Uk­mer­gė­je kar­tu pra­gy­ve­no­me 35 me­tus. Kuo­met jau­nas mo­ky­to­jas, vil­nie­tis, pra­dė­jo dirb­ti Vep­riuo­se, at­ro­dė, kad tik trejiems me­tams. Tiek rei­kė­jo ta­da ati­dirb­ti bai­gus moks­lus pa­gal pa­sky­ri­mą.

Gy­ve­ni­mas lė­mė ki­taip.

Jau­ną mo­ky­to­ją, žve­ją ir spor­ti­nin­ką, ap­lan­kė Amū­ras. Vep­riuo­se ir tuo­kė­mės. Tuo­me­ti­nis jau gar­sus ko­lū­kio pir­mi­nin­kas Ste­po­nas Jan­ke­liū­nas pa­dė­jo, su­da­ry­da­mas ga­li­my­bę ves­tu­ves švęs­ti gra­žio­jo­je sto­vyk­lo­je...

Ir, kuo­met už­mo­vęs žie­dą ant pirš­to, Ro­mas pa­bu­čia­vo ran­ką, pa­si­me­čiau ir la­bai su­si­jau­di­nau. Tai bu­vo tiek ne­ti­kė­ta, bet be ga­lo šven­tiš­ka ir nuo­sta­bu. Jau­čiu ir šian­dien bu­či­nio ši­lu­mą...

Gi­mė du vai­kai, gy­ve­nom, kaip dau­gu­ma žmo­nių: dirb­da­mi, švęs­da­mi ir vis gal­vo­da­mi apie at­ei­tį. O Ro­mo bu­vo vi­sur daug. Azar­tiš­kas žve­jas, drau­gų bū­ry­je – links­mas, dai­nuo­jan­tis ir šo­kan­tis iki pat ry­to, ma­tan­tis vi­sus ir vi­sa­da. Tu­rin­tis sa­vo ma­ty­mą ir cha­rak­te­rį.

1991-ųjų sau­sio įvy­kiuo­se Ro­mas da­ly­va­vo la­bai ak­ty­viai. Nuo­lat va­ži­nė­jo į Vil­nių, prie par­la­men­to. O sva­jo­nės vis kel­da­vo į aukš­tį, vis ne­lei­do ra­miai gy­ven­ti. Vilio­jo ne­ma­ty­ti kraš­tai, ne­pa­tir­ti da­ly­kai, ke­lio­nės. O ko­kios nak­vy­nės bū­da­vo pa­la­pi­nė­je prie eže­ro kaž­kur Ru­si­jos pla­ty­bė­se...

Prieš vie­nuo­li­ka me­tų, kuo­met gi­mė pir­ma­sis anū­kas, švęs­ti pra­dė­jo­me sep­tin­tą va­lan­dą ry­te. O kaip džiau­gė­mės, kai gi­mė ma­žo­ji anū­kė­lė. Ro­mas pa­ė­mė ją ant ran­kų kaip ma­žą ste­buk­lą ir aky­se suž­vil­go aša­ra... Juk tu­rė­jo­me tris ber­niu­kus anū­kus ir pa­ga­liau – mer­gy­tė.

„Da­bar tu­ri­me gy­ven­ti sau“, – kal­bė­da­vo­me abu. Vai­kai iš­au­gin­ti, anū­kai pui­kūs. Su­pla­na­vo­me, ką veik­si­me ar­ti­miau­siu me­tu.

Ir iš­ėjai, Ro­mai, stai­ga, neat­si­svei­ki­nęs. Pa­li­kai di­de­lį skaus­mą ir ne­vil­tį. Pa­li­kai mus vi­sus be ga­lo nu­ste­bu­sius ir ne­su­pran­tan­čius, kas įvy­ko. Ir iš­ėjai tik į sve­čius, o pa­si­ro­do – am­žiams...

Pra­ėjo me­tai. Iš­mo­kau be­veik vi­sus dar­bus, nuo ku­rių tu ma­ne sau­go­jai: už­kur­ti du­jų ka­ti­lą, pa­sta­ty­ti ma­ši­ną į ga­ra­žą, už­kur­ti ži­di­nį...

Tau iš­ėjus vie­na drau­gė man pa­do­va­no­jo al­bu­mą ir pa­va­di­no „Laiš­kai Ro­mui“. Per me­tus aš ne­ga­lė­jau tau pa­ra­šy­ti nė vie­no laiš­ko, vis dar lau­kiau...

Šios sa­vai­tės šal­tis man at­ro­do la­bai sim­bo­liš­kas. Gi­mei per šal­tį, iš­ėjai per dar di­des­nį šal­tį...

Ir be ta­vęs man li­ko šil­ti pri­si­mi­ni­mai ir šal­tas sau­sio ry­tas...

{jcomments off}