Spausdinti šį puslapį

Jurginai nepaleidžia iš savo kerų

Jur­gi­nai ne vel­tui va­di­na­mi ru­de­ni­ne gė­le – pra­žy­dę ant­ro­je va­sa­ros pu­sė­je, gė­ly­no puoš­me­na bū­na iki pat šal­nų. Ne­ga­li ne­si­ža­vė­ti ir jų žie­dų spal­vų ir for­mų įvai­ro­ve. At­si­spir­ti jur­gi­nų gro­žiui tei­gia ne­ga­lin­ti ir uk­mer­giš­kė Te­re­sė Sta­kaus­kie­nė, kas­met so­de ski­rian­ti vis di­des­nį plo­tą.

 

Li­gi­ta JUODVALKIENĖ

 

Ge­di­mi­no Ne­mu­nai­čio nuotr. Te­re­sė Sta­kaus­kie­nė mėgs­ta­mas gė­les ly­gi­na su na­mi­niais gy­vū­nais – už­au­gi­nęs į pa­tvo­rį ne­iš­me­si, ga­li tik ge­ram žmo­gui pa­do­va­no­ti.

 

Jei kam at­ro­do, kad so­di­nin­kai per va­sa­rą nu­ga­ras sa­vo skly­pe­liuo­se len­kia be rei­ka­lo – juk par­duo­tu­vių len­ty­nos lūž­ta nuo dar­žo­vių ir vai­sių, tik ne Sta­ti­kų so­dų ben­dri­jo­je so­di­nin­kau­jan­tiems Te­re­sei ir Jo­nui Sta­kaus­kams. Be­veik vi­są sa­vo lais­va­lai­kį jie „pa­lie­ka“ so­de. Ti­ki­na, kad čia au­gan­čių me­džių pa­unks­mė­je, tarp iš­puo­se­lė­tų gė­ly­nų jie pail­si ge­riau­siai.

 

2012-08-24-3_straipsnio_2_nuotr


So­do „ma­ra­to­nas“ pra­si­de­da ko­vo mė­ne­sį – tik snie­gui nu­tir­pus. Kas­die­ni­nis marš­ru­tas na­mai – so­das – na­mai tę­sia­si iki vė­ly­vo ru­dens. Šei­mi­nin­kai džiau­gia­si, kad į tal­ką no­riai at­sku­ba vai­kai ir anū­kai – jų du kar­tus kvies­ti ne­rei­kia. O po tal­kos vi­si ap­sė­da po obe­lų la­ja sto­vin­tį sta­lą, nu­krau­tą šei­mi­nin­kės iš­au­gin­to­mis ir pa­ga­min­to­mis gė­ry­bė­mis. Tie­sa, ne­pa­mir­šę nu­si­praus­ti po ki­ta obe­lim J. Sta­kaus­ko įreng­to­je du­šo „ka­bi­no­je“. Van­de­nį, anot šei­mi­nin­kų, per­dien sau­lė tiek įkai­ti­na, kad net iš­sto­vė­ti sun­ku.

Ne tik dar­žo, šilt­na­mių nau­da so­di­nin­kams rū­pi – ne ką ma­žes­nis rė­žis skir­tas ir gė­lių dar­že­liui. Ne vie­nas pro jų so­dą pra­ei­da­mas stab­te­li pa­si­gro­žė­ti jur­gi­nų gau­sa – dvi­de­šim­ties met­rų il­gio ir apie pu­sės tiek plo­čio so­do skly­pas ap­tver­tas šio­mis gė­lė­mis. Jur­gi­nai ve­ši net ke­tu­rio­mis ei­lė­mis su­so­din­ti – kaip tik­ra žy­din­ti gy­vat­vo­rė. Pra­ei­viai ne­re­tai čia pat triū­sian­čią šei­mi­nin­kę pa­kal­bi­na, apie jur­gi­nų prie­žiū­rą pa­si­tei­rau­ja, kai ku­rie įsi­drą­si­nę šak­nia­gum­bių pa­pra­šo.

 

2012-08-24-3_straipsnio_3_nuotr


So­do šei­mi­nin­kė do­va­no­ja, ne­gai­lė­da­ma da­li­na į kai­rę ir de­ši­nę jur­gi­nų šak­nis, ta­čiau vi­sų pra­šo jas pa­si­im­ti ne pa­va­sa­rį, kuo­met so­din­ti lai­kas, o ru­de­nį. Mat vie­nas di­džiau­sių dar­bų – iš­kas­ti nu­žy­dė­ju­sių ar šal­nų pa­kąs­tų jur­gi­nų šak­nia­gum­bius, juos ru­dens sau­lu­tės ato­kai­to­je iš­džio­vin­ti, pa­gal spal­vas ir rū­šis su­žy­mė­ti ir į rū­sį su­temp­ti.

O ir gė­ly­ne žy­din­čių be prie­žiū­ros ne­pa­lie­ka – kas ke­le­tą die­nų ar po stip­res­nio lie­taus vi­są „plan­ta­ci­ją“ apei­na, nu­ru­du­sius žie­dus nu­ska­bo.

Apie tris­de­šimt me­tų jur­gi­nus au­gi­nan­ti T. Sta­kaus­kie­nė pri­ėjo prie iš­va­dos, kad ge­riau­siai per žie­mą šak­nia­gum­biai iš­si­lai­ko dau­gia­bu­čio na­mo rū­sy­je – pa­tin­ka jiems ir čia esan­tis sau­sas oras, ir tem­pe­ra­tū­ra.

Mo­te­ris ne­sle­pia, kad tiek jur­gi­nų, kiek jos so­de au­ga, su­tvar­ky­ti – be­veik ka­tor­giš­kas dar­bas. Ta­čiau vis tiek at­si­spir­ti šios gė­lės ke­rams ne­ga­lin­ti. Pas ap­lin­ki­nius kai­my­nus, taip pat tvar­kin­gai be­gra­ži­nan­čius sa­vo so­de­lius, taip pat jau ne vie­nas jur­gi­no krū­mas be­si­pui­kuo­ja.

„Kiek­vie­ną pa­va­sa­rį so­din­da­ma gal­vo­ju, kad ru­de­nį tik­rai su­ma­žin­siu jų plo­tus ir šak­nis iš­me­siu. Bet at­ei­na ru­duo – ir vėl tem­piu na­mo dar pa­di­dė­ju­sį der­lių. Pa­gal­vo­ju – gy­vas juk daik­tas, iš­mes­ti gai­la. Kaip ka­ti­nė­lis ar šu­niu­kas“, –au­ga­lą pa­ly­gi­no T. Sta­kaus­kie­nė.

Kiek gum­bų į že­mę pa­va­sa­rį už­ka­sa, o nu­žy­dė­ju­sių nu­ka­sa, su­skai­čiuo­ti ne­ap­si­i­ma.

„Lyg bū­tų to­kio kie­kio ne­ga­na, dar va­žiuo­ju pas jur­gi­nus vei­sian­čius gė­li­nin­kus, per­ku įdo­mes­nes ir gra­žes­nes rū­šis. At­ro­do – dar to­kio ne­tu­riu, o jis toks gra­žus“, – šyp­so­da­ma­si at­vi­rau­ja pa­šne­ko­vė.

Griežtai draudžiama "Ukmergės žinių" paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse be sutikimo. Gavus leidimą būtina įdėti aktyvią "Ukmergės žinių" nuorodą ir nurodyti kaip šaltinį.
Įvertinkite šį įrašą
(1 balsas)