Dau­gia­vai­kė ma­ma vi­sas jė­gas ati­duo­da sa­vo ūkiui

 

Tuo tar­pu, kai ša­lies ūki­nin­kai sa­vo ūkius mo­der­ni­zuo­ja, nau­do­da­mie­si Eu­ro­pos Są­jun­gos lė­šo­mis, Pi­vo­ni­jos se­niū­ni­jo­je, Alio­nių kai­me gy­ve­nan­ti Zofija Griš­ke­vi­čie­nė ūkį ple­čia tik tiek, kiek lei­džia nuo­sa­va ki­še­nė. Ti­ki­na ne­no­rin­ti įsi­sko­lin­ti ban­kams ir įsi­pa­rei­go­ti pa­ra­mos tei­kė­jams.

Li­gi­ta JUODVALKIENĖ

„Ne­va­ži­nė­jam pra­ban­giais au­to­mo­bi­liais, ūky­je nau­do­jam ne pa­čią mo­der­niau­sią tech­ni­ką. Bet ir į sko­las, ačiū Die­vui, ne­sa­me įbri­dę“, - ūki­nin­kė Z. Griš­ke­vi­čie­nė ma­no, kad kai­me gy­ve­nan­tie­ji kri­ze skųs­tis ne­tu­rė­tų.

 

 

Siu­vė­jos spe­cia­ly­bę tu­rin­ti Zo­fi­ja Griš­ke­vi­čie­nė ti­ki­na, kad jai kar­vės "į krau­ją įau­gu­sios“.
Au­to­rės nuotr.

 
Pra­dė­jo nuo nu­lio

„Tu­riu siu­vė­jos spe­cia­ly­bę, ta­čiau vi­sas ma­no gy­ve­ni­mas su­si­jęs su že­mės ūkiu, gy­vu­liais. Tik­riau­siai dėl to, kad ge­riau­siai tai mo­ku. Try­li­ka me­tų dir­bau mel­žė­ja ko­lū­kio fer­mo­je, vė­liau – sa­vo ūky­je“, - pen­kias­de­šimt dve­jų me­tų mo­te­ris pa­sa­ko­ja, kad kur­ti nuo­sa­vą ūkį pra­dė­jo nuo nu­lio. Vie­na po ki­tos ban­dą pa­pil­dy­da­vo kar­vu­tės – vi­sus su­tau­py­tus pi­ni­gus pir­miau­sia iš­leis­da­vo gal­vi­jams įsi­gy­ti.

Da­bar Z. Griš­ke­vi­čie­nės ūky­je yra dvi­de­šimt de­vy­nios mel­žia­mos kar­vės, ban­da te­ly­čių. Sep­ty­nis vai­kus už­au­gi­nu­siai mo­te­riai dar­bo jė­gos ūky­je ne­trūks­ta. Nors ne vi­si vai­kai gy­ve­na kar­tu ir kas­die­ni­nių ma­mos dar­bų ne­apei­na, bet į tal­kas du kar­tus kvies­ti jų ne­rei­kia. „Štai ir da­bar, kol mes čia su ju­mis šne­ku­čiuo­ja­mės, dar­bas vie­to­je ne­sto­vi – kar­ves mel­žia sū­nus Vy­tau­tas“, - džiau­gia­si pa­šne­ko­vė. Ji sa­ko, kad nei trak­to­rių, nei mel­ži­mo įran­gos už šim­tus tūks­tan­čių ne­tu­ri nu­si­pir­kę, ta­čiau dar­bas me­cha­ni­zuo­tas, ran­ko­mis vis ma­žiau da­ry­ti rei­kia.

Tu­ri sa­vo te­ori­ją

Mo­te­ris sa­vo kar­vu­tes mel­žia tris kar­tus per die­ną. Ne­žiū­ri į ki­tus ūki­nin­kus, ku­rie mel­žia tik ry­tą ir va­ka­rą. „Esu įsi­ti­ki­nu­si, kad pie­tų ne­pa­mel­žus, da­lis pie­no pra­dings­ta. Kar­vė gi ne­ga­li iš­ne­šio­ti to­kio di­de­lio pie­no kie­kio iki va­ka­ro. Prak­tiš­kai įsi­ti­ki­nau – tris kar­tus melž­da­ma per die­ną pri­mel­žiu pen­kio­li­ka bi­do­nų, o du kar­tus – ko­kių dvy­li­ka-try­li­ka“, – ūki­nin­kė tvir­ti­na, kad bent du bi­do­nai dings­ta tie­siog aky­se. Iš pie­no gy­ve­nan­čiam žmo­gui tai – ne­ma­ži pi­ni­gai. Z. Griš­ke­vi­čie­nė šyp­so­si – daug kas tuo ne­ti­ki. „Nuo sep­ty­nio­li­kos me­tų kar­ves mel­žiu – sa­vo nuo­mo­nės tik­rai ne­pa­kei­siu“, - tvir­ti­na ji.

