Gal ir negražu būtų lyginti, tačiau bent jau į šventinį Kovo 11-osios koncertą Vilniuje susirinkę tautiečiai savo išraiškomis ir emocijomis priminė krepšinio sirgalius, kadais lyg dievams besimeldusius Saboniui, Marčiulioniui ir kitoms lietuviškojo krepšinio legendoms, pasauliui davusioms sužinoti apie Lietuvą. Tik šį kartą jie skandavo „Lietuva“ ir „Ačiū“ tiems, kurių pavardes jaunoji karta dabar sužino mokydamasi apie nepriklausomybės atkūrimą.
Laisvi, nepriklausomi, niekam neįsipareigoję... Ar iš tiesų tokie esame? Galbūt ne viską žinome apie tuos, kurie prieš dvidešimt metų mums iškovojo šias pamatines tautos žmonių teises. O ar žinotume, kaip pabėgti nuo blogybių, nuo kurių neišeina atsiriboti ir kurios žlugdo tautą bei mus pačius?
Nebepriklausome okupantams, nebereikia paklusti žeminančiam reikalavimui tarnauti. Tačiau šiandien laisvoje ir iš neteisybės gniaužtų dar vis tebebandančioje ištrūkti Lietuvoje jos žmones apnikusios daugelis kitokių priklausomybių. Esame priklausomi nuo pinigų, godumo, noro pasipuikuoti, pykčio vienas kitam, svaigalų, labai dažnai – tuštybės. Matant vyresniųjų pavyzdžius, šias priklausomybes dar ankstyvame amžiuje ugdosi ir šių dienų jaunimas. Jis jau dabar nelaisvas nuo daugybės ydų.
Pradinių klasių mokytojos paliudytų, kodėl peštynės tarp vaikų kyla dėl gražesnės aprangos ar brangesnio „mobiliako“. Mažieji gali skaudžiai pašiepti bendraamžius, jei neturi lito kito šokoladiniam batonėliui. Na, o jei šešiamečiui dar niekas nenupirko kompiuterio ir jis nesinaudoja elektroniniu paštu, net į kiemą nebandyk išeiti ir draugams pasirodyti – gali būti nušvilptas.
Ar beverta pradėti kalbėti apie suaugusiųjų priklausomybes, susijusias su aferomis dėl milijonų, geresnių sklypų ir prestižinių automobilių? Turbūt ne, nes apie tai ir taip girdime kiekvieną dieną.
Jeigu laisvą ir nepriklausomą savo valstybę statytume ant kitokių pamatų – ne įsivaizdavimo, kad demokratijos sąlygomis niekieno nevaržomas turi teisę niekinti kitus, gal ir tas jubiliejus įgautų kitokią prasmę.
Lietuva nekalta dėl mūsų priklausomybių. Daugelį saviškių ji norėtų matyti kitokius. Ir labai didžiuojasi tais, kurie priklausomi tik nuo gerų darbų ir vadovavimosi tikrosiomis vertybėmis. Švęsdama nepriklausomybės dvidešimtmetį, istorijos puslapiuose palikusi savo vardo tūkstantmečio prisiminimą, laukdama Žalgirio mūšio jubiliejaus, ji sulauks dar ne vieno reikšmingos datos paminėjimo. Tik ar tikrai dėl savo žmonių taps išsigimusia, kaip kad dabar jau vis dažniau pavadinama?
Jeigu tokie vieningi, atviri nuoširdumui ir geranoriški, kokiais tapome praėjusį ketvirtadienį, būtume bent kartą per savaitę, šios baugios prognozės mūsų šaliai negresia...