Spausdinti šį puslapį

Die­na, kai ge­ro žo­džio lau­kia bo­sai...

 

Bo­so die­na, mi­ni­ma spa­lio 16-ąją, Lie­tu­vo­je – „jau­nas so­di­nu­kas“. Prieš pen­kias­de­šimt me­tų ji pra­dė­ta mi­nė­ti, pa­siū­lius vie­nai ame­ri­kie­tei, nes tą die­ną bu­vo jos tė­čio, o kar­tu ir darb­da­vio gim­ta­die­nis. Nors šią da­tą mi­ni ne vi­si, dau­ge­lis juo­kau­ja: „Bent kar­tą me­tuo­se ge­rą žo­de­lį ga­li­ma pa­sa­ky­ti ir bo­sui.“

Li­gi­ta JUODVALKIENĖ

Dvie­jų už­da­rųjų ak­ci­nių ben­dro­vių „Op­ti­ma 13 Au­to“, „Op­ti­ma 13 Pi­ca“ bei in­di­vi­du­a­lios įmo­nės „Op­ti­ma 13“ va­do­vė Zo­fi­ja Varž­ga­lie­nė prie įmo­nės vai­ro jau aš­tuo­nio­li­ka me­tų. Ji pri­si­pa­ži­no la­bai ne­no­riai pri­si­i­man­ti sau bo­so vaid­me­nį. „Na koks aš bo­sas? Nie­ka­da ne­kal­bu vie­nas­kai­ta - dir­bam trys šei­mos, vi­sų pa­rei­gos svar­bios“, - mo­te­ris at­kak­liai kra­to­si šio var­do. „Es­mė gal ta, kad trau­kiam sa­vo ve­ži­mą vie­na kryp­ti­mi, o ne taip kaip Kry­lo­vo pa­sa­kė­čioj – kas sau“.

 

 

Ar tu būsi geras mano bosas?
Ligitos Juodvalkienės nuotr.

Pa­val­di­niai jos nie­kuo­met nė­ra svei­ki­nę Bo­so die­nos pro­ga, bet mo­te­ris dėl to ne­nu­si­me­na – jai džiu­gu, kad ne­pa­mirš­ta pa­svei­kin­ti su gim­ta­die­niu. Ką, jos ma­ny­mu, pa­pra­šy­ti api­bū­din­ti va­do­vę pa­val­di­niai apie ją pa­sa­ky­tų? Z. Varž­ga­lie­nė įta­ria, kad vie­nas iš epi­te­tų bū­tų „bjau­ri“. Pri­si­pa­žįs­ta esan­ti iš tik­rų­jų reik­li ir nu­jau­čia, jog pa­val­di­niai jos pri­ven­gia. Gal dėl to, kad rė­žia tie­są į akis.

Z. Varž­ga­lie­nės va­do­vau­ja­ma­me ko­lek­ty­ve iš be­veik še­šias­de­šim­ties dar­buo­to­jų dau­gu­ma vy­rų. „Ir „val­diš­ka­me dar­be“ yra te­kę dirb­ti su vy­rais. Vy­riš­ką gi­mi­nę kaž­kaip leng­viau val­dy­ti se­ka­si. Po­kal­bis su jais ga­li bū­ti la­bai ašt­rus, bet tuo ir pa­si­bai­gia“, - pa­šne­ko­vė sa­ko, kad mo­te­riš­kių aša­ros ją su­trik­do.

Še­šias­de­šimt sep­ty­ne­rių me­tų mo­te­ris pri­si­pa­ži­no vis daž­niau pa­gal­vo­jan­ti, kad at­ėjo lai­kas ir pail­sė­ti. Į sa­vo vie­tą jau tu­ri nu­ma­čiu­si kan­di­da­tą – sū­nų Sau­lių.

La­biau­siai kliū­va sa­viems

Ke­tu­rias­de­šimt pen­ke­rius me­tus va­do­vau­jan­tį dar­bą dir­ban­tis Al­gis Raš­ke­vi­čius da­bar – UAB „Uk­me­ra“ di­rek­to­rius. Ne­di­de­lia­me jo va­do­vau­ja­ma­me ko­lek­ty­ve dar­buo­ja­si pen­ki vy­riš­kiai ir vie­na mo­te­ris. Pa­šne­ko­vas sa­ko nie­kuo­met ne­pa­mirš­tan­tis, su ku­rios ly­ties at­sto­vu ben­drau­ja, kam iš­sa­ko pa­sta­bas ar prie­kaiš­tus. „Su mo­te­rim vi­sa­da ki­taip rei­kia“, - įsi­ti­ki­nęs jis.

