Niekas neapsaugotas nuo netikėčiausių likimo užgaidų – nei prezidentai, nei milijonieriai ar elgetos. Gyvenimo trapumą pajunti tada, kai skaudūs įvykiai nutinka šalia mūsų, mums patiems. Ir niekada nežinai, kas tavo gyvenimo sekundę pavers paskutine: liga, žiaurus netikėtumas ar dar kokios aplinkybės, nepriklausančios nuo mūsų. Po to jau nebesvarbios žemiškos problemos, įvairūs įgeidžiai ar barniai, skaldantys jau ir taip susiskaldžiusią žmoniją...
* * *
Savuose rūpesčiuose paskendusi ir Lietuva. Skaičiuojama, jog per pastaruosius kelerius ekonominio smukimo metus patrigubėjo skurstančių žmonių. Į paramos organizacijas, labdaros fondus kreipiasi net ir darbo bei pajamų netekę anksčiau bankuose dirbę gyventojai, buvę teisininkai. Ateidami prašyti maisto produktų davinio, iš gėdos delbia akis – lyg kokį nusikaltimą darytų... Reikėtų pasimokyti iš tų, kuriems imti – nuo seno įprastas dalykas.
Minėti fondai vis dažniau rengia paramos akcijas ir ragina padėti vieni kitiems. Įvairios organizacijos kviečia tautiečius paaukoti nepasiturintiesiems valgio, drabužių, būtiniausių pragyvenimo dalykų. Praėjusį savaitgalį šalies prekybos centruose „Maisto banko“ savanoriai pirkėjų prašė nupirkti maisto ir higienos reikmenų tiems, kurie patys neišgali.
Džiugu, kad tautiečiai dosnūs ir neatsisako pagelbėti bėdos ištiktajam. Per porą dienų nupirkta labdarai skirtų prekių už daugiau kaip 600 tūkst. litų. O panašių akcijų oponentai netiki galį ką nors išgelbėti. Atvirkščiai – stengiasi iš krizės bristi patys ir priekaištauja prekybininkams, iš gyventojų lupantiems paskutinius litus už duoną ar pieną. Sako, jog dabar, norėdamas apsirūpinti būtiniausiais produktais, kaži kiek pinigų į parduotuvę turi neštis. Ir nepaneigsi – jie teisūs...
* * *
„Neleisk erkei sugriauti tavo gyvenimo – pasiskiepyk“ – skelbia reklama. Ir čia – kaip su tuo maistu: turi pinigų – pavalgysi, neturi – badauk. Mat skiepų, kad ir nuo erkinio encefalito, niekas niekur nedalija: tai – pačių žmonių rūpestis.
Šie padarėliai, mažyčiai, bet galintys atnešti didžiulį pavojų, jau sėkmingai tyko mūsų ne tik gamtoje, bet visur, kur rasime nors šiek tiek žolės. Privalome arba saugotis ir laiku atsikratyti parazitų, arba mėgdami laisviau, todėl – neatsakingiau džiaugtis „žaliaisiais“ malonumais – naudoti atitinkamas priemones. Be skiepų dar gali padėti įvairūs purškikliai, tepalai.
Visam tam, kai žmonės dabar skaičiuoja kiekvieną centą, tikrai neskubame atverti piniginės. Tuo labiau mažai kam prieinami skiepai, kurių reikia bent trijų, o už vieną kelias dešimtis litų privalu pakloti. Tad bijant ligų arba reiktų neiti į lauką, tiksliau – žaliuosius plotus, arba rasti kokių liaudiškų būdų, kuriais, pavyzdžiui, išsitepus ar kurių užvalgius erkės pačios išsilakstytų lyg terpentinu užšertos skruzdėlės.
Visgi žinant, kad aplink mus – daugybė baisesnių erkių, gerokai įžūlesnių ir dėl savų tikslų labiau pasiryžusių mums apdumti akis nei šie aštuonkojai padarai, negalvokime apie vudu priemones jiems. Ir gamtos nesišalinkime: juk į žemę leidžiasi pavasaris, svaigus ir nuostabiai žalias metas...