Spausdinti šį puslapį

KASDIENYBĖS LANGAS

Vai­do­tė ŠANTARIENĖ

 

Ža­lio rū­bo spal­vas po tru­pu­tį blan­ki­nan­čiai Uk­mer­gei vi­sai ne­truk­do gai­vus va­sa­riš­kas vė­jas. Gal­būt kar­tais jis ir per stip­rus, gal per daug pik­ty­biš­kai kė­si­na­si iš­sklai­dy­ti pas­ku­ti­nė­mis atos­to­gų die­no­mis be­si­mė­gau­jan­čių­jų nuo­tai­ką...

Pyk­ti ant vė­jo? Juk jis kaip tik pra­blaš­ko blo­gas min­tis, kaip tuos pa­niu­rė­lius de­be­sis už­te­mu­sia­me dan­gu­je. Do­va­no­ja gurkš­ne­lį vė­sos, apie ku­rią taip sva­jo­jo­me, kai di­džiu­lė kait­ra ver­tė jaus­tis it čirš­kant kep­tu­vė­je... Ir, kaip sa­ko­ma, – pra­pu­čia gal­vą. Jei kiek­vie­nas jo­je ge­rai pa­si­raus­tu­me, įtam­pos, rū­pes­čių bei vi­sų slo­gu­čių gau­sy­bei pra­blaš­ky­ti pa­tys ieš­ko­tu­me ge­ro ura­ga­no.

Tas vė­jas vi­sai ne­truk­do at­si­svei­ki­nan­čios va­sa­ros pa­skleis­tai nos­tal­gi­jai, iš­ti­ki­mie­siems „pa­lan­gių or­kest­ro“ žio­gams, lau­kian­čių pla­ty­bių ėmu­siems dai­ry­tis gan­drams. Ap­lin­kui – vis­kas taip, kaip bu­vę, tik mes da­ro­mės pik­tes­ni, ner­vin­ges­ni, vis­kuo ne­pa­ten­kin­ti, pa­tys ta­ry­tu­mei vai­ky­da­mie­si ne­lem­tų­jų tai­fū­nų ar ko­kių nors ana­to­li­jų...

Vie­nam kliū­va kai­my­nas, sa­vo bu­te per gar­siai gro­jan­tis pia­ni­nu. Ne vi­siems įtin­ka įky­rio­mis ta­pu­sios pa­mo­kos ir pa­stan­gos pri­lyg­ti kla­vi­šus pui­kiai įval­džiu­siems pro­fe­sio­na­lams. Pa­si­aiš­ki­ni­mai dėl bū­ti­ny­bės to­bu­lė­ti ir plo­nų, „po­pie­ri­nių“, bu­to sie­nų, dėl ku­rių kal­ti tik pro­jek­tuo­to­jai, ne vi­sa­da pa­de­da: kai­my­nų prie­kaiš­tai ga­li per­aug­ti į vi­so­je laip­ti­nė­je skam­ban­čius bar­nius, o kar­tais net­gi kvie­čia­ma po­li­ci­ja.

Ki­tas vos ne alps­ta dėl prie kai­my­no bu­to du­rų pa­dė­to šiukš­lių mai­še­lio. Pa­ma­to – su­si­ner­vi­na, pa­si­pik­ti­na ar­ba vi­sai įširs­ta, skam­bi­na į kai­my­no du­ris, ati­da­riu­sį­jį gė­di­na, ne­gai­li mo­ra­lų, ges­ti­ku­liuo­ja, šau­kia net įrau­dęs... Iš kur, ma­tai, toks bai­sus ap­si­lei­di­mas ir ne­pa­gar­ba ap­lin­ki­niams? Kol ga­liau­siai pa­aiš­kė­ja, jog „kal­ti­nin­kas“, iš­ei­da­mas iš na­mų, kai­my­nų pyk­čio ob­jek­tą prie sa­vo du­rų pa­li­ko tik ke­lioms se­kun­dėms – kol ap­si­aus ba­tus...

 

***

 

Tre­čiam la­bai sun­ku su­si­tai­ky­ti su gre­ti­mo­je įstai­go­je dir­ban­čio pa­žįs­ta­mo­jo įpro­čiu sa­vo au­to­mo­bi­lį sta­ty­ti prie pat ben­dro­je aikš­te­lė­je esan­čio ša­li­gat­vio. Kaž­ko­dėl vis at­ro­do, kad tas be­gė­dis vai­ruo­to­jas prie jo pri­sig­lau­dė per daug, kad už­va­žia­vo taip, jog da­bar nie­kam ne­iš­eis pra­ei­ti pro tą pa­bai­są au­to­mo­bi­lį... Ir vėl kvie­čia­ma po­li­ci­ja – ne­svar­bu, kad tų pra­ei­vių ten ga­lė­tų su­tilp­ti ko­kios dvi sta­ti­nės.

