Uk­mer­gės ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės Že­mės ūkio ir me­lio­ra­ci­jos  sky­riaus vy­riau­sia­sis spe­cia­lis­tas Ri­man­tas Rud­mi­nas sa­ko, kad šie me­tai ūki­nin­kams tik­rai iš­skir­ti­niai. Po žie­mos žu­vo di­džio­ji da­lis pa­sė­lių.

Spe­cia­lis­tas prog­no­zuo­ja, kad dėl šių nuos­to­lių der­lius ne­bus toks skal­sus kaip įpras­tai. Tuo jau su­si­rū­pi­no ir grū­dų su­pir­kė­jai. Pa­pras­tai jie tie­kė­jų ieš­ko­ti ir su­tar­tis su jais su­da­ry­ti pra­de­da prieš pat ru­giap­jū­tę.

Di­džiau­sius nuos­to­lius ūki­nin­kai skai­čiuo­ja rap­sų lau­kuo­se. Ra­jo­ne iš­ša­lo net 88 pro­cen­tai pa­sė­lių. Ūki­nin­kus į ne­vil­tį va­ro tra­giš­ka pa­dė­tis žie­mi­nių ru­gių lau­kuo­se. Po žie­mos iš­tuš­tė­jo apie 86 pro­cen­tai pa­sė­lių, iš ru­dens ap­sė­tų šia kul­tū­ra.

Že­mės ūkio mi­nis­te­ri­jos duo­me­ni­mis, pa­gal nuos­to­lius ru­gių lau­kuo­se mū­sų ra­jo­nas už­ima an­trą vie­tą res­pub­li­ko­je. Mus len­kia tik Vil­niaus ra­jo­nas, kur iš­ša­lo 100 pro­cen­tų šių ja­vų.

„Kad rap­sai iš­šal­tų, mū­sų kli­ma­ti­nė­mis są­ly­go­mis ne­re­tai pa­si­tai­ko. Ta­čiau nie­kas ne­at­si­me­na, kad to­kie di­de­li plo­tai ru­gių žū­tų“, – tei­gia spe­cia­lis­tas. Kai ku­rie ūki­nin­kai nė ne­ke­ti­na jų at­sė­ti – tai jiems at­ro­do per bran­gu.

Anks­čiau bu­vu­si tvar­ka, rei­ka­lau­jan­ti draus­ti vi­sus pa­sė­lius, pa­si­kei­tė. Da­bar ūki­nin­kai ga­li pa­si­rink­ti kul­tū­ras. Pa­pras­tai tai bū­na rap­sai, žie­mi­niai mie­žiai bei žie­mi­niai kvie­čiai. „Ru­gių tik­riau­siai nė vie­na­me ra­jo­ne nie­kas ne­ap­drau­dė – kam iš­lai­dau­ti, jei jie iki šiol sėk­min­gai per­žie­mo­da­vo“, – svars­to pa­šne­ko­vas.

Uk­mer­giš­kiai nu­ve­žė žel­me­nų pa­vyz­džius į Dot­nu­vos eks­pe­ri­men­ti­nį ūkį. Kon­kre­čios ru­gių žū­ties prie­žas­ties net moks­li­nin­kai ne­ga­lė­jo su­for­mu­luo­ti. Dėl vie­no da­ly­ko jie vi­siš­kai įsi­ti­ki­nę – tai ne ja­vų li­gos kal­tos.

Spė­ja­ma, kad le­mia­mą po­vei­kį ru­giams tu­rė­jo ato­drė­kis žie­mos vi­du­ry­je – per at­ly­dį ja­vai ėmė ve­ge­tuo­ti. Po snie­go dan­ga au­ga­lai ga­lė­jo už­dus­ti. Spus­te­lė­jus šal­čiui, žel­me­nys už­ša­lo le­de.

La­biau­siai nu­ken­tė­jo gry­nos rū­šys – hib­ri­di­nės pa­si­ro­dė at­spa­res­nės šal­čiams. Ta­čiau ir iš­li­ku­siems po žie­mos var­gų pa­sė­liams pa­va­sa­ris nė­ra dos­nus – trūks­tant drėg­mės sil­pni žel­me­nys ne­pa­si­sa­vi­na iš dir­vos nau­din­gų me­džia­gų.

Be­veik pu­sę am­žiaus že­mės ūky­je be­si­dar­buo­jan­tis ūki­nin­kas Jo­nas Sta­kaus­kas tvir­ti­na, kad to­kios si­tu­a­ci­jos, ko­kia su­si­klos­tė šie­met, jis ne­pa­me­na: „Vis­ko bu­vo, ta­čiau to­kių nuos­to­lių dar ne­te­ko re­gė­ti.“

Anot pa­šne­ko­vo, šio­je si­tu­a­ci­jo­je ūki­nin­kai pa­lie­ka­mi li­ki­mo va­liai. Iš Va­ka­rų Eu­ro­pos, Skan­di­na­vi­jos ša­lių at­si­ve­ža­ma sėk­la mū­sų kli­ma­tui, dir­vo­že­miui tin­ka tik iš da­lies. Moks­lo žmo­nėms pats lai­kas su­si­rū­pin­ti bei da­ry­ti iš­va­das.

„No­rint ja­vų sėk­lą ak­li­ma­ti­zuo­ti, pa­dir­bė­ti su ja rei­kia de­šimt-pen­kio­li­ka me­tų. Dot­nu­va anks­čiau bu­vo nau­jų veis­lių „kal­vė“. Že­mės ūkio spe­cia­lis­tai tu­rė­tų dirb­ti kryp­tin­gai ir po to re­ko­men­duo­ti ūki­nin­kams veis­les, tin­kan­čias ša­lies kli­ma­tui ir dir­vo­že­miui“, – įsi­ti­ki­nęs J. Sta­kaus­kas.