Spausdinti šį puslapį

Gyvenimo mokyklos diplomas – pats svarbiausias

Uk­mer­giš­kis Al­fon­sas Ber­no­tas sek­ma­die­nį mi­nės 80-ąjį gim­ta­die­nį. Sa­vo ener­gi­ja ap­lin­ki­nius ste­bi­nan­tis vy­ras sa­ko esąs dė­kin­gas li­ki­mui už pra­smin­gai nu­gy­ven­tus me­tus ir ge­rą svei­ka­tą.

 

Vil­ma NEMUNAITIENĖ

Al­fon­sas Ber­no­tas ne­tu­ri lai­ko bū­ti po­il­siau­jan­čiu pen­si­nin­ku.

17 me­tų, iki pat pen­si­jos, A. Ber­no­tas Uk­mer­gė­je dir­bo ra­jo­no vyk­do­mo­jo ko­mi­te­to pir­mi­nin­ku. Da­bar­ti­nė­je ra­jo­no val­džios struk­tū­ro­je šio pos­to ati­tik­muo –  sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos di­rek­to­riaus pa­rei­gos.

Lie­tu­vo­je ne­pri­klau­so­my­bė bu­vo pa­skelb­ta A. Ber­no­tui te­be­dir­bant vie­nu iš ra­jo­no va­do­vų. Ar ne­bu­vo bau­gu dėl sa­vo pos­to? Pa­šne­ko­vas ti­ki­na dėl to ne­si­bai­mi­nęs, Są­jū­džio ne­si­ša­li­nęs ir gy­nęs jo sie­kius. Vė­liau net iš­kė­lė sa­vo kan­di­da­tū­rą į sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­to­riaus pos­tą. Ta­čiau ke­lių bal­sų per­sva­ra pa­ty­rė pra­lai­mė­ji­mą.

 

Apie dar­bą

 

Daug me­tų vie­nas aukš­čiau­sių ra­jo­no va­do­vų pa­rei­gas ėjęs A. Ber­no­tas sa­ko, kad pri­si­tai­ky­ti, iš­la­vi­ruo­ti, pel­ny­ti aukš­tes­nių va­dų pa­si­ti­kė­ji­mą ir mies­te vyk­dy­ti di­džiu­les sta­ty­bas anuo­met ne­bu­vo leng­va. Te­ko į Mask­vą ir šer­nio­kus, ir deš­ras ga­ben­ti bei ki­to­kių prie­mo­nių im­tis, kad bū­tų pa­lai­min­ti pro­vin­ci­jo­je su­ma­ny­ti sta­ty­bų pla­nai. Ne­re­tai pri­va­lo­mos bū­da­vo ir va­do­vų puo­tos. Ti­ki­na, kad be­si­sten­giant „ne­pri­si­lup­ti“ tek­da­vo ir pa­gud­rau­ti, mi­ne­ra­li­nį vie­toj deg­ti­nės gurkš­no­ti.

Pa­šne­ko­vas sa­ko, jog bū­da­mas ra­jo­no va­do­vu iš sa­vo pa­val­di­nių rei­ka­la­vo tvar­kos ir draus­mės. Rei­ka­la­vo ir punk­tu­a­lu­mo, ku­rį pats lig šiol la­bai ver­ti­na. Į dar­bą pa­val­di­niai tu­rė­jo at­ei­ti pa­si­tem­pę, tvar­kin­gai ap­si­ren­gę. „Esu pe­dan­tas“, – pri­si­pa­žįs­ta lig šiol be kak­la­raiš­čio už kie­mo var­tų ko­jos ne­ke­lian­tis vy­ras.

Ei­da­mas anuo­me­ti­nes pa­rei­gas A. Ber­no­tas sė­dė­jo ta­me pa­čia­me ka­bi­ne­te, ku­ria­me da­bar – ra­jo­no me­ro ka­bi­ne­tas. Sa­ko, kad net sta­las, už ku­rio šian­dien sė­di me­ras, ga­min­tas pa­gal jo už­sa­ky­mą.

 

06-11-1_straipsnio_2_nuotr

Di­džia­sa­ly­je su kai­mo jau­ni­mu (A. Ber­no­tas – su akor­de­o­nu ran­ko­se).


