Vai­do­tė ŠANTARIENĖ

 

Ža­lio rū­bo spal­vas po tru­pu­tį blan­ki­nan­čiai Uk­mer­gei vi­sai ne­truk­do gai­vus va­sa­riš­kas vė­jas. Gal­būt kar­tais jis ir per stip­rus, gal per daug pik­ty­biš­kai kė­si­na­si iš­sklai­dy­ti pas­ku­ti­nė­mis atos­to­gų die­no­mis be­si­mė­gau­jan­čių­jų nuo­tai­ką...

Pyk­ti ant vė­jo? Juk jis kaip tik pra­blaš­ko blo­gas min­tis, kaip tuos pa­niu­rė­lius de­be­sis už­te­mu­sia­me dan­gu­je. Do­va­no­ja gurkš­ne­lį vė­sos, apie ku­rią taip sva­jo­jo­me, kai di­džiu­lė kait­ra ver­tė jaus­tis it čirš­kant kep­tu­vė­je... Ir, kaip sa­ko­ma, – pra­pu­čia gal­vą. Jei kiek­vie­nas jo­je ge­rai pa­si­raus­tu­me, įtam­pos, rū­pes­čių bei vi­sų slo­gu­čių gau­sy­bei pra­blaš­ky­ti pa­tys ieš­ko­tu­me ge­ro ura­ga­no.

Tas vė­jas vi­sai ne­truk­do at­si­svei­ki­nan­čios va­sa­ros pa­skleis­tai nos­tal­gi­jai, iš­ti­ki­mie­siems „pa­lan­gių or­kest­ro“ žio­gams, lau­kian­čių pla­ty­bių ėmu­siems dai­ry­tis gan­drams. Ap­lin­kui – vis­kas taip, kaip bu­vę, tik mes da­ro­mės pik­tes­ni, ner­vin­ges­ni, vis­kuo ne­pa­ten­kin­ti, pa­tys ta­ry­tu­mei vai­ky­da­mie­si ne­lem­tų­jų tai­fū­nų ar ko­kių nors ana­to­li­jų...

Vie­nam kliū­va kai­my­nas, sa­vo bu­te per gar­siai gro­jan­tis pia­ni­nu. Ne vi­siems įtin­ka įky­rio­mis ta­pu­sios pa­mo­kos ir pa­stan­gos pri­lyg­ti kla­vi­šus pui­kiai įval­džiu­siems pro­fe­sio­na­lams. Pa­si­aiš­ki­ni­mai dėl bū­ti­ny­bės to­bu­lė­ti ir plo­nų, „po­pie­ri­nių“, bu­to sie­nų, dėl ku­rių kal­ti tik pro­jek­tuo­to­jai, ne vi­sa­da pa­de­da: kai­my­nų prie­kaiš­tai ga­li per­aug­ti į vi­so­je laip­ti­nė­je skam­ban­čius bar­nius, o kar­tais net­gi kvie­čia­ma po­li­ci­ja.

Ki­tas vos ne alps­ta dėl prie kai­my­no bu­to du­rų pa­dė­to šiukš­lių mai­še­lio. Pa­ma­to – su­si­ner­vi­na, pa­si­pik­ti­na ar­ba vi­sai įširs­ta, skam­bi­na į kai­my­no du­ris, ati­da­riu­sį­jį gė­di­na, ne­gai­li mo­ra­lų, ges­ti­ku­liuo­ja, šau­kia net įrau­dęs... Iš kur, ma­tai, toks bai­sus ap­si­lei­di­mas ir ne­pa­gar­ba ap­lin­ki­niams? Kol ga­liau­siai pa­aiš­kė­ja, jog „kal­ti­nin­kas“, iš­ei­da­mas iš na­mų, kai­my­nų pyk­čio ob­jek­tą prie sa­vo du­rų pa­li­ko tik ke­lioms se­kun­dėms – kol ap­si­aus ba­tus...

