ly­čių. Sep­ty­nis vai­kus už­au­gi­nu­siai mo­te­riai dar­bo jė­gos ūky­je ne­trūks­ta. Nors ne vi­si vai­kai gy­ve­na kar­tu ir kas­die­ni­nių ma­mos dar­bų ne­apei­na, bet į tal­kas du kar­tus kvies­ti jų ne­rei­kia. „Štai ir da­bar, kol mes čia su ju­mis šne­ku­čiuo­ja­mės, dar­bas vie­to­je ne­sto­vi – kar­ves mel­žia sū­nus Vy­tau­tas“, - džiau­gia­si pa­šne­ko­vė. Ji sa­ko, kad nei trak­to­rių, nei mel­ži­mo įran­gos už šim­tus tūks­tan­čių ne­tu­ri nu­si­pir­kę, ta­čiau dar­bas me­cha­ni­zuo­tas, ran­ko­mis vis ma­žiau da­ry­ti rei­kia.

Mo­te­ris sa­vo kar­vu­tes mel­žia tris kar­tus per die­ną. Ne­žiū­ri į ki­tus ūki­nin­kus, ku­rie mel­žia tik ry­tą ir va­ka­rą. „Esu įsi­ti­ki­nu­si, kad pie­tų ne­pa­mel­žus, da­lis pie­no pra­dings­ta. Kar­vė gi ne­ga­li iš­ne­šio­ti to­kio di­de­lio pie­no kie­kio iki va­ka­ro. Prak­tiš­kai įsi­ti­ki­nau – tris kar­tus melž­da­ma per die­ną pri­mel­žiu pen­kio­li­ka bi­do­nų, o du kar­tus – ko­kių dvy­li­ka-try­li­ka“, – ūki­nin­kė tvir­ti­na, kad bent du bi­do­nai dings­ta tie­siog aky­se. Iš pie­no gy­ve­nan­čiam žmo­gui tai – ne­ma­ži pi­ni­gai. Z. Griš­ke­vi­čie­nė šyp­so­si – daug kas tuo ne­ti­ki. „Nuo sep­ty­nio­li­kos me­tų kar­ves mel­žiu – sa­vo nuo­mo­nės tik­rai ne­pa­kei­siu“, - tvir­ti­na ji.

Ūki­nin­kė pri­si­pa­žįs­ta daug me­tų nė atos­to­gų ne­tu­rė­ju­si. Ka­da atos­to­gau­ja? „Tuo­met kai ser­gu ir vi­sus dar­bus už ma­ne vai­kai nu­dir­ba“, - ko­kio nors ne­pa­si­ten­ki­ni­mo gy­ve­ni­mo sa­vo bū­du Z. Griš­ke­vi­čie­nės aky­se nė žen­klo ne­ma­ty­ti. Anot jos, jei dirb­si, ne­tin­gė­si, kai­me gy­ven­da­mas ir že­mę dirb­da­mas duo­nos vi­suo­met tu­rė­si. Ne­pri­klau­so­mai nuo lai­kų ar esa­mos san­tvar­kos. „Ma­mą gal tik su­ri­šus ga­li­ma bū­tų iš­vež­ti į ku­ror­tą“, - ant­ri­na ir na­muo­se bu­vu­sios duk­ros.

Di­džiau­sias ne­ri­mas mo­te­rį ka­muo­ja dėl fer­mos. Ją da­bar nuo­mo­ja­si iš ki­tos ūki­nin­kės, o ši ne­se­niai per­spė­jo, kad šią žie­mą fer­mos nuo­mo­ti ne­be­si­ren­gia.

Fer­mą ūki­nin­kė už­si­mo­jo pa­si­sta­ty­ti sa­vo jė­go­mis, pa­de­da­ma vai­kų. „Gy­vu­lius jau be­veik ant die­nų rei­kia tvar­tan gin­ti, o kur gin­ti tai nė­ra. Bet ma­nau, kad per mė­ne­sį pa­si­sta­ty­si­me – tu­ri­me nu­si­pir­kę blo­ke­lių, ki­tų rei­ka­lin­gų sta­ty­bi­nių me­džia­gų. Iš sta­ty­bi­nių blo­ke­lių grei­čiau mū­ras ky­la nei iš ply­tų“.

Skai­čiuo­jant kiek­vie­ną li­tą, šei­ma pir­ko ne­iš­pjau­to miš­ko, iš ku­rio dar ruoš me­die­ną. Pa­skai­čia­vo vi­si su­sė­dę – taip net ke­liais tūks­tan­čiais pi­giau iš­eis.

Kar­ves au­gi­nan­čių ūki­nin­kų bė­da – že­ma pie­no su­pir­ki­mo kai­na. Pie­ną pri­duo­da­ma į vie­ną ben­dro­vę, da­bar ūki­nin­kė gau­na po ke­tu­rias­de­šimt du cen­tus už lit­rą. „Jei bent po pen­kias­de­šimt pen­kis mo­kė­tų, bū­tų ga­li­ma lais­viau kvė­puo­ti“, - svars­to mel­žia­mų kar­vių ban­dą iki pen­kias­de­šim­ties gal­vų di­din­ti pla­nuo­jan­ti ūki­nin­kė.