Atos­to­gos – lai­ko gai­ša­tis

Ūki­nin­kė pri­si­pa­žįs­ta daug me­tų nė atos­to­gų ne­tu­rė­ju­si. Ka­da atos­to­gau­ja? „Tuo­met kai ser­gu ir vi­sus dar­bus už ma­ne vai­kai nu­dir­ba“, - ko­kio nors ne­pa­si­ten­ki­ni­mo gy­ve­ni­mo sa­vo bū­du Z. Griš­ke­vi­čie­nės aky­se nė žen­klo ne­ma­ty­ti. Anot jos, jei dirb­si, ne­tin­gė­si, kai­me gy­ven­da­mas ir že­mę dirb­da­mas duo­nos vi­suo­met tu­rė­si. Ne­pri­klau­so­mai nuo lai­kų ar esa­mos san­tvar­kos. „Ma­mą gal tik su­ri­šus ga­li­ma bū­tų iš­vež­ti į ku­ror­tą“, - ant­ri­na ir na­muo­se bu­vu­sios duk­ros.

Fer­ma – per mė­ne­sį

Di­džiau­sias ne­ri­mas mo­te­rį ka­muo­ja dėl fer­mos. Ją da­bar nuo­mo­ja­si iš ki­tos ūki­nin­kės, o ši ne­se­niai per­spė­jo, kad šią žie­mą fer­mos nuo­mo­ti ne­be­si­ren­gia.

Fer­mą ūki­nin­kė už­si­mo­jo pa­si­sta­ty­ti sa­vo jė­go­mis, pa­de­da­ma vai­kų. „Gy­vu­lius jau be­veik ant die­nų rei­kia tvar­tan gin­ti, o kur gin­ti tai nė­ra. Bet ma­nau, kad per mė­ne­sį pa­si­sta­ty­si­me – tu­ri­me nu­si­pir­kę blo­ke­lių, ki­tų rei­ka­lin­gų sta­ty­bi­nių me­džia­gų. Iš sta­ty­bi­nių blo­ke­lių grei­čiau mū­ras ky­la nei iš ply­tų“.

Skai­čiuo­jant kiek­vie­ną li­tą, šei­ma pir­ko ne­iš­pjau­to miš­ko, iš ku­rio dar ruoš me­die­ną. Pa­skai­čia­vo vi­si su­sė­dę – taip net ke­liais tūks­tan­čiais pi­giau iš­eis.

Kar­ves au­gi­nan­čių ūki­nin­kų bė­da – že­ma pie­no su­pir­ki­mo kai­na. Pie­ną pri­duo­da­ma į vie­ną ben­dro­vę, da­bar ūki­nin­kė gau­na po ke­tu­rias­de­šimt du cen­tus už lit­rą. „Jei bent po pen­kias­de­šimt pen­kis mo­kė­tų, bū­tų ga­li­ma lais­viau kvė­puo­ti“, - svars­to mel­žia­mų kar­vių ban­dą iki pen­kias­de­šim­ties gal­vų di­din­ti pla­nuo­jan­ti ūki­nin­kė.

 

Griežtai draudžiama "Ukmergės žinių" paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse be sutikimo. Gavus leidimą būtina įdėti aktyvią "Ukmergės žinių" nuorodą ir nurodyti kaip šaltinį.
Įvertinkite šį įrašą
(0 balsai)

Pridėti komentarą

ukzinios.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, nesusijusius su tema, įstatymus pažeidžiančius, reklaminius, skatinančius smurtą komentarus. Už komentarus atsako juos parašę skaitytojai. Kurstant smurtą, rasinę, tautinę, religinę bei kitokio pobūdžio neapykantą ar kitaip pažeidžiant LR įstatymus, galite sulaukti atitinkamų tarnybų dėmesio.


Saugos kodas
Atnaujinti

Veterinarijos klinika

Vilkmerge restoranas

Ukmerges siluma

Ar pritariame streikuojantiems mokytojams?
  • Votes: (0%)
  • Votes: (0%)
  • Votes: (0%)
Total Votes:
First Vote:
Last Vote:

Laidojimo ir kremavimo paslaugos Ukmergėje

Autoservisas Ukmergėje

Floros Studija

Telefonai Ukmergė

Optima 13 Picerijos salės nuoma

Akmenys prabyla

Draugai

Ukmerges kulturos puslapiai

gpm 2011 n 135

Lietuvos valstybe

ukvm

vilkmerge

UKC logo 115x63

Voruta

Tauragės laikraštis

Faberlic 2015

baidariu aukstaitija

Interneto dienraštis Bernardinai

Vilkmerge

lrytas

delfi

logo srtrf-300x170

Į viršų