Bo­so die­na „Uk­me­ros“ ko­lek­ty­ve – „pri­gi­ju­si“ šven­tė. Pa­val­di­niai sa­vo vir­ši­nin­ką pa­ger­bia svei­ki­ni­mais, lin­kė­ji­mais. Di­rek­to­rius, sa­vo ruož­tu, pa­ti­ki­no ži­nąs vi­sų sa­vo pa­val­di­nių gim­ta­die­nių da­tas. „Ne tik gim­ta­die­nius šven­čia­me. Svei­ki­na­me sa­vo dar­buo­to­jus ir ki­tų šei­my­ni­nių šven­čių pro­ga – ves­tu­vių, krikš­ty­nų“, - pa­sa­ko­ja A. Raš­ke­vi­čius.

Pa­šne­ko­vas ne­lai­ko sa­vęs nei per­dėm griež­tu, nei nuo­lai­džiu: „Esu reik­lus ir tiek.“ Ne­nu­olai­džiau­ja dar­bo draus­mės pa­žei­dė­jams – mėgs­tan­tiems tau­re­lę ar da­ran­tiems pra­vaikš­tas jo va­do­vau­ja­mo­je įmo­nė­je – ne vie­ta.

Ko­kia sa­vy­bė yra ge­ro bo­so ar­kliu­kas? „Svar­biau­sia – bū­ti tei­sin­gu. Ne­už­si­pul­ti žmo­gaus be rei­ka­lo“, - sa­ko va­do­vas. Jo va­do­vau­ja­mo­jo­je įmo­nė­je dir­ba ir šei­mos na­riai – sū­nus Vai­das su žmo­na Dai­va. Jiems dau­giau­sia „strė­lių“ ir kliū­va. Ne dėl pa­žei­di­mų, bet dėl iš­kel­tos tė­čio-bo­so rei­ka­la­vi­mų kar­te­lės.

A. Raš­ke­vi­čius įsi­ti­ki­nęs, kad dau­ge­lio dar­buo­to­jų po­žiū­ris į dar­bą pri­klau­so nuo po­žiū­rio į sa­vo bo­są.

Ir bo­sai no­ri dė­me­sio

Dvi­de­šimt me­tų Uk­mer­gės „Ši­lo“ vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je di­rek­to­riau­jan­tis Le­o­nas Žuk­lys sa­ko tik gir­dė­jęs apie Bo­so die­ną. Jų ko­lek­ty­ve ši šven­tė šak­nų ne­įlei­do. „Šven­tė ame­ri­ko­niš­ka, bet ir mums ne pro ša­lį to­kią tu­rė­ti. Juk va­do­vo pa­rei­gos ir dar­bas pir­miau­sia su­si­ję su at­sa­ko­my­be ir rū­pes­čiu dėl ki­tų. Bet ir mes žmo­nės, ir mes dė­me­sio no­ri­me – nors kar­tą me­tuo­se...“, - šyp­so­si di­rek­to­rius.

Jis sa­ko, kad daž­niau­siai pa­val­di­nių aky­se bo­sas nė­ra la­bai tei­gia­mas as­muo, o va­do­va­vi­mas ta­pa­ti­na­mas su prie­var­ta. „Va­do­vas nuo­lat ste­bi, žiū­ri, ver­ti­na. Na, ir dar al­gą mo­ka“, - di­rek­to­rius sa­ko, kad šia­me api­brė­ži­me sly­pi tik vie­na pu­sė tie­sos. Mat va­do­vas rei­ka­lin­gas ir tam, kad amor­ti­zuo­tų kar­tais nu­to­lu­sias nuo re­a­ly­bės įsta­ty­mų in­struk­ci­jas ir ko­dek­so straips­nius.

