Gyvenimo labirintuose broliai laikosi drauge

Jo­nui Moc­ke­vi­čiui dar tik dvi­de­šimt dve­ji, ta­čiau gy­ve­ni­mo pa­tir­ti­mi jis ga­li rung­tis su per­pus už sa­ve vy­res­niais. Del­tu­vos se­niū­ni­jo­je, Alek­san­dra­vos kai­me gy­ve­nan­tis jau­nuo­lis prieš ket­ve­rius me­tus ta­po try­li­ka­me­čio bro­liu­ko glo­bė­ju. Tė­tį jau­nė­liui bro­liui at­sto­jan­tis vai­ki­nas dir­ba, ūki­nin­kau­ja ir stu­di­juo­ja uni­ver­si­te­te.

 

Li­gi­ta JUODVALKIENĖ

Ge­di­mi­no Ne­mu­nai­čio nuotr. Jo­nas Moc­ke­vi­čius sa­ko, kad svar­biau­sia, kas lė­mė jo ap­si­spren­di­mą glo­bo­ti bro­lį, – krau­jo ry­šys ir at­sa­ko­my­bė.

Prieš ket­ve­rius me­tus iš gy­ve­ni­mo sa­vo no­ru pa­si­trau­kus ma­mai, vie­nin­te­lė bro­lių – aš­tuo­nio­lik­me­čio Jo­no ir try­li­ka­me­čio Ro­ko – vil­tis li­ko tė­vas. Ta­čiau stik­le­lio ne­ven­gian­tis gim­dy­to­jas, su ku­riuo ma­ma jau anks­čiau bu­vo iš­si­sky­ru­si, sa­vo tė­viš­kų pa­rei­gų kra­tė­si.

„Šei­mos ne­bu­vo“, – ne­links­mi Jo­no vai­kys­tės ir pa­aug­lys­tės pri­si­mi­ni­mai. Ne­il­gai tru­kus pa­si­mi­rė ir tė­vas.

 

Bro­lio ne­ati­da­vė

 

Vai­ki­nas pri­si­me­na, kad po ma­mos lai­do­tu­vių gi­mi­nės pa­si­siū­lė pri­glaus­ti bro­lį Ro­ką. Ta­čiau jo spren­di­mas bu­vo toks: „Lik­sim var­go vargt ir į gy­ve­ni­mą ka­bin­tis dvie­se.”

Nors pats jau bu­vo su­lau­kęs pil­na­me­tys­tės, nuo to leng­viau nė kiek ne­at­ro­dė. Pats dar te­be­bū­da­mas An­ta­no Sme­to­nos gim­na­zi­jos mo­ki­nys, ėmė­si rū­pin­tis ne tik kas­die­ni­ne bui­ti­mi, bet ir bro­liu­ku, jo auk­lė­ji­mu.

Dar ma­mai gy­vai esant, di­džiau­sias šei­mos gal­vo­sū­kis bū­da­vo – „ką šian­dien val­gy­sim“. Mat trys žmo­nės pra­mis­ti tu­rė­da­vo iš ma­mos ne­įga­lu­mo pa­šal­pos – 200 li­tų. Nors gy­ve­no kai­me, pas­ku­ti­niai­siais me­tais ma­ma sa­vy­je ne tik ūkiui, bet ir dar­žui jė­gų ne­at­ras­da­vo.

Pir­ma­sis Jo­no žy­gis į sa­vi­val­dy­bę – pra­šy­ti try­li­ka­me­čio bro­lio glo­bė­jo tei­sių bei pa­šal­pos. „Ati­dė­lio­ti ne­bu­vo kaip – val­gy­ti rei­kė­jo šian­dien. Be to, abu lan­kė­me mo­kyk­lą – iš­lai­dų ne­trū­ko, o san­tau­pų ne­tu­rė­jo­me. Lai­mė, pro­ce­dū­ros il­gai ne­už­tru­ko ir iš pa­šal­pų pra­dė­jo­me kur­ti ben­drą gy­ve­ni­mą“, – pa­sa­ko­ja Jo­nas.

