Spausdinti šį puslapį

Į eilę statomi... medžiai

Li­gi­ta JUODVALKIENĖ

 

Mies­to ka­pi­nė­se au­gan­tys se­ni, ne vie­ną de­šimt­me­tį skai­čiuo­jan­tys me­džiai ar jų ša­kos daž­nai ne­be­at­lai­ko stip­res­nio vė­jo gū­sių. Ne­ma­lo­nu­mų pri­da­rė ir pra­ei­tą sa­vai­tę įsi­smar­ka­vę vė­jai. „Uk­mer­gės ži­nių“ skai­ty­to­jai  pa­sa­ko­jo, kad Vaiž­gan­to ka­pi­nė­se vė­jo nu­lau­žy­tos me­džių ša­kos ap­nio­ko­jo ka­pa­vie­tes.

Žmo­nės tei­gia, kad me­džiai, ku­rių ša­kos ne­at­lai­kė stip­raus vė­jo, jau se­niai pa­žy­mė­ti kaip kri­ti­nės būk­lės ir at­rink­ti nu­kir­ti­mui. Ta­čiau dau­giau nie­ko ir ne­da­ro­ma.

„Vie­no iš šių pa­žy­mė­tų­jų sto­riau­sios ša­kos už­kri­to per aud­rą tie­siai ant mū­sų ka­pe­lių. Vi­sa lai­mė, kad tik gė­les „pri­trėš­kė“. O jei­gu bū­tų pa­min­klus nu­ver­tę – kas ta­da? Kas nuos­to­lius tu­rė­tų at­pirk­ti?“ – klau­sia gy­ven­to­jai.

Taip pat tei­rau­ja­ma­si: jei­gu pa­tys žmo­nės im­tų­si ini­cia­ty­vos ir juos nu­kirs­tų, ar rei­kė­tų mo­kė­ti už tai, kad su­si­tvar­kai ap­link sa­vo ka­pi­nes, bau­dą?

Uk­mer­gės mies­to se­niū­no pa­va­duo­to­ja Ja­nė Zim­blie­nė sa­ko, kad se­niū­ni­ja yra ga­vu­si ne­ma­žai pra­šy­mų nu­kirs­ti ka­pi­nė­se au­gan­čius se­nus me­džius ar jų ša­kas. Ta­čiau tai su­dė­tin­gas ir pa­vo­jin­gas dar­bas, ku­riam at­lik­ti kvie­čia­mi spe­cia­lis­tai su sa­vo tech­ni­ka. „Pa­pras­tai sam­do­me įmo­nę iš Kau­no. Ta­čiau tai ne­pi­giai kai­nuo­ja ir šiuo me­tu biu­dže­tas ne­lei­džia už­sa­ky­ti šią pa­slau­gą“, – tei­gia ji. Ma­no, kad se­niū­ni­ja ne­tu­rė­tų pa­deng­ti nuos­to­lių gy­ven­to­jams, jei bū­tų su­nio­ko­ti pa­min­klai.

Ji ne­nei­gia, kad gy­ven­to­jai ga­lė­tų iš­ban­dy­ti kom­pen­sa­ci­ją gau­ti tei­si­ne tvar­ka – kreip­da­mie­si į teis­mą. „Ta­čiau ne­ma­nau, kad ko­kia nors ins­ti­tu­ci­ja tu­rė­tų at­sa­ky­ti už gam­tos pa­da­ri­nius. Juk sti­chi­ja vi­so­kių ne­ma­lo­nu­mų ga­li pri­da­ry­ti – ir vė­jai vi­so­je Lie­tu­vo­je siau­tė­ja, ir saus­ra už­ei­na. Juk per saus­rą ga­li gė­lės, ki­ti au­ga­lai ka­pi­nė­se iš­džiū­ti – ir­gi nuos­to­lis“, – svars­to pa­šne­ko­vė.

Gy­ven­to­jai ga­li pa­tys im­tis ini­cia­ty­vos ir ap­ge­nė­ti ar kirs­ti me­džius. Ta­čiau J. Zim­blie­nė sa­ko, kad to­kiu at­ve­ju bū­ti­na pa­si­rū­pin­ti lei­di­mu iš ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės Ar­chi­tek­tū­ros ir te­ri­to­ri­jų pla­na­vi­mo sky­riaus. At­vy­kę spe­cia­lis­tai įver­ti­na si­tu­a­ci­ją ir iš­duo­da lei­di­mą ar­ba ne­lei­džia kirs­ti.

„Jei sa­vo lė­šo­mis gy­ven­to­jai su­tvar­ky­tų, se­niū­ni­ja dar ir pa­dė­ko­tų. Bet daž­niau­siai, su­ži­no­jus to­kių dar­bų kai­ną, gy­ven­to­jų no­ras iš­blės­ta ir pa­reiš­ki­mas ra­šo­mas me­džius kirs­ti ben­dra tvar­ka – tai yra lau­kiant sa­vo ei­lės“, – sa­ko pa­va­duo­to­ja.

Griežtai draudžiama "Ukmergės žinių" paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse be sutikimo. Gavus leidimą būtina įdėti aktyvią "Ukmergės žinių" nuorodą ir nurodyti kaip šaltinį.
Įvertinkite šį įrašą
(0 balsai)