Po­ky­čius įžen­gus į ki­to­kį lai­ką kiek­vie­nas pa­ti­ria­me skir­tin­gus. Prie pa­si­kei­tu­sio rit­mo ga­liau­siai pri­pran­ta­me, nors ku­rį me­tą ir jau­čia­me vi­so­kių ne­pa­to­gu­mų. Apie tai dis­ku­tuo­ja­ma dau­giau kaip 100 pa­sau­lio vals­ty­bių, ku­rio­se ga­lio­ja lai­ko kei­ti­mo du­kart per me­tus tvar­ka.

Pa­ste­bi­ma, jog ban­dant pri­si­tai­ky­ti prie kiek su­jauk­tos pa­ros, dau­ge­liui su­trin­ka įpras­tas or­ga­niz­mo rit­mas. Su tuo, kai ku­rių me­di­kų tei­gi­mu, sie­ti­ni krau­jos­pū­džio svy­ra­vi­mai, šir­dies ir krau­ja­gys­lių veik­la, žmo­nės jau­čia pa­di­dė­ju­sį nuo­var­gį. Tvir­ti­na­ma, kad ypač pra­stai jaus­tis ga­li vai­kai, pa­gy­ve­nu­sie­ji ir ser­gan­tie­ji lė­ti­nė­mis li­go­mis, ku­rių sil­pnes­nės or­ga­niz­mo adap­ta­ci­nės ga­li­my­bės.

Apie nei­gia­mus pa­da­ri­nius, pa­ste­bi­mus pir­mas ke­lias pa­si­kei­tu­sio lai­ko sa­vai­tes, už­si­me­na ir po­li­ci­ja. Kal­ba­ma apie pa­gau­sė­ju­sius ne­lai­min­gus at­si­ti­ki­mus ke­ly­je, di­des­nį nu­si­kals­ta­mu­mą ir net­gi daž­nes­nius sa­vi­žu­dy­bės at­ve­jus...

Tuo me­tu lai­ko kai­ta­lio­ji­mo ša­li­nin­kai su to­kiu po­žiū­riu ne­su­tin­ka. Esą ta­ria­mi ne­ga­la­vi­mai iš­si­gal­vo­ja­mi tik dėl to, kad esa­me psi­cho­lo­giš­kai nu­si­tei­kę prieš prie­vo­lę keis­ti va­lan­das. Ne­va rei­kia ver­tin­ti ga­li­my­bę va­sa­rą anks­čiau pa­baig­ti dar­bus, o žie­mą kiek il­giau pa­mie­go­ti.

Kad iš­veng­tu­me pra­stos sa­vi­jau­tos ir at­si­ra­du­sių ne­pa­to­gu­mų, pa­ta­ria­ma ne­už­mirš­ti įvai­rių svei­ka­ti­ni­mo bū­dų. Jie pri­me­na­mi ir no­rint su­stip­rin­ti or­ga­niz­mą, pa­ge­rin­ti imu­ni­te­tą. Tin­ka­mas po­il­sis, ge­ra nuo­tai­ka, fi­zi­nis ak­ty­vu­mas bei nau­din­gų me­džia­gų tu­rin­tis mais­tas ir šiuo at­ve­ju tu­rė­tų pa­dė­ti ko­vo­ti su su­tri­ku­sio rit­mo simp­to­mais. Kuo iš­tver­min­ges­ni bū­si­me, tuo bus ma­žes­nis po­rei­kis šauk­tis me­di­kų. Tuo la­biau, kai da­bar, at­si­ra­dus nau­jo­vių kvie­čiant grei­tą­ją pa­gal­bą, jų ypa­tin­gai sun­ku pri­sip­ra­šy­ti...

* * *

Ša­lies ug­dy­mo įstai­go­se ką tik pa­si­bai­gė ak­ci­jos „Sa­vai­tė be pa­ty­čių“ ren­gi­niai. Šią ini­cia­ty­vą, pa­siū­ly­tą vie­šo­sios įstai­gos „Vai­kų li­ni­ja“, glo­bo­ja LR vai­ko tei­sių ap­sau­gos kon­tro­lie­riaus įstai­ga. Į gau­sy­bę rė­mė­jų tu­rin­čią ak­ci­ją įsi­trau­kė ne tik dar­že­liai, mo­kyk­los, bet ir daug įvai­riau­sių or­ga­ni­za­ci­jų. Vy­ko dis­ku­si­jos, pa­skai­tos vai­kams ir su­au­gu­sie­siems, reng­ti kon­kur­sai, už­si­im­ta ki­to­kia veik­la.