 

***

 

Tre­čiam la­bai sun­ku su­si­tai­ky­ti su gre­ti­mo­je įstai­go­je dir­ban­čio pa­žįs­ta­mo­jo įpro­čiu sa­vo au­to­mo­bi­lį sta­ty­ti prie pat ben­dro­je aikš­te­lė­je esan­čio ša­li­gat­vio. Kaž­ko­dėl vis at­ro­do, kad tas be­gė­dis vai­ruo­to­jas prie jo pri­sig­lau­dė per daug, kad už­va­žia­vo taip, jog da­bar nie­kam ne­iš­eis pra­ei­ti pro tą pa­bai­są au­to­mo­bi­lį... Ir vėl kvie­čia­ma po­li­ci­ja – ne­svar­bu, kad tų pra­ei­vių ten ga­lė­tų su­tilp­ti ko­kios dvi sta­ti­nės.

Su­glu­męs vai­ruo­to­jas guo­džia­si bi­čiu­liui, jog žmo­nės – to­kie pik­ti, kad ne­be­ži­no, kaip iš­si­lie­ti. O šis nė kiek ne­nu­stem­ba. „Pa­klau­syk, kaip man bu­vo, – ban­do links­min­ti bau­dą už­si­dir­bu­sį­jį. – At­va­žiuo­ju į par­duo­tu­vę, tiks­liau – kios­ką. Pa­da­ry­ta aikš­te­lė ko­kiems dviem au­to­mo­bi­liams, o vie­nas kaip ty­čia sto­vi taip, kad nei už­kiš­ti, nei už­va­žiuo­ti... Pri­glau­džiau ma­ši­nos no­sį sker­sai ir už­si­ro­viau ant kaž­ko­kio bur­bek­lio dvi­ra­ti­nin­ko, ku­riam at­seit ne­be­už­te­ko vie­tos. Lie­pė ki­tą kar­tą įva­žiuo­ti tie­siai į par­duo­tu­vę...“

Vy­rai svars­to, kad pik­ta­sis dvi­ra­čio šei­mi­nin­kas bū­tų va­žia­vęs ir nu­va­žia­vęs sau ra­miau­siai. Bet, ma­tyt, bū­tent tą aki­mir­ką žmo­gui bu­vo ar­ba la­bai liūd­na, ar­ba pik­ta. Nu­spren­dė im­ti ir iš­va­ry­ti vi­są pik­tu­mą. Juk ant sve­ti­mo – ge­riau, links­miau, ir pa­si­ten­ki­ni­mas pas­kui taip su­ima... Juk ne­kal­tin­si sa­vęs, kad dvi­ra­čio su­val­dy­ti pats ne­mo­kė­jai...

 

***

 

Tik­rai ne že­mą vie­tą pik­tuo­lių są­ra­še už­im­tų ir kai ku­rie pra­ei­viai, ku­rie gat­vė­mis mėgs­ta vaikš­ti­nė­ti lyg sa­vo na­mų vir­tu­vė­je, bet pas­kui la­bai šau­kia, jei ky­la koks nesu­si­pra­ti­mas.

Tik­ra tie­sa – ne vi­si vai­ruo­to­jai ver­ti pa­gar­bos, ge­ro žo­džio ar tuo la­biau – pa­dė­kų. Bet kai ku­rie vai­ruo­to­jai ma­no vi­sai pel­ny­tai pyks­tan­tys ant pa­čių pės­čių­jų, ku­riems jų sau­gu­mas – vi­sai nė mo­tais.

