Spausdinti šį puslapį

Gyvenimo labirintuose broliai laikosi drauge

Jo­nui Moc­ke­vi­čiui dar tik dvi­de­šimt dve­ji, ta­čiau gy­ve­ni­mo pa­tir­ti­mi jis ga­li rung­tis su per­pus už sa­ve vy­res­niais. Del­tu­vos se­niū­ni­jo­je, Alek­san­dra­vos kai­me gy­ve­nan­tis jau­nuo­lis prieš ket­ve­rius me­tus ta­po try­li­ka­me­čio bro­liu­ko glo­bė­ju. Tė­tį jau­nė­liui bro­liui at­sto­jan­tis vai­ki­nas dir­ba, ūki­nin­kau­ja ir stu­di­juo­ja uni­ver­si­te­te.

 

Li­gi­ta JUODVALKIENĖ

Ge­di­mi­no Ne­mu­nai­čio nuotr. Jo­nas Moc­ke­vi­čius sa­ko, kad svar­biau­sia, kas lė­mė jo ap­si­spren­di­mą glo­bo­ti bro­lį, – krau­jo ry­šys ir at­sa­ko­my­bė.

Prieš ket­ve­rius me­tus iš gy­ve­ni­mo sa­vo no­ru pa­si­trau­kus ma­mai, vie­nin­te­lė bro­lių – aš­tuo­nio­lik­me­čio Jo­no ir try­li­ka­me­čio Ro­ko – vil­tis li­ko tė­vas. Ta­čiau stik­le­lio ne­ven­gian­tis gim­dy­to­jas, su ku­riuo ma­ma jau anks­čiau bu­vo iš­si­sky­ru­si, sa­vo tė­viš­kų pa­rei­gų kra­tė­si.

„Šei­mos ne­bu­vo“, – ne­links­mi Jo­no vai­kys­tės ir pa­aug­lys­tės pri­si­mi­ni­mai. Ne­il­gai tru­kus pa­si­mi­rė ir tė­vas.

 

Bro­lio ne­ati­da­vė

 

Vai­ki­nas pri­si­me­na, kad po ma­mos lai­do­tu­vių gi­mi­nės pa­si­siū­lė pri­glaus­ti bro­lį Ro­ką. Ta­čiau jo spren­di­mas bu­vo toks: „Lik­sim var­go vargt ir į gy­ve­ni­mą ka­bin­tis dvie­se.”

Nors pats jau bu­vo su­lau­kęs pil­na­me­tys­tės, nuo to leng­viau nė kiek ne­at­ro­dė. Pats dar te­be­bū­da­mas An­ta­no Sme­to­nos gim­na­zi­jos mo­ki­nys, ėmė­si rū­pin­tis ne tik kas­die­ni­ne bui­ti­mi, bet ir bro­liu­ku, jo auk­lė­ji­mu.

Dar ma­mai gy­vai esant, di­džiau­sias šei­mos gal­vo­sū­kis bū­da­vo – „ką šian­dien val­gy­sim“. Mat trys žmo­nės pra­mis­ti tu­rė­da­vo iš ma­mos ne­įga­lu­mo pa­šal­pos – 200 li­tų. Nors gy­ve­no kai­me, pas­ku­ti­niai­siais me­tais ma­ma sa­vy­je ne tik ūkiui, bet ir dar­žui jė­gų ne­at­ras­da­vo.

Pir­ma­sis Jo­no žy­gis į sa­vi­val­dy­bę – pra­šy­ti try­li­ka­me­čio bro­lio glo­bė­jo tei­sių bei pa­šal­pos. „Ati­dė­lio­ti ne­bu­vo kaip – val­gy­ti rei­kė­jo šian­dien. Be to, abu lan­kė­me mo­kyk­lą – iš­lai­dų ne­trū­ko, o san­tau­pų ne­tu­rė­jo­me. Lai­mė, pro­ce­dū­ros il­gai ne­už­tru­ko ir iš pa­šal­pų pra­dė­jo­me kur­ti ben­drą gy­ve­ni­mą“, – pa­sa­ko­ja Jo­nas.