Psi­cho­lo­gų duo­me­ni­mis, apie 60 proc. vai­kų pa­ti­ria pa­ty­čias ir smur­tą. Ano­ni­mi­nė­se ap­klau­so­se pri­si­pa­žįs­ta­ma, jog ben­dra­am­žiai šai­po­si ir už­gau­lio­ja dėl iš­ber­to vei­do ar ki­tų iš­vaiz­dos da­ly­kų, plau­kų spal­vos, svo­rio, gau­to pra­stes­nio pa­žy­mio, ne­įmes­to ka­muo­lio, net­gi dėl tė­vų dar­bo­vie­tės. Bū­na at­ve­jų, kai dėl to mu­ša­ma­si, stum­do­ma­si, flo­mas­te­riais ar ki­taip te­plio­ja­mi vei­dai, dra­bu­žiai, kup­ri­nės. Ne­re­tai kęs­ti vai­kų su­gal­vo­tas bjau­ry­bes ten­ka nau­jo­kams.

Be pe­da­go­gų, psi­cho­lo­gų, ki­tų spe­cia­lis­tų di­de­le da­li­mi pri­si­dė­ti prie pa­na­šių ini­cia­ty­vų tu­rė­tų pa­tys tė­vai. Tai, ką vai­kas at­si­ne­ša į dar­že­lį, mo­kyk­lą, bū­re­lį ar kie­mą, la­biau­siai pri­klau­so nuo auk­lė­ji­mo, šei­mos na­rių kul­tū­ros. To­dėl, die­giant su­pra­ti­mą apie to­le­ran­ci­ją ir pa­gar­bą ki­tam, ne­už­ten­ka sa­vai­tės ar mė­ne­sio ak­ci­jų – rei­kia iš­ti­sų me­tų.

Mo­der­niais mū­sų lai­kais „mo­der­nė­ja“ ir pik­tų juo­kų for­mos. Dvi­de­šimt pir­mo­jo am­žiaus reiš­ki­niu lai­ko­mos elek­tro­ni­nės pa­ty­čios, ky­lan­čios pa­si­tel­kus in­for­ma­ci­nes tech­no­lo­gi­jas. Var­gu ar be­ras­tu­me pa­aug­lį, vi­siš­kai ne­mo­kan­tį nau­do­tis bent vie­na iš jų.

Kaip elek­tro­ni­nių pa­ty­čių prie­mo­nės nau­do­ja­mi mo­bi­lie­ji te­le­fo­nai, kom­piu­te­riai. No­rint pa­si­šai­py­ti, pra­ne­ši­mais, laiš­kais ar in­ter­ne­ti­niuo­se ben­dra­vi­mo tin­kla­la­piuo­se siun­ti­nė­ja­mos trik­dan­čios, pro­vo­kuo­jan­čios nuo­trau­kos, sklei­džia­mi gan­dai, šan­ta­žuo­ja­ma, gra­si­na­ma. Jau ne­be­kal­bant apie tai, kad į in­ter­ne­tą pa­pras­ta įkel­ti me­džia­gą, ku­rio­je nu­fil­muo­tos pa­aug­lių muš­ty­nės, at­sklei­džia­ma, kaip jie že­mi­na­mi, skriau­džia­mi.

Psi­cho­lo­gai elek­tro­ni­nes pa­ty­čias va­di­na nau­ju gal­vos skaus­mu. Sun­ku su­vok­ti tai, kad to­kių da­ly­kų grie­bia­si ne tik jau­ni­mas, bet ir so­li­daus am­žiaus as­me­nys.

Po­li­ci­jai, su­lau­kus krei­pi­mo­si dėl, pa­vyz­džiui, už­gau­lių ko­men­ta­rų in­ter­ne­te, pa­vyks­ta iš­aiš­kin­ti už­si­i­man­čiuo­sius to­kiais „žai­di­mais“. Pa­aiš­kė­ja, kad drabs­ty­tis pur­vais kar­tais kaip tik la­biau lin­kę su­au­gu­sie­ji, o ne vai­kai. Keis­ta, jog to­kia veik­la ne­sve­ti­ma gar­bin­gą darbą vi­suo­me­nė­je dir­ban­tiems, ne ei­li­nes pa­rei­gas už­iman­tiems as­me­nims. Tarp jų – so­cio­lo­gai, me­di­kai, pe­da­go­gai...

Tu­rė­tų bū­ti ne­jau­ku, su­ži­no­jus, kad vis­kas at­skleis­ta ir ga­li tap­ti įta­ria­muo­ju. Ka­žin, ar la­bai ge­ras jaus­mas ap­ima ir ta­da, kai kaž­ką su­mai­šai su že­mė­mis...

{jcomments off}