Mo­kyk­los di­rek­to­riaus va­do­va­vi­mo me­to­di­ka tu­rė­tų bū­ti ypa­tin­ga, nes jo va­do­vau­ja­mas ko­lek­ty­vas la­bai spe­ci­fiš­kas. Di­rek­to­rius – tar­si tar­pi­nin­kas tarp be­veik aš­tuo­nias­de­šim­ties mo­ky­to­jų ir dau­giau kaip aš­tuo­nių šim­tų mo­ki­nių. Pa­val­di­niais mo­ki­nių ne­pa­va­din­si, ta­čiau di­rek­to­rius – ir jiems mo­kyk­los gal­va. Svar­biau­sias ir įta­kin­giau­sias as­muo. L. Žuk­lys sa­ko, kad ne­re­tai ten­ka glu­din­ti tarp šių dvie­jų gru­pių iš­ki­lu­sius kon­flik­tus. „Jau su­si­tai­kiau su tuo, kad va­do­vas at­lie­ka ir sa­vo­tiš­ką kem­pi­nės, su­ge­rian­čios nei­gia­mas ko­lek­ty­vo nuo­tai­kas, vaid­me­nį“, - sa­ko jis. Sun­kiau­sia jam dis­ku­tuo­ti su „vi­suo­met ir vi­sur tei­siais“.

Mo­kyk­los dar­buo­to­jų ko­lek­ty­vą ga­li­ma va­din­ti mo­te­riš­ku – vos vie­nas ki­tas vy­riš­kis. Di­rek­to­rius abe­jo­ja, ar pats tu­rė­tų spręs­ti apie sa­vo va­do­va­vi­mo ko­ky­bę, bet ti­ki­na, kad tai jo vi­sai ne­trik­do, nes su kai ku­riais vy­rais ras­ti ben­drą kal­bą sun­kiau nei su mo­te­ri­mis.

La­biau­siai va­do­vau­ti L. Žuk­liui truk­do jo ge­ro­sios cha­rak­te­rio sa­vy­bės. Ne vi­si žmo­nės su­pran­ta at­lai­du­mą ir nuo­lai­du­mą ir ver­ti­na tai kaip di­rek­to­riaus ne­su­ge­bė­ji­mą pa­ste­bė­ti trū­ku­mų. „Vis tiek žmo­gaus po­žiū­rio į dar­bą ne­pa­kei­si. Jei, ga­vęs pa­sta­bą, ry­toj jis dirbs ge­riau, tai po­ryt – vis tiek taip pat“.

„Leng­vo pa­si­vaikš­čio­ji­mo“ ne­si­ti­kė­jo

Be­veik prieš tre­jus me­tus va­do­vo pa­rei­gas už­ėmęs UAB „Uk­mer­gės van­de­nys“ di­rek­to­rius Ri­mas Ar­lins­kas sa­ko ži­no­jęs, kad leng­va ne­bus: „Ne­si­ti­kė­jau, kad va­do­va­vi­mas di­de­lei įmo­nei – tai tar­si leng­vas pa­si­vaikš­čio­ji­mas“.

Anks­čiau jis dir­bo va­ly­mo įren­gi­nių vir­ši­nin­ku to­je pa­čio­je įmo­nė­je – taip pat bo­su, tik „ma­žes­niu“. Tu­rė­jo ne per šim­tą, kaip da­bar, o dvi­de­šimt pa­val­di­nių. Tai­gi pri­si­dė­jo ir at­sa­ko­my­bės, ir bū­ti­ny­bės pri­im­ti grei­tus, bet pa­ma­tuo­tus spren­di­mus.

„Anks­čiau dau­giau dė­me­sio žmo­nėms ga­lė­jau skir­ti. Juk dvi­de­šimt žmo­nių ga­li ir pa­kal­bin­ti, ir pa­la­bin­ti. Su šim­tu – su­dė­tin­giau“, - di­rek­to­rius sa­ko, kad no­rint per­duo­ti nau­jie­nas da­bar jau ten­ka kvies­ti vi­sus į su­si­rin­ki­mą. Ta­čiau pa­ti­ki­no, kad ži­no be­veik vi­sų pa­val­di­nių var­dus, o žmo­giš­kus va­do­vo ir pa­val­di­nių san­ty­kius lai­ko eta­lo­nu. Koks mik­ro­kli­ma­tas ko­lek­ty­ve, daž­nai pri­klau­so ir nuo va­do­vo, o ben­dra­dar­bių san­ty­kiai tu­ri tie­sio­gi­nę įta­ką dar­bo ko­ky­bei.

Per tre­jus va­do­va­vi­mo me­tus gai­lė­tis, kad ėmė­si šių pa­rei­gų jam ne­te­ko. „To­kia min­tis nie­kuo­met neš­mėkš­te­lė­jo“, - sa­ko R. Ar­lins­kas.

 

Griežtai draudžiama "Ukmergės žinių" paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse be sutikimo. Gavus leidimą būtina įdėti aktyvią "Ukmergės žinių" nuorodą ir nurodyti kaip šaltinį.
Įvertinkite šį įrašą
(0 balsai)