Sve­čiai at­vy­ko ne tuš­čio­mis: bib­lio­te­kai jie pa­do­va­no­jo 111 spal­vin­gų al­bu­mų, kny­gų apie Ki­ni­jos is­to­ri­ją, kul­tū­rą, me­di­ci­ną, tau­to­dai­lę, įvai­rias moks­lo ir me­no sri­tis. Vi­si lei­di­niai pa­žy­mė­ti Ki­ni­jos am­ba­sa­dos spau­du, liu­di­jan­čiu, jog tai – do­va­na Uk­mer­gės bib­lio­te­kos skai­ty­to­jams.

Ki­ni­jos am­ba­sa­do­rius Liu Zeng­wen į mū­sų ša­lį at­vy­ko prieš de­vy­nis mė­ne­sius. Iki tol 20 me­tų jis dir­bo Ru­mu­ni­jo­je, vė­liau – Mol­do­vo­je. At­va­žia­vęs su šei­ma į Vil­nių sau­sį, jis pa­ty­rė, ką reiš­kia lie­tu­viš­ka žie­ma. Ta­čiau po­nas Liu pats gi­męs Ki­ni­jos šiau­rė­je, kur ir gam­ta, ir kli­ma­tas be­veik tokie pat, kaip Lie­tu­vo­je. „Tik jū­sų kal­ba la­bai su­dė­tin­ga ir sun­ki“, – kal­bė­jo sve­čias, nors pa­si­svei­kin­ti ir pa­dė­ko­ti lie­tu­viš­kai jis mo­kė­jo pui­kiai. „Už­tat alus tik­rai la­bai gar­dus“, – juo­kė­si am­ba­sa­do­rius, pri­si­pa­ži­nęs, jog al­ko­ho­li­nių gė­ri­mų iš­vis ne­var­to­jan­tis. Na, ne­bent šiek tiek vy­no sve­čiuo­se...

Lie­tu­va ki­nų po­rai at­ro­do ne­di­de­lė, ta­čiau la­bai gra­ži. Am­ba­sa­do­rius su žmo­na jau spė­jo pa­bu­vo­ti Klai­pė­do­je, Pa­lan­go­je, Tra­kuo­se, Birš­to­ne, lan­kė­si Drus­ki­nin­kuo­se, Plun­gė­je, Tel­šiuo­se, Za­ra­suo­se... Uk­mer­gės bib­lio­te­ka – pir­mo­ji, ku­rią jie nu­spren­dė ap­lan­ky­ti su do­va­no­mis.

Lais­va­lai­kiu jie mėgs­ta pa­si­vaikš­čio­ti po Vin­gio par­ką. „Žmo­nės mums šyp­so­si, svei­ki­na­si, jie la­bai ge­ra­no­riš­ki“, – sa­kė sve­čias, pri­pa­žin­da­mas, jog Ru­mu­ni­jo­je gy­ve­ni­mas bu­vo su­dė­tin­ges­nis nei Lie­tu­vo­je, čia pro­ble­mų kur kas ma­žiau – ir eko­no­mi­nių, ir po­li­ti­nių, ir kul­tū­ri­nių...

Am­ba­sa­do­riaus žmo­na taip pat dir­ba am­ba­sa­do­je, rū­pi­na­si kul­tū­ri­niais mai­nais, įvai­riais ren­gi­niais. „Ra­ga­vom lie­tu­viš­kų ce­pe­li­nų ir ku­ge­lio – tai tik­rai gar­du“, – šyp­so­jo­si am­ba­sa­do­rius, ste­bė­da­ma­sis, jog Vil­niu­je vei­kia dau­giau kaip 50 ki­nų res­to­ra­nų, kai tuo tar­pu Bu­ka­reš­te, Ru­mu­ni­jos sos­ti­nė­je, kur ka­dai­se dir­bo, jų bu­vo vos de­šimt.

Lie­tu­vo­je, pa­sa­ko­jo sve­čias, gy­ve­na apie 300 ki­nų, ir jie vi­si dir­ba vie­šo­jo mai­ti­ni­mo įstai­go­se. Ma­lo­nu, kad ki­nų mais­tas toks po­pu­lia­rus Lie­tu­vo­je.

Vie­šė­da­mi Uk­mer­gė­je, ki­nai už­su­ko ir į mies­to tur­gų. „Vaiz­das vi­sai toks pat, kaip ir Pe­ki­no tur­ga­vie­tė­se – daug žmo­nių, daug pre­kių, di­džiu­lis šur­mu­lys“, – juo­kė­si sve­čiai. Tur­gu­je jie nu­si­pir­ko ki­bi­rė­lį uk­mer­gie­tiš­ko me­daus. Bu­vo nu­si­žiū­rė­ję ir pin­ti­nė­lę šil­ba­ra­vy­kių, ta­čiau kol apė­jo vi­są aikš­tę, gry­bų su­grį­žę jau ne­be­ra­do...

Tai bu­vo jau ant­ra­sis būtent šios ša­lies va­do­vų vi­zi­tas į Uk­mer­gę. Prieš me­tus drau­gys­tė su vie­šą­ja bib­lio­te­ka už­si­mez­gė po čia su­reng­tos kny­gų apie Ki­ni­ją pa­ro­dos.