Tas vėjas visai netrukdo atsisveikinančios vasaros paskleistai nostalgijai, ištikimiesiems „palangių orkestro“ žiogams, laukiančių platybių ėmusiems dairytis gandrams. Aplinkui – viskas taip, kaip buvę, tik mes daromės piktesni, nervingesni, viskuo nepatenkinti, patys tarytumei vaikydamiesi nelemtųjų taifūnų ar kokių nors anatolijų...
Vienam kliūva kaimynas, savo bute per garsiai grojantis pianinu. Ne visiems įtinka įkyriomis tapusios pamokos ir pastangos prilygti klavišus puikiai įvaldžiusiems profesionalams. Pasiaiškinimai dėl būtinybės tobulėti ir plonų, „popierinių“, buto sienų, dėl kurių kalti tik projektuotojai, ne visada padeda: kaimynų priekaištai gali peraugti į visoje laiptinėje skambančius barnius, o kartais netgi kviečiama policija.
Kitas vos ne alpsta dėl prie kaimyno buto durų padėto šiukšlių maišelio. Pamato – susinervina, pasipiktina arba visai įširsta, skambina į kaimyno duris, atidariusįjį gėdina, negaili moralų, gestikuliuoja, šaukia net įraudęs... Iš kur, matai, toks baisus apsileidimas ir nepagarba aplinkiniams? Kol galiausiai paaiškėja, jog „kaltininkas“, išeidamas iš namų, kaimynų pykčio objektą prie savo durų paliko tik kelioms sekundėms – kol apsiaus batus...
***
Trečiam labai sunku susitaikyti su gretimoje įstaigoje dirbančio pažįstamojo įpročiu savo automobilį statyti prie pat bendroje aikštelėje esančio šaligatvio. Kažkodėl vis atrodo, kad tas begėdis vairuotojas prie jo prisiglaudė per daug, kad užvažiavo taip, jog dabar niekam neišeis praeiti pro tą pabaisą automobilį... Ir vėl kviečiama policija – nesvarbu, kad tų praeivių ten galėtų sutilpti kokios dvi statinės.
Suglumęs vairuotojas guodžiasi bičiuliui, jog žmonės – tokie pikti, kad nebežino, kaip išsilieti. O šis nė kiek nenustemba. „Paklausyk, kaip man buvo, – bando linksminti baudą užsidirbusįjį. – Atvažiuoju į parduotuvę, tiksliau – kioską. Padaryta aikštelė kokiems dviem automobiliams, o vienas kaip tyčia stovi taip, kad nei užkišti, nei užvažiuoti... Priglaudžiau mašinos nosį skersai ir užsiroviau ant kažkokio burbeklio dviratininko, kuriam atseit nebeužteko vietos. Liepė kitą kartą įvažiuoti tiesiai į parduotuvę...“
Vyrai svarsto, kad piktasis dviračio šeimininkas būtų važiavęs ir nuvažiavęs sau ramiausiai. Bet, matyt, būtent tą akimirką žmogui buvo arba labai liūdna, arba pikta. Nusprendė imti ir išvaryti visą piktumą. Juk ant svetimo – geriau, linksmiau, ir pasitenkinimas paskui taip suima... Juk nekaltinsi savęs, kad dviračio suvaldyti pats nemokėjai...
***
Tikrai ne žemą vietą piktuolių sąraše užimtų ir kai kurie praeiviai, kurie gatvėmis mėgsta vaikštinėti lyg savo namų virtuvėje, bet paskui labai šaukia, jei kyla koks nesusipratimas.
Tikra tiesa – ne visi vairuotojai verti pagarbos, gero žodžio ar tuo labiau – padėkų. Bet kai kurie vairuotojai mano visai pelnytai pykstantys ant pačių pėsčiųjų, kuriems jų saugumas – visai nė motais.
Štai – skersai gatve eina sau moterytė, na – kokių septyniasdešimties. Ramiai, kiek pasidairydama, rankinę pasitaisydama... Kad praleistų pėsčiąją, nors perėjos čia nematyti, už jos jau išsirikiavo kokie keturi automobiliai. Stovi, laukia, o moteris dar sykį grakščiai apsidairė, sekundę kitą stabtelėjo, lyg ko užsigalvojusi, ir pradėjo eiti dar lėtesniu vėžlio žingsniu.
Pačiam pirmam vairuotojui neištvėrus ir pasignalizavus, atsisuko, nutaisė pikčiausią žvilgsnį, išburbėjo ir dar prie smilkinio pasukiojo. Vaikinukas, matėsi, taip pat įpyko. Riktelėjo, kad gatvė – ne podiumas. Grakščiajai damai ši pastaba labai nepatiko. Jaunąjį „pašnekovą“ išvadino nepraustaburniu bei neišauklėtu pienburniu. Ir kas dabar atsakys, kuris šioje situacijoje – teisus? Ir kodėl kyla tokie konfliktai?..
Gatvę paversti podiumu labai mėgsta ir jaunos išsipusčiusios merginos, kurios nužvelginėja kiekvieną pravažiuojantį automobilį ir stengiasi maivytis, kiek tik įmanoma. O gal kas užsikabins? Dažna eina klausydamasi vadinamosios „kišeninės“ muzikos, todėl, ausis „užsiklijavusi“ ausinuku, negirdi, kas vyksta aplinkui. Ir jei staiga sumąsto kirsti gatvę, o kaip tik į tą pusę sukantis vairuotojas vos spėja sustabdyti mašiną, – jai pasisekė... Ir, žinoma, – vairuotojui, kuris vos išvengė nelaimės, dėl kurios kaltų dar reikėtų paieškoti.
Belieka įspėti save ir kitus, kad ilgieji šviesūs vakarai jau baigiasi, todėl tamsiuoju metu vienas kitam turėsime būti itin atidūs...