Į re­dak­ci­ją naš­le ne­se­niai li­ku­sią Sta­sę Kau­šie­nę at­ly­dė­jo kar­tu gy­ve­nan­tis sū­nus Gied­rius. Uk­mer­giš­kiai įsi­ti­ki­nę – 74 me­tų jų šei­mos tė­vas dar ga­lė­jo gy­ven­ti.

Sta­sė Kau­šie­nė sa­vo vy­rą pa­lai­do­jo prieš mė­ne­sį. Mi­rė jis Uk­mer­gės li­go­ni­nė­je Vi­daus li­gų sky­riu­je. Prieš tai ke­lias die­nas gu­lė­jo Pa­lai­ko­mo­jo gy­dy­mo ir slau­gos sky­riu­je.

Naš­lė pa­sa­ko­jo, kad jos vy­ras bu­vo ne­įga­lus – ne­te­kęs abie­jų ko­jų. An­trą ko­ją me­di­kams te­ko am­pu­tuo­ti prieš tris mė­ne­sius iki mir­ties. Vy­ras lie­pos 3 d. į Uk­mer­gės li­go­ni­nę bu­vo at­vež­tas iš gy­dy­mo įstai­gos so­sti­nė­je.

Jo žmo­na sa­kė ne­no­rė­ju­si, kad su­tuok­ti­nis at­si­dur­tų slau­gos sky­riu­je, ta­čiau bu­vo pa­aiš­kin­ta, kad ki­tur vie­tų nė­ra.

Ma­ma ir sū­nus pa­sa­ko­jo, kad gul­do­mas į pa­la­tą li­go­nis dar kal­bė­jo, val­gė, bu­vo są­mo­nin­gas, o pas­kui, kai tik at­ei­na ap­lan­ky­ti, ma­to – mie­ga ir mie­ga, sil­pnyn ir sil­pnyn...

Ar­ti­mie­siems sky­riaus ve­dė­ja An­ge­lė Če­pe­lie­nė pa­sa­ky­da­vo, kad vy­ras de­juo­ja – sun­ku su to­kiu li­go­niu ir per­so­na­lui, ir ki­tiems li­go­niams. To­dėl esą jam ski­ria­mi ra­mi­na­mie­ji.

Ta­čiau šei­ma įsi­ti­ki­nu­si – me­di­ka­men­tų bu­vo skir­ta per daug. Esą Vil­niu­je gy­dy­to­jai lai­kė­si vi­sai ki­tos tak­ti­kos ir li­go­nio be per­sto­jo vais­tais „ne­pum­pa­vo“. Ir pa­čiam li­go­niui, ir jo šei­mos na­riams aiš­ki­no – ne­ga­li­ma nuo­lat var­to­ti vais­tus.

Z. Kau­šo ar­ti­mie­ji pa­sa­ko­jo kas­dien slau­gy­da­vę sil­pnė­jan­tį li­go­nį. Ma­tę – jam vis blo­giau. At­ėję šeš­ta­die­nį ra­do jį karš­čiuo­jan­tį.

Tuo­met  pa­rei­ka­la­vo, kad jis bū­tų iš­vež­tas į ki­tą sky­rių.

Vi­daus sky­riu­je esą me­di­kai dė­jo vi­sas pa­stan­gas, kad li­go­nio būk­lė ge­rė­tų, ta­čiau to pa­da­ry­ti ne­be­pa­vy­ko.

Uk­mer­gės li­go­ni­nės Pa­lai­ko­mo­jo gy­dy­mo ir slau­gos sky­riaus ve­dė­jai A. Če­pe­lie­nei la­bai skau­du dėl me­ta­mo kal­ti­ni­mo. Ve­dė­ja sa­ko tuos žmo­nes ge­rai pri­si­me­nan­ti. Ben­dra­vi­mas, pa­sak me­di­kės, pra­si­dė­jęs nuo ne­pa­si­ten­ki­ni­mų.

Li­go­nis bu­vo at­ga­ben­tas su nu­pjau­to­mis ko­jo­mis, skau­dan­čio­mis žaiz­do­mis. „Ku­ris gi gy­dy­to­jas ga­lė­tų nu­mo­ti ran­ka į žmo­gaus kan­čią. Juk to­kia ir yra gy­dy­to­jo mi­si­ja – ne­leis­ti li­go­niui ken­tė­ti“, – sa­ko ve­dė­ja.  Ji ti­ki­na – nu­skaus­mi­na­mie­ji vais­tai tik­rai ne­ga­li bū­ti mir­ties prie­žas­ti­mi ar kaip ar­ti­mie­siems at­ro­do – „nu­ma­ri­ni­mu“.

Juo­lab apie vais­tų per­do­za­vi­mą šiuo at­ve­ju ne­ga­li bū­ti nė kal­bos.

„Mū­sų sky­rius tik­rai la­bai sun­kus, čia gu­li ir ne­pa­gy­do­mo­mis li­go­mis ser­gan­tys žmo­nės, ku­riems kaip iš­ga­lė­da­mi ma­ži­na­me kan­čias. Tai svar­biau­sia, ką pri­va­lo pa­da­ry­ti kiek­vie­nas me­di­kas, da­vęs Hi­pok­ra­to prie­sai­ką. To­kie prie­kaiš­tai mums tik­rai yra skau­dūs“, – kal­bė­jo A. Če­pe­lie­nė.