 

Pra­dė­jo ūki­nin­kau­ti

 

Bai­gęs gim­na­zi­ją, jis įsi­dar­bi­no šalt­kal­viu UAB „Zu­jų paukš­ty­nas“, įsto­jo į Že­mės ūkio uni­ver­si­te­tą. Po ke­le­rių me­tų ta­po jau­nuo­ju ūki­nin­ku. Prie na­mų ply­tin­čio tri­jų hek­ta­rų skly­po sve­ti­miems nuo­mo­ti ne­si­ry­žo, nors no­rin­čių bu­vo. Pa­gal­vo­jo, kad že­mė – ap­link so­dy­bą, ūkis da­bar che­mi­zuo­tas – purkš che­mi­ka­lus tie­siai į lan­gus.

O be to, že­mė – tai ir­gi at­sva­ros taš­kas. Įsi­gi­jo tech­ni­kos, iš­si­nuo­mo­jo dar tris hek­ta­rus, ja­vais ap­sė­jo, bul­vė­mis ap­so­di­no. Bul­vių der­lių jau be­veik „iš­da­li­jo“ – pir­kė­jai vos pa­so­di­nus ru­de­niui už­si­sa­ki­nė­ja. Že­mę pro­tin­gai nau­do­da­mas, duo­nos pas sve­ti­mus nei­si pra­šy­ti.

 

Pra­šo ne­si­gai­lė­ti

 

Pa­ty­rė bro­liai ir pra­šy­to­jų da­lią – vie­ni­ši ir su­tri­kę, sto­vė­da­mi prie­šais sun­kią naš­lai­čio gy­ve­ni­mo re­a­ly­bę, sa­vo is­to­ri­ją pa­si­pa­sa­ko­jo „Bė­dų tur­gu­je“.

Tuo­met gau­ta lab­da­ra gy­ve­ni­mą kiek pra­gied­ri­no. Jo­nas pa­sa­ko­ja, kad po lai­dų te­le­vi­zi­jo­je ir ra­di­ju­je dar il­gai su­lauk­da­vo ge­rų žmo­nių, pa­si­ren­gu­sių pa­dė­ti, skam­bu­čių: „La­bai jiems esa­me dė­kin­gi už tai. Ypač toms se­nu­čiu­kėms 80-90 me­tų mo­čiu­tėms, ku­rios ne tik pa­guos­da­vo, bet ir iš sa­vo var­ga­nų pen­si­jų šim­ti­nę į są­skai­tą per­ves­da­vo.“

Lai­mė, Jo­nas grei­tai su­pra­to, kad su lab­da­ra to­li ne­nu­ei­si. Gy­ve­ni­mo ko­ky­bė pri­klau­so tik nuo as­me­ni­nio po­žiū­rio į tai. „Tik jau ne­grau­din­kit skai­ty­to­jų ir pa­sa­ky­kit, kad da­bar mums vis­ko už­ten­ka, nie­ko ne­be­rei­kia. Nu­va­žia­vęs į pre­ky­bos cen­trą ap­si­pirk­ti, ma­tau, kad mes sau ga­li­me leis­ti tik­rai ne ma­žiau nei ki­ti“, – sa­ko pa­šne­ko­vas. Ma­no, kad ant ko­jų jie­du jau at­si­sto­jo, ir no­rė­tų, kad jų su bro­liu ap­lin­ki­niai ne­si­gai­lė­tų.

 

Gy­ve­ni­mo mo­kyk­la – su pa­gy­ri­mu

 

Gy­ve­ni­mo mo­kyk­lą pra­dė­jo, ki­tiems at­ro­dy­tų, nuo smul­kme­nų: bly­nus, kot­le­tus, ku­ge­lį iš­si­kep­ti, sriu­bą iš­si­vir­ti. Net ap­si­pirk­ti par­duo­tu­vė­je rei­kė­jo iš­mok­ti. „Pa­me­nu, sy­kį nu­spren­dė­me, kad pi­ni­gų tu­ri­me ge­ram ap­si­pir­ki­mui. Nu­va­žia­vom į pre­ky­bos cen­trą – akys ap­rai­bo. Kro­vėm, kro­vėm į ve­ži­mė­lį, pas­kui vos mai­šą pa­tem­pėm...  O kai na­mo par­si­ne­šėm – pa­tys ma­tom, kad val­gy­ti tai nė­ra ką – sal­du­my­nai, traš­ku­čiai...“ – pir­mą­sias gy­ve­ni­mo pa­mo­kas pri­si­me­na Jo­nas.

