„Uk­mer­gės ži­nių“ lie­pos 29 die­nos nu­me­ry­je ra­šė­me apie tai, kad Jo­ni­nių iš­va­ka­rė­se gim­dy­ti at­vy­ku­siai Rū­tai Li­zū­nai­tei bu­vo at­lik­ta spi­na­li­nė ne­jaut­ra, po ku­rios jau­ną mo­te­rį iš­ti­ko ko­ma.

Šią pro­ce­dū­rą at­li­ko gy­dy­to­jas anes­te­zio­lo­gas Aro­nas Mov­šo­vi­čius. Rū­tos ma­ma Dan­guo­lė Li­zū­nie­nė ir ki­ti ar­ti­mie­ji įsi­ti­ki­nę, kad tra­giš­ka pro­ce­dū­ros baig­tis – me­di­ko kal­tė.

De­ja, pa­ties gy­dy­to­jo li­ki­mas taip pat pa­si­su­ko tra­giš­ka kryp­ti­mi – šią va­sa­rą gy­dy­to­jas A. Mov­šo­vi­čius mi­rė.

Tuo­jau po Rū­tos gim­dy­mo iš dar­bo jis bu­vo at­leis­tas, ta­čiau VšĮ Uk­mer­gės li­go­ni­nės vy­riau­sia­sis gy­dy­to­jas Al­gi­man­tas Ve­lič­ka su ne­sėk­min­gai at­lik­ta pro­ce­dū­ra to at­lei­di­mo tuo­met ne­sie­jo. Aiš­ki­no, kad me­di­kas at­leis­tas „už dar­bo draus­mės pa­žei­di­mus“.

Ko­vo­jo dėl gy­vy­bės

22 me­tų Rū­ta ko­mo­je pra­lei­do apie tris sa­vai­tes. Gy­dy­to­jai op­ti­mis­tiš­kų prog­no­zių ar­ti­mie­siems ne­tei­kė. Ta­čiau mo­te­ris iš ko­mos pa­bu­do. Dau­giau nei tris mė­ne­sius tę­sė­si jos gy­dy­mas ki­tuo­se sky­riuo­se, o svei­ka­tai pra­dė­jus kiek ge­rė­ti – re­a­bi­li­ta­ci­ja.

Rū­tos ma­ma D. Li­zū­nie­nė pa­sa­ko­ja, kad me­di­kam duk­ros gy­vy­bę pa­vy­ko plėš­te iš­plėš­ti. Bū­nant re­a­ni­ma­ci­jos sky­riu­je nuo dre­nų, vė­di­nimo apa­ra­tų jai bu­vo iš­si­vys­tęs sep­sis bei įvai­rios kom­pli­ka­ci­jos.

Ma­ma ir Rū­tos vai­ke­lio tė­tis Kęs­tu­tis die­nų die­nas leis­da­vo li­go­ni­nė­je, mie­go­da­vo ant čiu­ži­nių.

Apie ko­mos pa­sek­mes D. Li­zū­nie­nė kal­ba pro aša­ras. Rū­ta sveiks­ta la­bai lė­tai. Tie­sa, ant ko­jų ji at­si­sto­jo, bet vaikš­to sun­kiai, su vaikš­ty­ne ar­ba tvir­tai įsi­ki­bu­si į ją ly­din­tį žmo­gų. Šiuo me­tu jau­na mo­te­ris tu­ri sun­kią ne­ga­lią. Jai nu­sta­ty­tas 20 pro­cen­tų dar­bin­gu­mas. Mo­te­riai rei­kia nuo­la­ti­nės prie­žiū­ros. Duk­rą ma­ma ly­gi­na su ma­žu vai­ku – ei­na ji ne­tvir­tu žings­niu, griū­ti ga­li kiek­vie­ną aki­mir­ką, be to – vi­siš­kai pra­ra­do at­min­tį.

Ko­mos pa­sek­mė – am­ne­zi­ja

Me­di­kai da­bar jau 23 gim­ta­die­nio su­lau­ku­siai Rū­tai diag­no­za­vo am­ne­zi­ją – vi­siš­ką at­min­ties ne­te­ki­mą. „Duk­rai fik­sa­ci­nė am­ne­zi­ja – ji vis­ką pri­si­me­na tik tol, kol ma­to“, – taip šį me­di­ci­ni­nį ter­mi­ną aiš­ki­na Dan­guo­lė. To­kie li­go­niai in­for­ma­ci­jos ne­su­ge­ba įsi­min­ti – ją pa­mirš­ta, vos tik dė­me­sį ati­trau­kia koks nors ki­tas dir­gik­lis.