 

Pra­dė­jo ūki­nin­kau­ti

 

Bai­gęs gim­na­zi­ją, jis įsi­dar­bi­no šalt­kal­viu UAB „Zu­jų paukš­ty­nas“, įsto­jo į Že­mės ūkio uni­ver­si­te­tą. Po ke­le­rių me­tų ta­po jau­nuo­ju ūki­nin­ku. Prie na­mų ply­tin­čio tri­jų hek­ta­rų skly­po sve­ti­miems nuo­mo­ti ne­si­ry­žo, nors no­rin­čių bu­vo. Pa­gal­vo­jo, kad že­mė – ap­link so­dy­bą, ūkis da­bar che­mi­zuo­tas – purkš che­mi­ka­lus tie­siai į lan­gus.

O be to, že­mė – tai ir­gi at­sva­ros taš­kas. Įsi­gi­jo tech­ni­kos, iš­si­nuo­mo­jo dar tris hek­ta­rus, ja­vais ap­sė­jo, bul­vė­mis ap­so­di­no. Bul­vių der­lių jau be­veik „iš­da­li­jo“ – pir­kė­jai vos pa­so­di­nus ru­de­niui už­si­sa­ki­nė­ja. Že­mę pro­tin­gai nau­do­da­mas, duo­nos pas sve­ti­mus nei­si pra­šy­ti.

 

Pra­šo ne­si­gai­lė­ti

 

Pa­ty­rė bro­liai ir pra­šy­to­jų da­lią – vie­ni­ši ir su­tri­kę, sto­vė­da­mi prie­šais sun­kią naš­lai­čio gy­ve­ni­mo re­a­ly­bę, sa­vo is­to­ri­ją pa­si­pa­sa­ko­jo „Bė­dų tur­gu­je“.

Tuo­met gau­ta lab­da­ra gy­ve­ni­mą kiek pra­gied­ri­no. Jo­nas pa­sa­ko­ja, kad po lai­dų te­le­vi­zi­jo­je ir ra­di­ju­je dar il­gai su­lauk­da­vo ge­rų žmo­nių, pa­si­ren­gu­sių pa­dė­ti, skam­bu­čių: „La­bai jiems esa­me dė­kin­gi už tai. Ypač toms se­nu­čiu­kėms 80-90 me­tų mo­čiu­tėms, ku­rios ne tik pa­guos­da­vo, bet ir iš sa­vo var­ga­nų pen­si­jų šim­ti­nę į są­skai­tą per­ves­da­vo.“

Lai­mė, Jo­nas grei­tai su­pra­to, kad su lab­da­ra to­li ne­nu­ei­si. Gy­ve­ni­mo ko­ky­bė pri­klau­so tik nuo as­me­ni­nio po­žiū­rio į tai. „Tik jau ne­grau­din­kit skai­ty­to­jų ir pa­sa­ky­kit, kad da­bar mums vis­ko už­ten­ka, nie­ko ne­be­rei­kia. Nu­va­žia­vęs į pre­ky­bos cen­trą ap­si­pirk­ti, ma­tau, kad mes sau ga­li­me leis­ti tik­rai ne ma­žiau nei ki­ti“, – sa­ko pa­šne­ko­vas. Ma­no, kad ant ko­jų jie­du jau at­si­sto­jo, ir no­rė­tų, kad jų su bro­liu ap­lin­ki­niai ne­si­gai­lė­tų.

 

Gy­ve­ni­mo mo­kyk­la – su pa­gy­ri­mu

 

Gy­ve­ni­mo mo­kyk­lą pra­dė­jo, ki­tiems at­ro­dy­tų, nuo smul­kme­nų: bly­nus, kot­le­tus, ku­ge­lį iš­si­kep­ti, sriu­bą iš­si­vir­ti. Net ap­si­pirk­ti par­duo­tu­vė­je rei­kė­jo iš­mok­ti. „Pa­me­nu, sy­kį nu­spren­dė­me, kad pi­ni­gų tu­ri­me ge­ram ap­si­pir­ki­mui. Nu­va­žia­vom į pre­ky­bos cen­trą – akys ap­rai­bo. Kro­vėm, kro­vėm į ve­ži­mė­lį, pas­kui vos mai­šą pa­tem­pėm...  O kai na­mo par­si­ne­šėm – pa­tys ma­tom, kad val­gy­ti tai nė­ra ką – sal­du­my­nai, traš­ku­čiai...“ – pir­mą­sias gy­ve­ni­mo pa­mo­kas pri­si­me­na Jo­nas.