Ne tik tau­py­ti, bet ir pla­nuo­ti iš­mo­ko vė­liau. Įsi­gi­jo nau­ją du­ji­nę vi­ryk­lę. Nu­si­pir­ko ir au­to­mo­bi­lį. Se­nu­tė­lį, bet, anot Jo­no, tu­rin­tį la­bai ge­rą sa­vy­bę – va­žiuo­ja. Da­bar tau­po nau­jam šal­dy­tu­vui, nes se­na­sis la­bai daug elek­tros nau­do­ja.

Dar rim­tes­ni dar­bai – su­si­konst­ruo­ti van­den­tie­kį. Vai­ki­nas sa­ko, kad tą pa­da­ry­ti su­ge­bė­tų ir pats, bet dar­bas, stu­di­jos, ūkis pra­ry­ja be­veik vi­są lai­ką. Įves­tas van­den­tie­kis nau­jų dar­bų pa­dik­tuo­tų – pa­si­keis­ti pa­pras­tą skal­byk­lę į au­to­ma­ti­nę, įsi­reng­ti du­šo ka­bi­ną. „Praus­tis ne­rei­kė­tų į Del­tu­vos pir­tį va­ži­nė­ti“, – sa­ko jis.

 

Auk­lė­to­jo pa­rei­gos – ne naš­ta

 

Jo­nas pri­pa­žįs­ta, kad bro­lis Ro­kas „auk­se­liu“ nie­kuo­met ne­bu­vo: „Jo bū­das prie­šin­gas ma­na­jam. Aš ra­mus, lė­tas. Jis nuo vai­kys­tės daug jud­res­nis, ak­ty­ves­nis už ma­ne. Dar pa­aug­lys – tuo daug pa­sa­ky­ta. Ir da­bar dar ne­ga­liu teig­ti, kad iš to maiš­tin­go am­žiaus iš­au­go.“

Jo­nas su Ro­ku ben­drau­ja kaip bro­liai. Tu­ri kiek­vie­nas ir sa­vo ben­dra­am­žių drau­gų ra­tą, ir ben­drą bū­rį. Lais­va­lai­kį mėgs­ta leis­ti gam­to­je. Ro­kas ne­pra­lei­džia pro­gos pa­žve­jo­ti. Su sa­vo drau­gais še­šio­lik­me­tis sa­vait­ga­liais į šo­kius pa­trau­kia. Jo­nas ne­drau­džia – ka­da gi šok­ti, jei ne jau­nam. Pats sau to­kioms pra­mo­goms at­ro­do jau „per se­nas“.

Įsi­min­ti­niau­sia jo, kaip bro­lio-auk­lė­to­jo, pa­tir­tis – kai į na­mus at­va­žia­vę po­li­ci­nin­kai pra­ne­šė, kad per Mies­to šven­tę Ro­ką cen­tre sid­ro „pri­si­le­su­sį“ pa­ga­vo. „Aiš­ku, iš ma­no pu­sės se­kė griež­tas mo­ra­las. Pa­aiš­ki­nau, kad jis nie­ka­da ne­tu­ri pa­mirš­ti, jog į mū­sų šei­mą žiū­ri­ma per di­di­na­mą­jį stik­lą“, – sa­ko jau­na­sis glo­bė­jas. Pas­kui pri­si­pa­žįs­ta, kad ne­la­bai sa­vo bro­lį ir smer­kia – dėl ben­dros tvar­kos pa­ba­rė. „Pa­aug­liai smal­sūs – iš­ban­dy­ti už­draus­tus vai­sius trau­kia. Gal tik vie­tą žiop­lai pa­si­rin­ko. Ne taip vie­šai ga­lė­jo“, – šyp­so­si jis.

Pats al­ko­ho­lį var­to­ja sai­kin­gai. „Gė­ri­mas gė­ri­mui ne­ly­gu. Su gi­mi­nėm per Ka­lė­das at­si­da­rę vy­no bu­te­lį, vi­so ne­iš­ge­riam – lie­ka ne tik Nau­jiems me­tams, bet ir Ve­ly­koms“, – ma­no, kad rei­kia bi­jo­ti ne pa­ties al­ko­ho­lio, bet jo var­to­ji­mo kul­tū­ros ne­bu­vi­mo.

