Sep­ty­nio­li­ka me­tų braš­kes au­gi­nan­tis ūki­nin­kas juo­kau­ja per tą lai­ką taip ir ne­iš­mo­kęs su­si­tar­ti su oru, nuo ku­rio di­džia da­li­mi pri­klau­so der­lius.

Per­nykš­tis se­zo­nas bu­vo toks ne­pa­lan­kus braš­kėms, kad ūki­nin­kas vie­na­reikš­miš­kai der­lių va­di­no blo­gu. Snie­gui nu­tir­pus sto­jo saus­ra, iš­si­lai­kiu­si iki Jo­ni­nių. Braš­ky­nai skur­do ne tik nuo van­dens sty­giaus, bet ir trą­šų trū­ku­mo. Saus­ro­je ūki­nin­ko su­ber­tos bran­giai pirk­tos trą­šos re­zul­ta­to da­vė ma­žai – be van­dens ne­tir­po dir­vos pa­vir­šiu­je. Net se­zo­nas tę­sė­si ne mė­ne­sį, kaip įpras­tai, bet vos tre­je­tą sa­vai­čių.

Šis pa­va­sa­ris bei va­sa­ros pra­džia – kur kas pa­lan­kes­ni. Jau pa­rau­du­sios ir be­si­mez­gan­čios braš­kės ža­da ge­rą der­lių.

Pa­ka­ko ir ši­lu­mos, ir drėg­mės. Ūki­nin­kas bai­mi­na­si, kad jos per daug ne­bū­tų, ke­ke­ri­nis pu­vi­nys ne­įsi­mes­tų, ta­čiau kol kas di­de­lio pa­vo­jaus ne­įžvel­gia.

Pik­tžo­les nai­ki­na ne iki pas­ku­ti­nės. Jei jų žels ne­nai­ki­na­mas miš­kas – iš dir­vos nau­din­gas me­džia­gas iš­siurbs. Ta­čiau vie­na ki­ta tik­rai braš­ky­no la­bai ne­nu­skriaus. Mat uo­ga, žo­lė­je nu­raš­ky­ta, kur kas šva­res­nė nei že­mė­mis ap­li­pu­si.

Pa­sak ūki­nin­ko, uo­gų kai­na šie­met pa­sie­kė re­kor­di­nes aukš­tu­mas. Pir­mo­sios lie­tu­viš­kos uo­gos Uk­mer­gės tur­gu­je kai­na­vo net iki 20 li­tų. V. Gu­ze­lis ti­ki­no taip aukš­tai ne­kė­lęs – už ki­log­ra­mą pra­šęs 16 li­tų.

Pa­grin­di­nė jo rin­ka – Uk­mer­gės tur­ga­vie­tė. Ta­čiau tu­ri ir to­li­mes­nių pir­kė­jų. Pa­si­skel­bęs in­ter­ne­to por­ta­luo­se, pre­ky­bi­nin­kų su­lau­kia iš vi­sos Lie­tu­vos, kai­my­ni­nės Lat­vi­jos.

V. Gu­ze­lis Lie­tu­vos braš­ki­nin­kų ne­lai­ko kon­ku­ren­tais len­kams: „Pas mus tiek stam­bių ūkių nė­ra, kiek šio­je kai­my­ni­nė­je ša­ly­je. Su­pir­ki­nė­to­jai vi­są Lie­tu­vą tu­ri ap­va­žiuo­ti, kad bū­tų ga­li­ma fur­go­nais į Va­ka­rų ša­lis eks­por­tuo­ti.“

Pa­sak jo, Len­ki­jo­je kiek­vie­no­je gy­ven­vie­tė­je pa­ke­lė­se pre­kei­viai braš­kes kaip pas mus agur­kus par­da­vi­nė­ja.

Len­kiš­kų braš­kių uk­mer­giš­kis ne­kri­ti­kuo­ja – de­šimt­me­čiais ar net šimt­me­čiais ūki­nin­kau­jan­tys len­kai ži­no, ką da­ro.