Ne tik tau­py­ti, bet ir pla­nuo­ti iš­mo­ko vė­liau. Įsi­gi­jo nau­ją du­ji­nę vi­ryk­lę. Nu­si­pir­ko ir au­to­mo­bi­lį. Se­nu­tė­lį, bet, anot Jo­no, tu­rin­tį la­bai ge­rą sa­vy­bę – va­žiuo­ja. Da­bar tau­po nau­jam šal­dy­tu­vui, nes se­na­sis la­bai daug elek­tros nau­do­ja.

Dar rim­tes­ni dar­bai – su­si­konst­ruo­ti van­den­tie­kį. Vai­ki­nas sa­ko, kad tą pa­da­ry­ti su­ge­bė­tų ir pats, bet dar­bas, stu­di­jos, ūkis pra­ry­ja be­veik vi­są lai­ką. Įves­tas van­den­tie­kis nau­jų dar­bų pa­dik­tuo­tų – pa­si­keis­ti pa­pras­tą skal­byk­lę į au­to­ma­ti­nę, įsi­reng­ti du­šo ka­bi­ną. „Praus­tis ne­rei­kė­tų į Del­tu­vos pir­tį va­ži­nė­ti“, – sa­ko jis.

 

Auk­lė­to­jo pa­rei­gos – ne naš­ta

 

Jo­nas pri­pa­žįs­ta, kad bro­lis Ro­kas „auk­se­liu“ nie­kuo­met ne­bu­vo: „Jo bū­das prie­šin­gas ma­na­jam. Aš ra­mus, lė­tas. Jis nuo vai­kys­tės daug jud­res­nis, ak­ty­ves­nis už ma­ne. Dar pa­aug­lys – tuo daug pa­sa­ky­ta. Ir da­bar dar ne­ga­liu teig­ti, kad iš to maiš­tin­go am­žiaus iš­au­go.“

Jo­nas su Ro­ku ben­drau­ja kaip bro­liai. Tu­ri kiek­vie­nas ir sa­vo ben­dra­am­žių drau­gų ra­tą, ir ben­drą bū­rį. Lais­va­lai­kį mėgs­ta leis­ti gam­to­je. Ro­kas ne­pra­lei­džia pro­gos pa­žve­jo­ti. Su sa­vo drau­gais še­šio­lik­me­tis sa­vait­ga­liais į šo­kius pa­trau­kia. Jo­nas ne­drau­džia – ka­da gi šok­ti, jei ne jau­nam. Pats sau to­kioms pra­mo­goms at­ro­do jau „per se­nas“.

Įsi­min­ti­niau­sia jo, kaip bro­lio-auk­lė­to­jo, pa­tir­tis – kai į na­mus at­va­žia­vę po­li­ci­nin­kai pra­ne­šė, kad per Mies­to šven­tę Ro­ką cen­tre sid­ro „pri­si­le­su­sį“ pa­ga­vo. „Aiš­ku, iš ma­no pu­sės se­kė griež­tas mo­ra­las. Pa­aiš­ki­nau, kad jis nie­ka­da ne­tu­ri pa­mirš­ti, jog į mū­sų šei­mą žiū­ri­ma per di­di­na­mą­jį stik­lą“, – sa­ko jau­na­sis glo­bė­jas. Pas­kui pri­si­pa­žįs­ta, kad ne­la­bai sa­vo bro­lį ir smer­kia – dėl ben­dros tvar­kos pa­ba­rė. „Pa­aug­liai smal­sūs – iš­ban­dy­ti už­draus­tus vai­sius trau­kia. Gal tik vie­tą žiop­lai pa­si­rin­ko. Ne taip vie­šai ga­lė­jo“, – šyp­so­si jis.