Jo­nas ne­nei­gia, kad jau­čia­si ne pa­gal sa­vo am­žių su­bren­dęs – at­sa­ko­my­bė ne tik už sa­ve, bet ir už glo­bo­ti­nį ap­len­kė me­tus. Jo po­žiū­ris į gy­ve­ni­mą – kuo rim­čiau­sias. „Pa­žįs­tu ne­ma­žai ben­dra­am­žių, ku­riems ma­mos ne tik bly­nų iš­ke­pa ar dra­bu­žius iš­skal­bia – lo­vas pa­klo­ja. Jo­kių rū­pes­čių“, – sa­ko jis. Ta­čiau ti­ki­na, kad nei smer­kia jų, nei pa­vy­di.

 

At­ei­ties pla­nai – spar­nuo­ti

 

Jo­nas sa­ko, kad šią va­sa­rą teks bro­liui rim­tai ūky­je pa­dir­bė­ti. Kam ieš­ko­ti dar­bo pas sve­ti­mus, jei sa­va že­mė ran­kų rei­ka­lau­ja. Be to, Ro­kas apie mo­to­ro­le­rį sva­jo­ja. Tai­gi, ši trans­por­to prie­mo­nė – ir­gi są­ra­še. „Aš ir pats pa­aug­lys­tėj mo­to­cik­lą, to­kį se­ną ru­siš­ką „Ižą“, tu­rė­jau. Bet da­bar jau­ni­mui at­ro­do ki­taip – rei­kia tu­rė­ti to­kį, kad ne gė­da prieš drau­gus bū­tų...“ – rim­tai kal­ba vy­ru­kas.

Ro­kas šie­met bai­gia Dai­na­vos pa­grin­di­nę mo­kyk­lą. Su­pran­ta, kad be vi­du­ri­nio iš­si­la­vi­ni­mo ke­lias į at­ei­tį už­kirs­tas. Ap­si­spren­dė, kad baigs dvy­li­ka ir stos į aukš­tą­ją. Apie kon­kre­čią spe­cia­ly­bę dar ne­kal­ba, bet la­biau trau­kia tech­ni­nės – „vy­riš­kos“.

Keis­ti spe­cia­ly­bę no­rė­tų ir pats Jo­nas. Ener­ge­ti­ką stu­di­juo­jan­tis vai­ki­nas sa­ko, kad jam, sa­vo at­ei­tį su že­mės dar­bais sie­jan­čiam, tiks­lin­giau bū­tų per­ei­ti į Ag­ro­no­mi­jos fa­kul­te­tą.

Vis­kas, kas pa­siek­ta, – sa­vo jė­go­mis, ran­ko­mis ir pro­tu. Kas­die­ni­nis dar­bas „Zu­jų paukš­ty­ne“, ne­aki­vaiz­di­nės stu­di­jos Že­mės ūkio uni­ver­si­te­te, ap­link so­dy­bą siū­buo­jan­tys ja­vai bei de­ran­čios bul­vės – tai ta sta­bi­li ba­zė, ku­rios pa­grin­du ku­ria­mos nau­jos sva­jo­nės.

 

 

Griežtai draudžiama "Ukmergės žinių" paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse be sutikimo. Gavus leidimą būtina įdėti aktyvią "Ukmergės žinių" nuorodą ir nurodyti kaip šaltinį.
Įvertinkite šį įrašą
(0 balsai)

Pridėti komentarą

ukzinios.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, nesusijusius su tema, įstatymus pažeidžiančius, reklaminius, skatinančius smurtą komentarus. Už komentarus atsako juos parašę skaitytojai. Kurstant smurtą, rasinę, tautinę, religinę bei kitokio pobūdžio neapykantą ar kitaip pažeidžiant LR įstatymus, galite sulaukti atitinkamų tarnybų dėmesio.


Saugos kodas
Atnaujinti

Laidojimo ir kremavimo paslaugos Ukmergėje

Veterinarijos klinika

Vilkmerge restoranas

Ukmerges siluma

Ar jau perkate kiaušinius Velykoms?
  • Votes: (0%)
  • Votes: (0%)
  • Votes: (0%)
  • Votes: (0%)
Total Votes:
First Vote:
Last Vote:

Autoservisas Ukmergėje

Floros Studija

Telefonai Ukmergė

Optima 13 Picerijos salės nuoma

Akmenys prabyla

Draugai

Ukmerges kulturos puslapiai

gpm 2011 n 135

Lietuvos valstybe

ukvm

vilkmerge

UKC logo 115x63

Voruta

Tauragės laikraštis

Faberlic 2015

baidariu aukstaitija

Interneto dienraštis Bernardinai

Vilkmerge

lrytas

delfi

logo srtrf-300x170

Į viršų