Spausdinti šį puslapį

KASDIENYBĖS LANGAS

Vai­do­tė ŠANTARIENĖ

 

Su­grį­žę iš atos­to­gų sve­čio­se ša­ly­se, ne­ga­li­me at­si­gė­rė­ti ma­ty­tais vaiz­dais. Pa­sa­ko­ja­me apie ne­prie­kaiš­tin­gai su­tvar­ky­tus pa­plū­di­mius, kriš­to­li­nį van­de­nį, to­li­mų kraš­tų eg­zo­ti­ką, ku­rio­je su­si­pi­na vis­kas – is­to­ri­nių sta­ti­nių pa­slap­tys, įvai­riau­sių sko­nių ir kva­pų per­smelk­tos gat­vės, te­nykš­čių gy­ven­to­jų keis­tas el­ge­sys...

 

Ta­čiau di­džiu­lę nuo­sta­bą ke­lian­čių re­gi­nių ga­li­me ras­ti ir ne už tūks­tan­čių ki­lo­met­rų, bet čia pat – gim­ti­nė­je.

Mėgs­tan­tie­ji ke­liau­ti ti­ki­na, jog tai, kas ap­tin­ka­ma eže­rų, miš­kų, gin­ta­ro ir dai­nų kraš­tu va­di­na­mo­je Lie­tu­vo­je, daž­nai pra­noks­ta ki­tur pa­tir­tus įspū­džius. To­dėl lie­tu­viai ra­gi­na­mi ge­riau pa­žin­ti sa­vo ša­lį, pa­ma­ty­ti jos gam­tos, kul­tū­ros ste­buk­lus. Tuo­met ir sa­vuo­se na­muo­se bū­tu­me ge­res­ni šei­mi­nin­kai, ir tu­rė­tu­me ką pa­pa­sa­ko­ti į Lie­tu­vą at­vyks­tan­tiems už­sie­nie­čiams.

Atos­to­gų mū­sų tau­tie­čiai lau­kia ne vien dėl ga­li­my­bės at­si­pūs­ti nuo dar­bo, na­mų, pa­si­mė­gau­ti at­pa­lai­duo­jan­čia ap­lin­ka bei už­si­mirš­ti. Jos ne vie­nam mū­sų tam­pa re­ta pro­ga ap­lan­ky­ti sve­tur gy­ve­nan­čius ar­ti­muo­sius – vai­kus, anū­kus ar net tė­ve­lius, su ku­riais su­si­tik­ti ir tei­šei­na tik per atos­to­gas...

Pa­ste­bi­ma, jog tu­riz­mo agen­tū­rų pa­slau­gų daž­niau­siai ir pri­rei­kia tiems, ku­rie ke­liau­ja į už­sie­nį pas sa­viš­kius. Šiuo tiks­lu ke­lio­nių marš­ru­tai drie­kia­si į Jung­ti­nę Ka­ra­lys­tę, Vo­kie­ti­ją, taip pat – Lat­vi­ją, Len­ki­ją, Ru­si­ją.

Tuo me­tu, kai pa­tys bė­ga­me iš na­mų, jie ne­lie­ka ne­pa­ste­bė­ti ki­tų: Lie­tu­va daž­niau­siai do­mi­si kai­my­ni­nių ša­lių gy­ven­to­jai. Ta­čiau tu­riz­mo dar­buo­to­jai fik­suo­ja ne tik lat­vių, len­kų, bal­ta­ru­sių, bet ir es­tų, ru­sų, olan­dų, vo­kie­čių, suo­mių bei ja­po­nų vi­zi­tus mū­sų kraš­te. Tei­gia­ma, jog sve­čius la­biau­siai do­mi­na sos­ti­nė, ku­ror­tai, van­dens bei nuo­ty­kių par­kai, o Tra­kai, Drus­ki­nin­kai ir Kur­šių ne­ri­ja va­di­na­mi vie­nais di­džiau­sių smal­su­mo ob­jek­tų.