Tai, kas bu­vo va­kar ar net prieš ke­le­tą va­lan­dų, Rū­tos at­min­ty­je – bal­ta dė­mė. Ne­pri­si­me­na jau­na mo­te­ris nei li­go­ni­nės, nei sa­vo nėš­tu­mo. Ne vi­suo­met ji pa­žįs­ta ir ma­žą­ją sa­vo duk­re­lę. Daž­nai ją pa­ma­čiu­si net nu­stem­ba tu­rin­ti vai­ką.

Mo­ti­nys­tės atos­to­gų iš­ėjo mo­čiu­tė

Šian­dien Dan­guo­lei ten­ka rū­pin­tis ne tik duk­ra, bet ir da­bar jau ke­tu­rių mė­ne­sių anū­kė­le.  „Ši­lo“ vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je dir­ban­ti 46 me­tų D. Li­zū­nie­nė yra ne tik ser­gan­čios duk­ros glo­bė­ja – ma­mą ji at­sto­ja anū­kė­lei Rus­nei. Mo­te­ris šiuo me­tu vai­ko prie­žiū­ros atos­to­go­se.

Dan­guo­lė dė­ko­ja Die­vui bent už tai, kad ma­žo­ji anū­kė­lė au­ga svei­ka ir la­bai ra­mi. Kū­di­kis ta­ry­tum su­pran­ta – ne ji da­bar di­džiau­sias  rū­pes­tė­lis...

Iki ne­lai­min­go­jo gim­dy­mo ma­ma jai iš­rin­ko Rus­nės var­dą. To­kiu var­du mer­gy­tė ir bu­vo pa­va­di­nta. „Da­bar ji – ta­ry­tum la­ga­mi­nas: vi­sus rei­ka­lus tvar­kant, į vi­sas li­go­ni­nes va­žiuo­jant ke­liau­ja su mu­mis“, – pa­sa­ko­ja Dan­guo­lė.

Ne­spė­jo at­si­im­ti di­plo­mo

Pri­si­me­na, kad iki gim­dy­mo jos duk­ra pe­dan­tiš­kai, iki ma­žiau­sių smul­kme­nų, bu­vo su­pir­ku­si nau­ja­gi­mio krai­te­lę. Lyg nu­jaus­da­ma, kad vai­ke­liui gi­mus, tam lai­ko ne­be­liks. Ne­spė­jo iki ne­lai­mės Rū­ta at­si­im­ti ir di­plo­mo šie­met baig­to­je Tei­sės ir ver­slo aukš­to­jo­je mo­kyk­lo­je. Pa­žy­mą apie ap­gin­tą di­plo­mi­nį dar­bą už ją taip pat at­si­ė­mė ma­ma.

Dan­guo­lė džiau­gia­si, kad nuo ne­lai­mėn pa­te­ku­sios duk­ros ne­nu­si­su­ko jos drau­gas. Jau­na po­ra gy­ve­na drau­ge. Kęs­tu­tis su Rū­tos ma­ma da­li­na­si ne­įga­lia ta­pu­sios jau­nos mo­ters prie­žiū­ros ir vai­ko au­gi­ni­mo rū­pes­čiais.

„Jie la­bai jau­ni. Jau­nam vy­rui – pir­mas vai­kas ir ši­to­kia ne­lai­mė. La­bai ti­kiu, kad jie­du liks kar­tu“, – aša­rų ne­sle­pia skau­džią dra­mą iš­gy­ve­nu­si Dan­guo­lė.

Di­de­lį pa­lai­ky­mą jau­čia ir iš vi­sų ar­ti­mų­jų, drau­gų bi­čiu­lių. „Ši­ta mū­sų tra­ge­di­ja abe­jin­gų ne­pa­li­ko. Vi­si ap­lin­ki­niai at­jau­tė mus ir su­pra­to. Su­si­tin­kam, drau­gės ver­kia guos­da­mos, o aš net verk­ti iš pra­džių ne­ga­lė­jau“, – di­de­liu skaus­mu da­li­na­si ti­kė­ji­mu ir vil­ti­mi gy­ve­nan­ti Dan­guo­lė.

Pa­ti du vai­kus bū­da­ma la­bai jau­na pa­gim­džiu­si mo­te­ris nė juo­džiau­sia­me sap­ne ne­sap­na­vo, kad šiais lai­kais gim­dant gy­dy­to­jų ap­sup­ty­je gra­žiau­sia gy­ve­ni­mo aki­mir­ka ga­li virs­ti tra­ge­di­ja.