Apie vai­kys­tę

 

Šią sa­vai­tę ju­bi­lie­jų šven­čian­tis uk­mer­giš­kis gi­mė Ig­na­li­nos ra­jo­ne, Di­džia­sa­lio kai­me. Tė­vai bu­vo ūki­nin­kai, au­gi­no tris vai­kus, tad te­ko nuo pat vai­kys­tės daug dirb­ti. Nuo 12 me­tų jau ei­da­vo šie­nau­ti, ar­ti, sė­ti ir at­lik­ti ki­tus vy­riš­kus dar­bus. Bū­da­mas de­šim­ties ne­te­ko ma­mos – jau­na mo­te­ris mi­rė ne­spė­jus iš­ope­ruo­ti apen­di­ci­to. Pri­si­me­na, kad tė­vai bu­vo la­bai re­li­gin­gi ir dos­nūs, daž­nai pri­glaus­da­vo į kai­mą at­ei­davusius duo­ne­liau­to­jus.

 

Apie kar­je­rą

 

A.  Ber­no­tas di­džiuo­ja­si, kad ta­po vie­nu pir­mų­jų di­džia­sa­lie­čių, įgi­ju­sių aukš­to­jo moks­lo di­plo­mą. Bai­gęs pe­da­go­gi­nį ins­ti­tu­tą no­rė­jo bū­ti fi­zi­kos mo­ky­to­ju. Ta­čiau fi­zi­kos vai­kus mo­kė tik tre­jus me­tus. Po to la­bai grei­tai pra­dė­jo kop­ti kar­je­ros laip­tais.

Pir­ma­sis laip­te­lis – Kė­dai­nių ra­jo­no švie­ti­mo sky­riaus ve­dė­jo pa­rei­gos. Vė­liau, dar ne­tu­rė­da­mas nė tris­de­šim­ties, sė­do į Kė­dai­nių vyk­do­mo­jo ko­mi­te­to pir­mi­nin­ko pa­va­duo­to­jo kė­dę.

Su nos­tal­gi­ja pri­si­me­na ir dar­bą Bir­žuo­se. Sa­ko ten bu­vęs ger­bia­mas ir my­li­mas, ta­čiau ne­la­bai su­ta­rė su par­ti­ne val­džia. Tad Bir­žus pa­li­ko ir pa­si­rin­ko dar­bą Uk­mer­gė­je. Ta­da ne­ti­kė­jo, kad liks čia iki pat se­nat­vės.

 

Apie „krai­tį“

 

Var­din­da­mas ob­jek­tus, ku­rių sta­ty­bas so­viet­me­čiu te­ko „iš­mu­ši­nė­ti“, pir­miau­siai pa­šne­ko­vas pri­si­me­na Uk­mer­gės au­to­bu­sų sto­tį. Įro­dy­ti, kad se­no­ji yra ap­verk­ti­nos būk­lės, tuo­me­ti­nei val­džiai ne­bu­vo la­bai pa­pras­ta: te­ko įro­dy­mą „pa­grįs­ti“ alu­mi ir deš­ro­mis...

Pri­si­me­na pa­šne­ko­vas ir ki­tus jo va­do­va­vi­mo me­tu Uk­mer­gė­je įgy­ven­din­tus su­ma­ny­mus – „Ši­lo“ vi­du­ri­nės mo­kyk­los su ba­sei­nu sta­ty­bą, pri­im­tą spren­di­mą mies­te sta­ty­ti de­vy­naukš­čius.

Kas­dien apie sa­ve pri­me­na ir  ar­chi­tek­tū­ri­nis ak­cen­tas: prie kul­tū­ros cen­tro sto­vin­tis ak­muo.

 

06-11-1_straipsnio_4_nuotr

Sa­vo 50-me­čio šven­tė­je su žmo­na Ire­na.


Apie di­plo­mus

 

A. Ber­no­tas ėjo Aukš­čiau­sios ta­ry­bos de­pu­ta­to, ra­jo­no ta­ry­bos ir vyk­do­mo­jo ko­mi­te­to pir­mi­nin­ko pa­rei­gas. Sa­ko da­ly­va­vęs Aukš­čiau­sios ta­ry­bos po­sė­džiuo­se, ku­rių me­tų bu­vo spren­džia­mi ker­ti­niai mū­sų jau­nos vals­ty­bės po­li­ti­kos pa­ma­tai.