Su­glu­męs vai­ruo­to­jas guo­džia­si bi­čiu­liui, jog žmo­nės – to­kie pik­ti, kad ne­be­ži­no, kaip iš­si­lie­ti. O šis nė kiek ne­nu­stem­ba. „Pa­klau­syk, kaip man bu­vo, – ban­do links­min­ti bau­dą už­si­dir­bu­sį­jį. – At­va­žiuo­ju į par­duo­tu­vę, tiks­liau – kios­ką. Pa­da­ry­ta aikš­te­lė ko­kiems dviem au­to­mo­bi­liams, o vie­nas kaip ty­čia sto­vi taip, kad nei už­kiš­ti, nei už­va­žiuo­ti... Pri­glau­džiau ma­ši­nos no­sį sker­sai ir už­si­ro­viau ant kaž­ko­kio bur­bek­lio dvi­ra­ti­nin­ko, ku­riam at­seit ne­be­už­te­ko vie­tos. Lie­pė ki­tą kar­tą įva­žiuo­ti tie­siai į par­duo­tu­vę...“

Vy­rai svars­to, kad pik­ta­sis dvi­ra­čio šei­mi­nin­kas bū­tų va­žia­vęs ir nu­va­žia­vęs sau ra­miau­siai. Bet, ma­tyt, bū­tent tą aki­mir­ką žmo­gui bu­vo ar­ba la­bai liūd­na, ar­ba pik­ta. Nu­spren­dė im­ti ir iš­va­ry­ti vi­są pik­tu­mą. Juk ant sve­ti­mo – ge­riau, links­miau, ir pa­si­ten­ki­ni­mas pas­kui taip su­ima... Juk ne­kal­tin­si sa­vęs, kad dvi­ra­čio su­val­dy­ti pats ne­mo­kė­jai...

 

***

 

Tik­rai ne že­mą vie­tą pik­tuo­lių są­ra­še už­im­tų ir kai ku­rie pra­ei­viai, ku­rie gat­vė­mis mėgs­ta vaikš­ti­nė­ti lyg sa­vo na­mų vir­tu­vė­je, bet pas­kui la­bai šau­kia, jei ky­la koks nesu­si­pra­ti­mas.

Tik­ra tie­sa – ne vi­si vai­ruo­to­jai ver­ti pa­gar­bos, ge­ro žo­džio ar tuo la­biau – pa­dė­kų. Bet kai ku­rie vai­ruo­to­jai ma­no vi­sai pel­ny­tai pyks­tan­tys ant pa­čių pės­čių­jų, ku­riems jų sau­gu­mas – vi­sai nė mo­tais.

Štai – sker­sai gat­ve ei­na sau mo­te­ry­tė, na – ko­kių sep­ty­nias­de­šim­ties. Ra­miai, kiek pa­si­dai­ry­da­ma, ran­ki­nę pa­si­tai­sy­da­ma... Kad pra­leis­tų pės­či­ą­ją, nors per­ėjos čia ne­ma­ty­ti, už jos jau iš­si­ri­kia­vo ko­kie ke­tu­ri au­to­mo­bi­liai. Sto­vi, lau­kia, o mo­te­ris dar sy­kį grakš­čiai ap­si­dai­rė, se­kun­dę ki­tą stab­te­lė­jo, lyg ko už­si­gal­vo­ju­si, ir pra­dė­jo ei­ti dar lė­tes­niu vėž­lio žings­niu.

Pa­čiam pir­mam vai­ruo­to­jui ne­iš­tvė­rus ir pa­si­gna­li­za­vus, at­si­su­ko, nu­tai­sė pik­čiau­sią žvilgs­nį, iš­bur­bė­jo ir dar prie smil­ki­nio pa­su­kio­jo. Vai­ki­nu­kas, ma­tė­si, taip pat įpy­ko. Rik­te­lė­jo, kad gat­vė – ne po­diu­mas. Grakš­čia­jai da­mai ši pa­sta­ba la­bai ne­pa­ti­ko. Jau­ną­jį „pa­šne­ko­vą“ iš­va­di­no ne­praus­ta­bur­niu bei ne­iš­auk­lė­tu pien­bur­niu. Ir kas da­bar at­sa­kys, ku­ris šio­je si­tu­a­ci­jo­je – tei­sus? Ir ko­dėl ky­la to­kie kon­flik­tai?..

Gat­vę pa­vers­ti po­diu­mu la­bai mėgs­ta ir jau­nos iš­si­pus­čiu­sios mer­gi­nos, ku­rios nu­žvel­gi­nė­ja kiek­vie­ną pra­va­žiuo­jan­tį au­to­mo­bi­lį ir sten­gia­si mai­vy­tis, kiek tik įma­no­ma. O gal kas už­si­ka­bins? Daž­na ei­na klau­sy­da­ma­si va­di­na­mo­sios „ki­še­ni­nės“ mu­zi­kos, to­dėl, au­sis „už­si­kli­ja­vu­si“ au­si­nu­ku, ne­gir­di, kas vyks­ta ap­lin­kui. Ir jei stai­ga su­mąs­to kirs­ti gat­vę, o kaip tik į tą pu­sę su­kan­tis vai­ruo­to­jas vos spė­ja su­stab­dy­ti ma­ši­ną, – jai pa­si­se­kė... Ir, ži­no­ma, – vai­ruo­to­jui, ku­ris vos iš­ven­gė ne­lai­mės, dėl ku­rios kal­tų dar rei­kė­tų pa­ieš­ko­ti.

Be­lie­ka įspė­ti sa­ve ir ki­tus, kad il­gie­ji švie­sūs va­ka­rai jau bai­gia­si, to­dėl tam­siuo­ju me­tu vie­nas ki­tam tu­rė­si­me bū­ti itin ati­dūs...

 

Griežtai draudžiama "Ukmergės žinių" paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse be sutikimo. Gavus leidimą būtina įdėti aktyvią "Ukmergės žinių" nuorodą ir nurodyti kaip šaltinį.
Įvertinkite šį įrašą
(0 balsai)