Dar­bą, o kol kas ne stu­di­jas, ren­ka­si kai ku­rie mo­kyk­lą ką tik bai­gę abi­tu­rien­tai. Kliau­ja­si už­sie­nie­čių pa­vyz­džiu: iš­vyk­ti į sve­čią ša­lį, me­te­lius ki­tus pa­dir­bė­ti, „už­si­kal­ti“ pi­ni­gė­lio ir įgy­ti ge­rų prak­ti­nių ži­nių. Kai tu­ri pa­tir­ties, tuo­met leng­viau nu­spręs­ti, ką iš tie­sų no­rė­tum stu­di­juo­ti, ko­kį ke­lią gy­ve­ni­me pa­si­rink­ti. Mat pa­svars­to ir pa­tys pe­da­go­gai, jog ne­men­ka da­lis dvy­lik­to­kų, tu­rin­čių pri­im­ti rim­tus spren­di­mus, dar tvir­tai nė ne­ži­no, ko no­rė­tų pa­tys.

Ne­se­niai pro­fe­si­nės sa­va­no­rys­tės pro­jek­to „Kam to rei­kia?!“ ko­man­da at­li­ko ap­klau­są, ku­rios re­zul­ta­tai pri­ver­tė pa­da­ry­ti iš­va­dą: sa­vo pro­fe­si­ja ir dar­bo­vie­te pa­ten­kin­tas tik kas ant­ras lie­tu­vis. Tei­gia­ma, jog ne­ma­žai res­pon­den­tų no­rė­tų es­mi­nių po­ky­čių pro­fe­si­nė­je sri­ty­je, nes jų lū­kes­čių esą ne­pa­tei­si­no spe­cia­ly­bė, pa­si­rink­ta bai­gus mo­kyk­lą. Ap­klau­sos ren­gė­jai svars­to, jog moks­lei­viai daž­nai tik įsi­vaiz­duo­ja juos do­mi­nan­čią pro­fe­si­ją, to­dėl ide­a­li­zuo­tas dar­bas vė­liau ga­li su­kel­ti di­de­lį nu­si­vy­li­mą.

Ap­klau­sos da­ly­vių taip pat bu­vo tei­rau­ja­ma­si, ko­dėl jie ne­si­ryž­ta keis­ti ne­mėgs­ta­mos pro­fe­si­jos. Vie­na pa­grin­di­nių prie­žas­čių įvar­dy­ta bai­mė pra­ras­ti fi­nan­si­nį sta­bi­lu­mą. Dar mi­nė­ti ar­gu­men­tai, jog keis­ti pro­fe­si­nę sri­tį per vė­lu, žmo­nės ne­ži­no­tų, ko­kia veik­la rei­kė­tų už­si­im­ti, taip pat po­ky­čių tie­siog bai­mi­na­ma­si. Kai ku­riuos res­pon­den­tus su­lai­ko rei­ka­la­vi­mas įgy­ti pa­pil­do­mą iš­si­la­vi­ni­mą.

To­kius re­zul­ta­tus ap­klau­sos ren­gė­jai sie­ja su iš­va­do­mis, ku­rias, anot jų, tu­rė­tų da­ry­ti bū­si­mie­ji stu­den­tai. La­bai svar­bu ap­gal­vo­tai rink­tis pro­fe­si­ją mo­kyk­lo­je ar­ba pir­mai­siais stu­di­jų me­tais. Pa­si­rin­kus pa­gal ge­bė­ji­mus, po­mė­gius ir ga­li­my­bes, sa­vo at­ei­tį ga­li­ma su­sie­ti su mėgs­ta­ma veik­la. Mi­nė­ta­me pro­jek­te da­ly­vau­jan­tys spe­cia­lis­tai tvir­ti­na, jog dir­bant mėgs­ta­mą dar­bą fi­nan­si­nes per­spek­ty­vas žmo­nės ir­gi ver­ti­na ki­taip – at­ly­gis už dar­bą tuo­met nė­ra tik pi­ni­gi­nis.

Ki­tas svar­bus stu­den­tų už­da­vi­nys va­sa­rą – to­bu­li­ni­ma­sis at­lie­kant prak­ti­ką. Ta­čiau sta­tis­ti­ka ro­do, jog ne vi­soms įmo­nėms pa­vyks­ta pri­trauk­ti prak­ti­kan­tų. To­kias iš­va­das pa­tei­kia stu­den­tų ap­klau­są at­li­kęs prak­ti­kų por­ta­las www.ge­rap­rak­ti­ka.lt. Sa­vo pra­ne­ši­me jis skel­bia, jog iš ap­klaus­tų­jų nuo­mo­nių aiš­kė­ja, kad darb­da­viams trūks­ta su­pra­ti­mo apie nau­dą prak­ti­kan­tams. Pas­ta­ruo­sius dau­gu­ma jų lai­ko ne­mo­ka­ma dar­bo jė­ga, tuo me­tu stu­den­tai prak­ti­ką su­vo­kia kaip ga­li­my­bę to­bu­lin­ti įgū­džius, tur­tė­ti ži­nio­mis. Be to, kan­di­da­tams at­lik­ti prak­ti­ką svar­bus ir už­mo­kes­tis – fi­nan­si­nį at­ly­gį gau­nan­tys stu­den­tai at­sa­kin­giau žiū­ri į sa­vo pa­rei­gas.