Ju­bi­lia­tas pri­si­pa­žįs­ta bai­gęs tris uni­ver­si­te­tus: Pe­da­go­gi­nį, Mins­ko par­ti­nį ir svar­biau­sią – gy­ve­ni­mo uni­ver­si­te­tą. Pas­ta­ra­sis di­plo­mas jam pats svar­biau­sias...

 

Apie mei­lę

 

Bū­da­mas 25-erių me­tų A. Ber­no­tas su­kū­rė šei­mą. Su žmo­na Ire­na su­si­lau­kė sū­naus Li­no ir duk­ros Sau­lės. „Jei ne ma­no Iru­tė, ne­bū­čiau pa­sie­kęs to, ką pa­sie­kiau. La­bai ją my­lė­jau“, – at­vi­rau­ja ju­bi­lia­tas. Sa­ko, kad žmo­na bu­vu­si la­bai to­le­ran­tiš­ka ir rū­pes­tin­ga. 1983 me­tais po sun­kios li­gos ji mi­rė.

„Slau­giau ją iki pat mir­ties. Pas­ku­ti­nę die­ną prieš mir­tį ji il­gai il­gai lai­kė ma­no ran­kas. O ry­tą mi­rė. 25 me­tus kar­tu nu­gy­ve­nom“, – apie sa­vo žmo­ną kal­ba A. Ber­no­tas.

Bū­da­mas naš­liu jis ban­dė lip­dy­ti dar vie­ną liz­dą, ta­čiau san­tuo­ka ne­bu­vo sėk­min­ga.

 

Apie vai­kus

 

A.  Ber­no­tas jau daug me­tų gy­ve­na So­dų gat­vė­je. Erd­via­me na­me tel­pa ke­lios kar­tos: duk­ra, anū­kė ir ket­ve­rių me­tų pro­anū­kis.

Kau­no ra­jo­ne sa­vo ver­slą tu­rin­tis sū­nus ne­se­niai jam pa­tei­kė tik­rą staig­me­ną: pri­si­pa­ži­no, kad tu­ri su­au­gu­sią ne­san­tuo­ki­nę duk­rą. Ne­ži­nia, kaip ki­tas tė­vas re­a­guo­tų į to­kią ži­nią, ta­čiau A. Ber­no­tas bu­vo la­bai pa­ten­kin­tas ir grei­tai su­si­pa­ži­no su sep­ty­nio­li­kos jau su­lau­ku­sia sa­vo anū­ke. Tai jam di­de­lė do­va­na.

 

Apie po­mė­gius

 

Pa­šne­ko­vas pri­si­pa­žįs­ta apie na­mus ne­si­tvar­kan­tis ir jo­kio fi­zi­nio dar­bo ne­dir­ban­tis – tu­ri daug ki­tų rū­pes­čių.

Pats svar­biau­sias A. Ber­no­to ho­bis – me­džiok­lė. Me­džio­ja jau 45-erius me­tus. Na­muo­se tu­ri ne­men­ką me­džiok­lės tro­fė­jų ko­lek­ci­ją. Pri­si­pa­žįs­ta, kad da­bar jau akis ne­be to­kia taik­li, ta­čiau pra­si­dė­jus se­zo­nui į me­džiok­lę vi­sa­da ei­na lyg į šven­tę.

Tu­ri ir ki­tą po­mė­gį – mu­zi­kuo­ti ir šok­ti. Ju­bi­lia­to na­muo­se ne tik tro­fė­jai, bet ir nuo jau­nys­tės iš­sau­go­tas 60 me­tų se­nu­mo akor­de­o­nas.

Jau­nys­tė­je bu­vo ir ne­blo­gas spor­ti­nin­kas. Rin­ko čiuo­žė­jo sli­dė­mis, kro­sų čem­pio­no me­da­lius ir net ko­pė į kal­nus ne­to­li Elb­ru­so.

 

Apie šio­kia­die­nius

 

Prieš de­šimt me­tų šis veik­lus uk­mer­giš­kis įkū­rė Pa­gy­ve­nu­sių žmo­nių aso­cia­ci­jos Uk­mer­gės sky­rių. Taip pat ei­na aso­cia­ci­jos vi­ce­pre­zi­den­to pa­rei­gas. Pri­klau­so pen­si­nin­kų ta­ry­bai prie LR so­cia­li­nės ap­sau­gos ir dar­bo mi­nis­te­ri­jos. Daug me­tų va­do­va­vo „Mū­šios“ so­dų ben­dri­jai, ta­čiau šių pa­rei­gų at­si­sa­kė.