Po ada­tos dū­rio – ko­ma

Rū­tos ar­ti­mie­ji min­ti­mis daž­nai grįž­ta į Jo­ni­nių iš­va­ka­res, bir­že­lio 23 die­ną, kuo­met į pa­sau­lį pa­si­bel­dė nau­ja gy­vy­bė.

Taip no­rė­tų, kad gim­dy­mo ei­ga bū­tų bu­vu­si ki­to­kia...

Ne­lai­min­gai pa­si­bai­gęs gim­dy­mas Rū­tai bu­vo pir­ma­sis. Pra­si­dė­jus są­rė­miams į li­go­ni­nę vy­ko kar­tu su vai­ke­lio tė­čiu Kęs­tu­čiu. Me­di­kai pa­cien­tei bu­vo sky­rę gim­dy­mą ska­ti­nan­čiuo­sius vais­tus. Vė­liau, diag­no­za­vę gim­dy­mo kom­pli­ka­ci­jas, nu­spren­dė sku­biai at­lik­ti Ce­za­rio pjū­vį. Kęs­tu­tis bu­vo iš­siųs­tas į vais­ti­nę nu­pirk­ti rei­kia­mų vais­tų. O grį­žus į ope­racinę jo jau nie­kas ne­be­įlei­do.

Kai gim­dy­mas už­bai­gia­mas ope­ra­ci­niu bū­du, pa­pras­tai at­lie­ka­ma spi­na­li­nė ne­jaut­ra – pil­vo sri­ties ir ko­jų anes­te­zi­ja. Gy­dy­to­jo anes­te­zio­lo­go A. Mov­šo­vi­čiaus į stu­bu­ro ka­na­lą su­leis­ta vais­tų do­zė, su­kė­lu­si apa­ti­nės kū­no da­lies ne­jaut­rą, už­blo­ka­vo kvė­pa­vi­mo rau­me­nis. Su­tri­kus kvė­pa­vi­mui, jau­ną mo­te­rį iš­ti­ko ko­ma. Gim­dy­vė bu­vo iš­vež­ta į Vil­niaus uni­ver­si­te­to li­go­ni­nės San­ta­riš­kių kli­ni­kų Re­a­ni­ma­ci­jos ir in­ten­sy­vios te­ra­pi­jos sky­rių.

Kal­ti­na kom­pli­ka­ci­jas

R. Li­zū­nai­tę iš­ti­ku­sios ko­mos prie­žas­tis ty­rė Li­go­ni­nės lo­ka­laus me­di­ci­ni­nio au­di­to gru­pė. Jai va­do­vau­ja gy­dy­to­ja kar­dio­lo­gė Ri­ma Kup­čins­kie­nė.

„Gim­dy­vei aku­še­ri­nė pa­gal­ba su­teik­ta lai­ku ir kva­li­fi­kuo­tai. Spi­na­li­nė ne­jaut­ra taip pat bu­vo at­lik­ta taip, kaip pri­klau­so, ta­čiau pa­cien­tę rei­kė­jo gai­vin­ti. Juk kiek­vie­ną ope­ra­ci­ją at­lie­kant, ga­li­ma ne­iš­veng­ti kom­pli­ka­ci­jų“, – aiš­ki­no me­di­kė.

Gy­dy­to­ja R. Li­zū­nai­tę iš­ti­ku­sią ko­mą ir jos pa­sek­mes ver­ti­na kaip kli­ni­ki­nį at­ve­jį.

Au­di­tą at­li­kę me­di­kai spė­ja, kad vais­tai ga­lė­jo už­blo­kuo­ti ne apa­ti­nę, kaip tu­rė­jo, bet vir­šu­ti­nę kū­no da­lį tuo me­tu, kuo­met bu­vo kei­čia­ma gim­dy­vės pa­dė­tis. Spi­na­li­nė ne­jaut­ra pa­pras­tai at­lie­ka­ma sė­din­čiam pa­cien­tui, o tik po to jis gul­do­mas ant ope­ra­ci­nio sta­lo.

Iš li­go­ni­nės – ty­la

Tuo tar­pu nei Rū­tai, dėl ku­rios ne­lai­min­go gim­dy­mo li­go­ni­nė­je bu­vo pra­dė­tas au­di­tas, nei jos ar­ti­mie­siems apie jo iš­va­das nie­kas ne­pra­ne­šė.

Tei­rau­ja­mės, ar Rū­tos svei­ka­ta kas nors iš me­di­kų pa­si­do­mė­jo. D. Li­zū­nie­nė ne­sle­pia: „Ką jūs? Nė vie­no kar­to.“

Dėl ne­įga­lu­mu pa­si­bai­gu­sio gim­dy­mo Rū­tos ar­ti­mie­ji ke­ti­na kreip­tis į teis­mą.