***

Atos­to­go­mis jau mė­gau­ja­si ar­ba tuoj mė­gau­sis ir moks­lei­viai. Iš­sky­rus pri­va­lo­mas va­sa­rą per­skai­ty­ti kny­gas dau­giau jiems – vi­sai jo­kių rū­pes­čių (ne­bent pa­tys su­si­gal­vo­ja už­sie­nio kal­bų mo­ky­mo­si, so­do dar­bų ar ki­to­kios nau­din­gos veik­los).

Ta­čiau tai di­de­liu rū­pes­čiu tam­pa vai­kų tė­vams, ku­rie jau­di­na­si dėl to, jog va­sa­rą jų at­ža­los sie­ja su tin­gi­nys­te ir ne­var­žo­mo­mis šė­lio­nė­mis. Kaip su­kon­tro­liuo­ti na­muo­se per­dien vie­ną li­ku­sį ir ne­ži­nia kuo už­si­i­man­tį vai­ką ar jau­nuo­lį – to­kį gal­vo­sū­kį da­bar spren­džia dau­ge­lis tė­vų.

Tuo me­tu psi­cho­lo­gai sa­ko, jog atos­to­gos – pui­kus me­tas vai­kui už­aug­ti, su­bręs­ti ir pa­to­bu­lė­ti iman­tis tų už­duo­čių, su ku­rio­mis vė­liau vis tiek pri­reiks su­si­dur­ti. Pa­ta­ria tė­vams ne­leis­ti at­ža­loms eik­vo­ti lai­ką vel­tui, bet liep­ti už­si­im­ti kad ir ele­men­ta­riais bui­ties ruo­šos dar­bais. Na­mų tvar­ky­mas, val­gio ga­mi­ni­mas, dar­bai kie­me – tai, anot spe­cia­lis­tų, ne tik įpa­rei­go­tų au­gan­čią as­me­ny­bę, bet ir už­kirs­tų ke­lią ne­tin­ka­mam el­ge­siui.

***

Va­sa­ros se­zo­ną pra­de­da­me ir pir­mą sy­kį pa­ni­rę į Šven­to­sios ar ra­jo­no eže­rų van­de­nis. Šil­tes­nę die­ną žmo­nių gau­su pa­plū­di­miuo­se prie upės. Žve­jams prie pa­grin­di­nio mies­to til­to vie­tos ne­bė­ra – čia pliuš­ke­na­si vai­kai...

Jei ti­kė­tu­me at­lik­tų ty­ri­mų duo­me­ni­mis, Lie­tu­vo­je esan­čių mau­dyk­lų ko­ky­bė ati­tin­ka vi­sus rei­ka­la­vi­mus ir yra vie­na ge­riau­sių Eu­ro­po­je. Ne­va van­duo pas mus šva­rus ir mau­dy­tis ja­me ga­li­ma ne­bi­jant tar­šos grės­mės.

Ta­čiau po­il­siau­to­jai su­tik­ti su to­kio­mis iš­va­do­mis ne­no­ri. Grį­žu­sie­ji iš sve­tur ir ly­gi­nan­tie­ji mū­siš­kes pa­kran­tes tu­ri sa­vo nuo­mo­nę. Lie­tu­viš­ką smė­lį ir van­de­nį va­di­na „pri­sod­rin­tais kai kie­no sū­ru­mė­liu ir ne tik“...

Tuo­met sku­biai at­sa­ko­ma: ne aš taip da­rau – ki­ti da­ro... Ta­čiau vi­si ter­ša­lai at­si­ran­da tik­rai ne iš oro. Jei kiek­vie­nas gal­vo­tų, kaip ne­ta­pus tuo „ki­tu“, gal šie ty­ri­mai ir jų re­zul­ta­tai bū­tų reikš­min­gi. Dar ge­riau – pa­sta­ty­ti len­te­lę su žen­klu, drau­džian­čiu tam tik­rus veiks­mus at­lik­ti van­de­ny­je. O gal su­veik­tų?..

{jcomments off}

Griežtai draudžiama "Ukmergės žinių" paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse be sutikimo. Gavus leidimą būtina įdėti aktyvią "Ukmergės žinių" nuorodą ir nurodyti kaip šaltinį.
Įvertinkite šį įrašą
(0 balsai)