Nors A. Ber­no­tas jau se­niai pen­si­nin­kas, veik­los ir dar­bo jis tu­ri į va­lias. Kiek­vie­ną ry­tą ke­lia­si la­bai anks­ti, pa­si­puo­šia ir ei­na tvar­ky­ti įvai­riau­sių rei­ka­lų: ieš­ko rė­mė­jų, or­ga­ni­zuo­ja įvai­rius ren­gi­nius.

Na­muo­se il­gai ne­va­ka­ro­ja: per te­le­vi­zi­ją žiū­ri tik spor­to lai­das ir „Pa­no­ra­mą“.

 

Apie svei­ka­tą

 

Di­de­liu svei­kuo­liu A. Ber­no­tas sa­vęs ne­va­di­na. Vie­nin­te­lė jo mankš­ta – me­džiok­lė. Ne itin svei­kai ir mai­ti­na­si. Tik pas­ta­rai­siais me­tais svei­ka­ta la­biau su­si­do­mė­jo ir net ėmė lai­kytis die­tos.

Ti­ki, kad ener­gi­ją ir ge­rą nuo­tai­ką iki 80 me­tų pa­vyks­ta iš­sau­go­ti, nes daž­nai šyp­so­si ir mėgs­ta pa­juo­kau­ti. La­bai pa­tin­ka ir gra­žiai pa­si­puoš­ti.

Na­muo­se yra su­kau­pęs po­ros šim­tų kak­la­raiš­čių ko­lek­ci­ją. Prie kiek­vie­nų marš­ki­nių su­ge­ba pri­de­rin­ti kak­la­raiš­tį. Jį ry­ši net me­džiok­lė­je.

„Am­žius da­ro sa­vo: tai daik­tus pa­lie­ku, tai ką pa­mirš­tu. Aną­dien tur­gu­je  pa­li­kau skė­tį“, – pri­si­pa­žįs­ta vy­ras. Apie se­nat­vę sten­gia­si ne­gal­vo­ti, ta­čiau kiek gai­li­si, kad ne taip rei­kė­jo gy­ven­ti...

 

Apie ju­bi­lie­jų

 

Gra­žų gy­ve­ni­mo ke­lią nu­ė­jęs pa­šne­ko­vas mi­nė­jo ne vie­ną ju­bi­lie­jų, ta­čiau nė vie­nam ne­si­ruo­šė taip at­sa­kin­gai, kaip šiam. No­ri pa­da­ry­ti šven­tę ne sau, o ki­tiems. Res­to­ra­ne ren­gia­mo­je puo­to­je, sa­ko, bus ne tik mais­to ir gė­ri­mų, bet ir su­reng­ta nuo­trau­kų, do­ku­men­tų, tro­fė­jų pa­ro­da.

Gim­ta­die­nių nei vai­kys­tė­je, nei jau­nys­tė­je A. Ber­no­tas ne­švęs­da­vo – ne­bu­vo to­kios ma­dos.  Pra­dė­jo mi­nė­ti gi­mi­mo da­tą jau dirb­da­mas.

 

Lau­kia ar­ti­miau­sių­jų

 

„Aš ne­ban­dau smė­liu už­bars­ty­ti sa­vo gy­ve­ni­mo me­tų. Bu­vo vis­ko gy­ve­ni­me: nu­si­vy­li­mo, per­gy­ve­ni­mų, džiaugs­mo, aša­rų, svei­ka­tos bė­dų. Ačiū Die­vui, kad su­lau­kiau 80 me­tų. O at­ei­tis pri­klau­sys nuo to, kiek man lai­mins Die­vu­lis. Am­ži­ny­bės ne­bu­vo, nė­ra ir ne­bus“, – sa­ko ju­bi­lia­tas.

Griežtai draudžiama "Ukmergės žinių" paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse be sutikimo. Gavus leidimą būtina įdėti aktyvią "Ukmergės žinių" nuorodą ir nurodyti kaip šaltinį.
Įvertinkite šį įrašą
(0 balsai)