Pats al­ko­ho­lį var­to­ja sai­kin­gai. „Gė­ri­mas gė­ri­mui ne­ly­gu. Su gi­mi­nėm per Ka­lė­das at­si­da­rę vy­no bu­te­lį, vi­so ne­iš­ge­riam – lie­ka ne tik Nau­jiems me­tams, bet ir Ve­ly­koms“, – ma­no, kad rei­kia bi­jo­ti ne pa­ties al­ko­ho­lio, bet jo var­to­ji­mo kul­tū­ros ne­bu­vi­mo.

Jo­nas ne­nei­gia, kad jau­čia­si ne pa­gal sa­vo am­žių su­bren­dęs – at­sa­ko­my­bė ne tik už sa­ve, bet ir už glo­bo­ti­nį ap­len­kė me­tus. Jo po­žiū­ris į gy­ve­ni­mą – kuo rim­čiau­sias. „Pa­žįs­tu ne­ma­žai ben­dra­am­žių, ku­riems ma­mos ne tik bly­nų iš­ke­pa ar dra­bu­žius iš­skal­bia – lo­vas pa­klo­ja. Jo­kių rū­pes­čių“, – sa­ko jis. Ta­čiau ti­ki­na, kad nei smer­kia jų, nei pa­vy­di.

 

At­ei­ties pla­nai – spar­nuo­ti

 

Jo­nas sa­ko, kad šią va­sa­rą teks bro­liui rim­tai ūky­je pa­dir­bė­ti. Kam ieš­ko­ti dar­bo pas sve­ti­mus, jei sa­va že­mė ran­kų rei­ka­lau­ja. Be to, Ro­kas apie mo­to­ro­le­rį sva­jo­ja. Tai­gi, ši trans­por­to prie­mo­nė – ir­gi są­ra­še. „Aš ir pats pa­aug­lys­tėj mo­to­cik­lą, to­kį se­ną ru­siš­ką „Ižą“, tu­rė­jau. Bet da­bar jau­ni­mui at­ro­do ki­taip – rei­kia tu­rė­ti to­kį, kad ne gė­da prieš drau­gus bū­tų...“ – rim­tai kal­ba vy­ru­kas.

Ro­kas šie­met bai­gia Dai­na­vos pa­grin­di­nę mo­kyk­lą. Su­pran­ta, kad be vi­du­ri­nio iš­si­la­vi­ni­mo ke­lias į at­ei­tį už­kirs­tas. Ap­si­spren­dė, kad baigs dvy­li­ka ir stos į aukš­tą­ją. Apie kon­kre­čią spe­cia­ly­bę dar ne­kal­ba, bet la­biau trau­kia tech­ni­nės – „vy­riš­kos“.

Keis­ti spe­cia­ly­bę no­rė­tų ir pats Jo­nas. Ener­ge­ti­ką stu­di­juo­jan­tis vai­ki­nas sa­ko, kad jam, sa­vo at­ei­tį su že­mės dar­bais sie­jan­čiam, tiks­lin­giau bū­tų per­ei­ti į Ag­ro­no­mi­jos fa­kul­te­tą.

Vis­kas, kas pa­siek­ta, – sa­vo jė­go­mis, ran­ko­mis ir pro­tu. Kas­die­ni­nis dar­bas „Zu­jų paukš­ty­ne“, ne­aki­vaiz­di­nės stu­di­jos Že­mės ūkio uni­ver­si­te­te, ap­link so­dy­bą siū­buo­jan­tys ja­vai bei de­ran­čios bul­vės – tai ta sta­bi­li ba­zė, ku­rios pa­grin­du ku­ria­mos nau­jos sva­jo­nės.

 

 

Griežtai draudžiama "Ukmergės žinių" paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse be sutikimo. Gavus leidimą būtina įdėti aktyvią "Ukmergės žinių" nuorodą ir nurodyti kaip šaltinį.
Įvertinkite šį įrašą
(0 balsai)