***

Šven­ti­nį sa­vait­ga­lį, pa­ger­biant Vals­ty­bę ir pri­si­mi­nus mū­sų ka­ra­lių Min­dau­gą, su­si­py­nė daug pro­gų ir šven­čių. Mi­nė­jo­me Del­tu­vos mū­šio ju­bi­lie­jų, sos­ti­nė pra­žy­do Lie­tu­vos moks­lei­vių dai­nų šven­tė­je da­ly­va­vu­sia jau­nuo­me­ne. Mi­nios žmo­nių plū­do į dai­nuo­ja­mo­sios po­ezi­jos fes­ti­va­lį Ku­lau­tu­vo­je Kau­no ra­jo­ne, tūks­tan­čiai pra­mo­gau­to­jų trau­kė šėl­ti į pa­jū­ry­je vy­ku­sią elek­tro­ni­nės mu­zi­kos fies­tą. Jo­je ap­si­lan­kė ir ne­ma­žai uk­mer­giš­kių.

Grį­žu­sie­ji da­li­ja­si ne pa­čiais ma­lo­niau­siais įspū­džiais, mat kon­cer­te, ku­ris bu­vo iš­ties sma­gus, neap­si­ei­ta be ne­ma­lo­nu­mų. Pa­rei­gū­nai, ku­rių bu­vo su­telk­tos di­džiu­lės pa­jė­gos, vos spė­jo ra­min­ti gir­ta­vu­sius, į muš­ty­nes ir kvai­ša­lų is­to­ri­jas įsi­vė­lu­sius jau­nuo­lius. Ren­gi­nio da­ly­viai pa­sa­ko­ja, jog vis­kam pa­si­bai­gus, Pa­lan­ga vi­sai ne­pri­mi­nė jau­kaus ku­ror­to: pa­plū­di­my – ne smė­lis, o kal­nai šiukš­lių, ir vi­so­se pa­kam­pė­se – prie par­duo­tu­vių, par­kuo­se, ša­lia fon­ta­nė­lių – snau­džian­tis ne­blai­vus jau­ni­mas...

***

Po­il­siau­to­jams, kad li­gi so­ties pri­si­links­min­tų ir ne­be­jaus­tų sai­ko, ne­rei­kia ir fes­ti­va­lių. Kai karš­čiai iš­ge­na į gam­tą, ši pri­vers­ta ken­tė­ti nuo ne­tvar­kos ir šiukš­lių. Pau­piuo­se ir pa­e­že­rė­se mė­to­si krū­vos ūžau­to­jų links­my­bes įro­dan­čių daik­tų. Sos­ti­nės pa­plū­di­mius pri­žiū­rin­čių įmo­nių dar­buo­to­jai pa­sa­ko­ja, jog į čia esan­čius kon­tei­ne­rius kas ry­tą ne­be­su­tal­pi­na deg­ti­nės, alaus ir sid­ro bu­te­lių.

Kai ku­rio­se už­sie­nio ša­ly­se pa­plū­di­miuo­se šiukš­lių dė­žių nė ne­pa­ma­ty­si. Kiek­vie­nas po­il­siau­to­jas nuo­rū­kas, mais­to pa­kuo­tes pri­va­lo nu­neš­ti ir iš­mes­ti į už ke­lių šim­tų met­rų esan­čius kon­tei­ne­rius. Nie­kas ir ne­si­el­gia ki­taip, ta­čiau ne vien dėl gre­sian­čių di­džiu­lių bau­dų: elg­tis ne­tin­ka­mai žmo­nėms pa­pras­čiau­siai ne­lei­džia kul­tū­ra.

Tuo me­tu di­džiau­sias mū­sų gel­bė­to­jų rū­pes­tis – ne­at­sa­kin­gas pra­mo­gau­to­jų el­ge­sys mau­dan­tis. Pa­ta­ri­mai iš­gė­rus al­ko­ho­li­nių gė­ri­mų ne­lip­ti į van­de­nį su­pran­ta­mi ne vi­siems. Kai ku­riems at­ro­do, jog to­kio­je si­tu­a­ci­jo­je leng­va ir vi­są eže­rą per­plauk­ti, o min­tys apie di­džiu­lę ri­zi­ką, de­ja, ima ir kaž­kur iš­ga­ruo­ja...

 {jcomments off}