Nie­kas ne­ap­sau­go­tas nuo ne­ti­kė­čiau­sių li­ki­mo už­gai­dų – nei pre­zi­den­tai, nei mi­li­jo­nie­riai ar el­ge­tos. Gy­ve­ni­mo tra­pu­mą pa­jun­ti ta­da, kai skau­dūs įvy­kiai nu­tin­ka ša­lia mū­sų, mums pa­tiems. Ir nie­ka­da ne­ži­nai, kas ta­vo gy­ve­ni­mo se­kun­dę pa­vers pas­ku­ti­ne: li­ga, žiau­rus ne­ti­kė­tu­mas ar dar ko­kios ap­lin­ky­bės, ne­pri­klau­san­čios nuo mū­sų. Po to jau ne­be­svar­bios že­miš­kos pro­ble­mos, įvai­rūs įgei­džiai ar bar­niai, skal­dan­tys jau ir taip su­si­skal­džiu­sią žmo­ni­ją...

* * *

Sa­vuo­se rū­pes­čiuo­se pa­sken­du­si ir Lie­tu­va. Skai­čiuo­ja­ma, jog per pas­ta­ruo­sius ke­le­rius eko­no­mi­nio smu­ki­mo me­tus pa­tri­gu­bė­jo skurs­tan­čių žmo­nių. Į pa­ra­mos or­ga­ni­za­ci­jas, lab­da­ros fon­dus krei­pia­si net ir dar­bo bei pa­ja­mų ne­te­kę anks­čiau ban­kuo­se dir­bę gy­ven­to­jai, bu­vę tei­si­nin­kai. At­ei­da­mi pra­šy­ti mais­to pro­duk­tų da­vi­nio, iš gė­dos del­bia akis – lyg ko­kį nu­si­kal­ti­mą da­ry­tų... Rei­kė­tų pa­si­mo­ky­ti iš tų, ku­riems im­ti – nuo se­no įpras­tas da­ly­kas.

Mi­nė­ti fon­dai vis daž­niau ren­gia pa­ra­mos ak­ci­jas ir ra­gi­na pa­dė­ti vie­ni ki­tiems. Įvai­rios or­ga­ni­za­ci­jos kvie­čia tau­tie­čius pa­au­ko­ti ne­pa­si­tu­rin­tie­siems val­gio, dra­bu­žių, bū­ti­niau­sių pra­gy­ve­ni­mo da­ly­kų. Pra­ėju­sį sa­vait­ga­lį ša­lies pre­ky­bos cen­truo­se „Mais­to ban­ko“ sa­va­no­riai pir­kė­jų pra­šė nu­pirk­ti mais­to ir hi­gie­nos reik­me­nų tiems, ku­rie pa­tys ne­iš­ga­li.

Džiu­gu, kad tau­tie­čiai dos­nūs ir ne­at­si­sa­ko pa­gel­bė­ti bė­dos iš­tik­ta­jam. Per po­rą die­nų nu­pirk­ta lab­da­rai skir­tų pre­kių už dau­giau kaip 600 tūkst. li­tų. O pa­na­šių ak­ci­jų opo­nen­tai ne­ti­ki ga­lį ką nors iš­gel­bė­ti. At­virkš­čiai – sten­gia­si iš kri­zės bris­ti pa­tys ir prie­kaiš­tau­ja pre­ky­bi­nin­kams, iš gy­ven­to­jų lu­pan­tiems pas­ku­ti­nius li­tus už duo­ną ar pie­ną. Sa­ko, jog da­bar, no­rė­da­mas ap­si­rū­pin­ti bū­ti­niau­siais pro­duk­tais, ka­ži kiek pi­ni­gų į par­duo­tu­vę tu­ri neš­tis. Ir ne­pa­neig­si – jie tei­sūs...

* * *

„Ne­leisk er­kei su­griau­ti ta­vo gy­ve­ni­mo – pa­si­skie­pyk“ – skel­bia re­kla­ma. Ir čia – kaip su tuo mais­tu: tu­ri pi­ni­gų – pa­val­gy­si, ne­tu­ri – ba­dauk. Mat skie­pų, kad ir nuo er­ki­nio en­ce­fa­li­to, nie­kas nie­kur ne­da­li­ja: tai – pa­čių žmo­nių rū­pes­tis.

Šie pa­da­rė­liai, ma­žy­čiai, bet ga­lin­tys at­neš­ti di­džiu­lį pa­vo­jų, jau sėk­min­gai ty­ko mū­sų ne tik gam­to­je, bet vi­sur, kur ra­si­me nors šiek tiek žo­lės. Pri­va­lo­me ar­ba sau­go­tis ir lai­ku at­si­kra­ty­ti pa­ra­zi­tų, ar­ba mėg­da­mi lais­viau, to­dėl – ne­at­sa­kin­giau džiaug­tis „ža­liai­siais“ ma­lo­nu­mais – nau­do­ti ati­tin­ka­mas prie­mo­nes. Be skie­pų dar ga­li pa­dė­ti įvai­rūs purš­kik­liai, te­pa­lai.

Vi­sam tam, kai žmo­nės da­bar skai­čiuo­ja kiek­vie­ną cen­tą, tik­rai ne­sku­ba­me at­ver­ti pi­ni­gi­nės. Tuo la­biau ma­žai kam pri­ei­na­mi skie­pai, ku­rių rei­kia bent tri­jų, o už vie­ną ke­lias de­šim­tis li­tų pri­va­lu pa­klo­ti. Tad bi­jant li­gų ar­ba reik­tų nei­ti į lau­ką, tiks­liau – ža­liuo­sius plo­tus, ar­ba ras­ti ko­kių liau­diš­kų bū­dų, ku­riais, pa­vyz­džiui, iš­si­te­pus ar ku­rių už­val­gius er­kės pa­čios iš­si­laks­ty­tų lyg ter­pen­ti­nu už­šer­tos skruz­dė­lės.

Vis­gi ži­nant, kad ap­link mus – dau­gy­bė bai­ses­nių er­kių, ge­ro­kai įžū­les­nių ir dėl sa­vų tiks­lų la­biau pa­si­ry­žu­sių mums ap­dum­ti akis nei šie aš­tuon­ko­jai pa­da­rai, ne­gal­vo­ki­me apie vu­du prie­mo­nes jiems. Ir gam­tos ne­si­ša­lin­ki­me: juk į že­mę lei­džia­si pa­va­sa­ris, svai­gus ir nuo­sta­biai ža­lias me­tas...