Gal ir ne­gra­žu bū­tų ly­gin­ti, ta­čiau bent jau į šven­ti­nį Ko­vo 11-osios kon­cer­tą Vil­niu­je su­si­rin­kę tau­tie­čiai sa­vo iš­raiš­ko­mis ir emo­ci­jo­mis pri­mi­nė krep­ši­nio sir­ga­lius, ka­dais lyg die­vams be­si­mel­du­sius Sa­bo­niui, Mar­čiu­lio­niui ir ki­toms lie­tu­viš­ko­jo krep­ši­nio le­gen­doms, pa­sau­liui da­vu­sioms su­ži­no­ti apie Lie­tu­vą. Tik šį kar­tą jie skan­da­vo „Lie­tu­va“ ir „Ačiū“ tiems, ku­rių pa­var­des jau­no­ji kar­ta da­bar su­ži­no mo­ky­da­ma­si apie ne­pri­klau­so­my­bės at­kū­ri­mą.

Lais­vi, ne­pri­klau­so­mi, nie­kam ne­įsi­pa­rei­go­ję... Ar iš tie­sų to­kie esa­me? Gal­būt ne vis­ką ži­no­me apie tuos, ku­rie prieš dvi­de­šimt me­tų mums iš­ko­vo­jo šias pa­ma­ti­nes tau­tos žmo­nių tei­ses. O ar ži­no­tu­me, kaip pa­bėg­ti nuo blo­gy­bių, nuo ku­rių ne­iš­ei­na at­si­ri­bo­ti ir ku­rios žlug­do tau­tą bei mus pa­čius?

Ne­be­pri­klau­so­me oku­pan­tams, ne­be­rei­kia pa­klus­ti že­mi­nan­čiam rei­ka­la­vi­mui tar­nau­ti. Ta­čiau šian­dien lais­vo­je ir iš ne­tei­sy­bės gniauž­tų dar vis te­be­ban­dan­čio­je iš­trūk­ti Lie­tu­vo­je jos žmo­nes ap­ni­ku­sios dau­ge­lis ki­to­kių pri­klau­so­my­bių. Esa­me pri­klau­so­mi nuo pi­ni­gų, go­du­mo, no­ro pa­si­pui­kuo­ti, pyk­čio vie­nas ki­tam, svai­ga­lų, la­bai daž­nai – tuš­ty­bės. Ma­tant vy­res­nių­jų pa­vyz­džius, šias pri­klau­so­my­bes dar anks­ty­va­me am­žiu­je ug­do­si ir šių die­nų jau­ni­mas. Jis jau da­bar ne­lais­vas nuo dau­gy­bės ydų.

Pra­di­nių kla­sių mo­ky­to­jos pa­liu­dy­tų, ko­dėl peš­ty­nės tarp vai­kų ky­la dėl gra­žes­nės ap­ran­gos ar bran­ges­nio „mo­bi­lia­ko“. Ma­žie­ji ga­li skau­džiai pa­šiep­ti ben­dra­am­žius, jei ne­tu­ri li­to ki­to šo­ko­la­di­niam ba­to­nė­liui. Na, o jei še­šia­me­čiui dar nie­kas ne­nu­pir­ko kom­piu­te­rio ir jis ne­si­nau­do­ja elek­tro­ni­niu paš­tu, net į kie­mą ne­ban­dyk iš­ei­ti ir drau­gams pa­si­ro­dy­ti – ga­li bū­ti nu­švilp­tas.

Ar be­ver­ta pra­dė­ti kal­bė­ti apie su­au­gu­sių­jų pri­klau­so­my­bes, su­si­ju­sias su afe­ro­mis dėl mi­li­jo­nų, ge­res­nių skly­pų ir pres­ti­ži­nių au­to­mo­bi­lių? Tur­būt ne, nes apie tai ir taip gir­di­me kiek­vie­ną die­ną.

Jei­gu lais­vą ir ne­pri­klau­so­mą sa­vo vals­ty­bę sta­ty­tu­me ant ki­to­kių pa­ma­tų – ne įsi­vaiz­da­vi­mo, kad de­mok­ra­ti­jos są­ly­go­mis nie­kie­no ne­var­žo­mas tu­ri tei­sę nie­kin­ti ki­tus, gal ir tas ju­bi­lie­jus įgau­tų ki­to­kią pras­mę.

Lie­tu­va ne­kal­ta dėl mū­sų pri­klau­so­my­bių. Dau­ge­lį sa­viš­kių ji no­rė­tų ma­ty­ti ki­to­kius. Ir la­bai di­džiuo­ja­si tais, ku­rie pri­klau­so­mi tik nuo ge­rų dar­bų ir va­do­va­vi­mo­si tik­ro­sio­mis ver­ty­bė­mis. Švęs­da­ma ne­pri­klau­so­my­bės dvi­de­šimt­me­tį, is­to­ri­jos pus­la­piuo­se pa­li­ku­si sa­vo var­do tūks­tant­me­čio pri­si­mi­ni­mą, lauk­da­ma Žal­gi­rio mū­šio ju­bi­lie­jaus, ji su­lauks dar ne vie­no reikš­min­gos da­tos pa­mi­nė­ji­mo. Tik ar tik­rai dėl sa­vo žmo­nių taps iš­si­gi­mu­sia, kaip kad da­bar jau vis daž­niau pa­va­di­na­ma?

Jei­gu to­kie vie­nin­gi, at­vi­ri nuo­šir­du­mui ir ge­ra­no­riš­ki, ko­kiais ta­po­me pra­ėju­sį ket­vir­ta­die­nį, bū­tu­me bent kar­tą per sa­vai­tę, šios bau­gios prog­no­zės mū­sų ša­liai ne­gre­sia...