Štai – sker­sai gat­ve ei­na sau mo­te­ry­tė, na – ko­kių sep­ty­nias­de­šim­ties. Ra­miai, kiek pa­si­dai­ry­da­ma, ran­ki­nę pa­si­tai­sy­da­ma... Kad pra­leis­tų pės­či­ą­ją, nors per­ėjos čia ne­ma­ty­ti, už jos jau iš­si­ri­kia­vo ko­kie ke­tu­ri au­to­mo­bi­liai. Sto­vi, lau­kia, o mo­te­ris dar sy­kį grakš­čiai ap­si­dai­rė, se­kun­dę ki­tą stab­te­lė­jo, lyg ko už­si­gal­vo­ju­si, ir pra­dė­jo ei­ti dar lė­tes­niu vėž­lio žings­niu.

Pa­čiam pir­mam vai­ruo­to­jui ne­iš­tvė­rus ir pa­si­gna­li­za­vus, at­si­su­ko, nu­tai­sė pik­čiau­sią žvilgs­nį, iš­bur­bė­jo ir dar prie smil­ki­nio pa­su­kio­jo. Vai­ki­nu­kas, ma­tė­si, taip pat įpy­ko. Rik­te­lė­jo, kad gat­vė – ne po­diu­mas. Grakš­čia­jai da­mai ši pa­sta­ba la­bai ne­pa­ti­ko. Jau­ną­jį „pa­šne­ko­vą“ iš­va­di­no ne­praus­ta­bur­niu bei ne­iš­auk­lė­tu pien­bur­niu. Ir kas da­bar at­sa­kys, ku­ris šio­je si­tu­a­ci­jo­je – tei­sus? Ir ko­dėl ky­la to­kie kon­flik­tai?..

Gat­vę pa­vers­ti po­diu­mu la­bai mėgs­ta ir jau­nos iš­si­pus­čiu­sios mer­gi­nos, ku­rios nu­žvel­gi­nė­ja kiek­vie­ną pra­va­žiuo­jan­tį au­to­mo­bi­lį ir sten­gia­si mai­vy­tis, kiek tik įma­no­ma. O gal kas už­si­ka­bins? Daž­na ei­na klau­sy­da­ma­si va­di­na­mo­sios „ki­še­ni­nės“ mu­zi­kos, to­dėl, au­sis „už­si­kli­ja­vu­si“ au­si­nu­ku, ne­gir­di, kas vyks­ta ap­lin­kui. Ir jei stai­ga su­mąs­to kirs­ti gat­vę, o kaip tik į tą pu­sę su­kan­tis vai­ruo­to­jas vos spė­ja su­stab­dy­ti ma­ši­ną, – jai pa­si­se­kė... Ir, ži­no­ma, – vai­ruo­to­jui, ku­ris vos iš­ven­gė ne­lai­mės, dėl ku­rios kal­tų dar rei­kė­tų pa­ieš­ko­ti.

Be­lie­ka įspė­ti sa­ve ir ki­tus, kad il­gie­ji švie­sūs va­ka­rai jau bai­gia­si, to­dėl tam­siuo­ju me­tu vie­nas ki­tam tu­rė­si­me bū­ti itin ati­dūs...

 

Griežtai draudžiama "Ukmergės žinių" paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse be sutikimo. Gavus leidimą būtina įdėti aktyvią "Ukmergės žinių" nuorodą ir nurodyti kaip šaltinį.
Įvertinkite šį įrašą
(0 balsai)

Pridėti komentarą

ukzinios.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, nesusijusius su tema, įstatymus pažeidžiančius, reklaminius, skatinančius smurtą komentarus. Už komentarus atsako juos parašę skaitytojai. Kurstant smurtą, rasinę, tautinę, religinę bei kitokio pobūdžio neapykantą ar kitaip pažeidžiant LR įstatymus, galite sulaukti atitinkamų tarnybų dėmesio.


Daugiau šioje kategorijoje:

Draugai

Ukmerges kulturos puslapiai

gpm 2011 n 135

Lietuvos valstybe

ukvm

vilkmerge

UKC logo 115x63

Voruta

Tauragės laikraštis

Aistra

baidariu aukstaitija

Interneto dienraštis Bernardinai

Vilkmerge

lrytas

delfi

logo srtrf-300x170

Į viršų