Ta­čiau ver­ti­na ir lie­tu­vių są­mo­nin­gu­mą – ke­le­tą die­nų ke­lio­nė­je nuo lau­ko iki pre­kys­ta­lio už­tru­ku­si pa­ti trans­por­ta­bi­liau­sia uo­ga ne­be­ten­ka sa­vo ver­tės. Net jei jos iš­vaiz­da ir ne itin pa­kin­ta.

Mū­sų pa­šne­ko­vas sten­gi­ą­sis šį lai­ką su­trum­pin­ti iki mi­ni­mu­mo. Di­de­lį kie­kį anks­ty­vam tur­gui tą pa­tį ry­tą sun­ku pa­ruoš­ti – ten­ka iš va­ka­ro skin­ti. O kar­tais net ir tik pra­švi­tus braš­ky­nas jau knibž­da.

Karš­ty­je ne­ski­na

Pra­dė­jęs ūki­nin­kau­ti, uo­go­mis V. Gu­ze­lis ap­so­di­no vie­ną hek­ta­rą. Da­bar braš­kė­mis kve­pia 12 hek­ta­rų že­mės. Braš­ky­nas se­zo­no me­tu pa­si­glem­žia vi­są ūki­nin­ko lai­ką: „Jei ne­spė­si lai­ku par­duo­ti, per dvi tris die­nas tą pa­da­ry­ti bus dar sun­kiau ar net ne­įma­no­ma.“

Anot V. Gu­ze­lio, braš­kė – ne tik ska­ni, bet ir itin aikš­tin­ga uo­ga. „Jei vi­dur­die­nį sau­lė iki tris­de­šimt laips­nių ke­pi­na, tai tam­si uo­ga to­kiame karš­ty­je ga­li bū­ti įkai­tu­si iki ke­tu­rias­de­šimt laips­nių. To­kią nu­sky­nęs, tik į bur­ną ga­li dė­ti, o ne tur­gun vež­ti“, – aiš­ki­na pa­šne­ko­vas.

Gra­žų lai­ko­tar­pį sa­vo ūkiui ati­da­vęs, V. Gu­ze­lis dau­ge­lį braš­kių veis­lių iš­ban­dė. Ta­čiau ypač ver­ti­na ne­dau­ge­lį iš jų. Ir ne to­dėl, kad tos veis­lės bū­tų blo­gos, nes, pa­sak pa­šne­ko­vo, blo­gų veis­lių iš vi­so nė­ra. Vie­na gud­ry­bė, ku­rią tu­ri ži­no­ti braš­kes au­gi­nan­tie­ji, – ne vi­sos jų tin­ka vie­nai ir tai pa­čiai dir­vai.

Šiuo me­tu ūki­nin­ko ag­ro­no­mi­nių ban­dy­mų lau­ke – nau­ja Olan­di­jo­je įsi­gy­ta veis­lė „Rum­ba“. Pa­so­di­no tūks­tan­tį dai­ge­lių. Pir­ma­me­čiams so­di­nu­kams de­rė­ti ne­lei­džia­ma – žie­dai pa­pras­čiau­siai nu­ska­bo­mi, pa­lie­kant vie­ną ki­tą uo­gą sko­niui įver­tin­ti.

Nors ūki­nin­kas sa­ko, kad sko­nis – ne pats pa­grin­di­nis kri­te­ri­jus, pa­gal ku­rį ver­ti­na veis­les. Svar­bu pro­duk­ty­vu­mas, iš­vaiz­da, trans­por­ta­bi­lu­mas. Kad ir „Ven­ta“ – ne­iš­vaiz­di ir vi­sai ne­tin­ka­ma trans­por­tuo­ti veis­lė. Ta­čiau la­bai sul­tin­ga, ska­ni. Pa­ta­ria ja do­mė­tis so­di­nin­kams mė­gė­jams.