Ga­liau­siai su­lau­ku­sios įsa­ky­mo ra­šy­ti pa­reiš­ki­mą dėl iš­ėji­mo iš dar­bo, ši­taip sa­vo už­dirb­tus pi­ni­gus pa­do­va­no­jant... įmo­nei. O gal – kaž­kam ki­tam.

Ma­ža to, ša­li­gat­vius tvar­kan­čios, gat­ves nuo anks­ty­vo ry­to grem­žian­čios mo­te­rys bu­vo gąs­di­na­mos, jog iš­drį­su­sios pa­vie­šin­ti sa­vo rū­pes­čius, ga­lin­čios su­lauk­ti dar di­des­nių ne­ma­lo­nu­mų. Kaip pa­čios bė­do­ja – jau­čia­si esan­čios įskau­din­tos, iš­duo­tos, ap­derg­tos. Va­do­vų ir ki­tų, ku­rie rū­pi­na­si įmo­nės įvaiz­džiu, ge­ru var­du, re­pu­ta­ci­ja. As­me­nų, ku­rie rū­pi­na­si mies­to tvar­ky­mo rei­ka­lais.

Jei per te­le­vi­zi­ją re­gi­me su­re­ži­suo­tas ir kvai­lai pa­gra­žin­tas is­to­ri­jas apie bar­nius, gin­čus, kon­flik­tus, gra­si­ni­mus, čia, pas mus Uk­mer­gė­je, – vis­kas tik­ra. Pyk­čiai spren­džia­mi ne­pil­do­mais pa­ža­dais, spjau­na­ma pa­pras­tam žmo­gui į vei­dą, o ar kas nors ga­li pa­si­keis­ti – ko ge­ro, ne­ži­no ir pa­tys tos įmo­nės va­do­vai. Nes ne­no­ri, kad kas nors pa­si­keis­tų. Ant­raip žmo­giš­kai ben­drau­tų su sa­vo dar­buo­to­jais, pa­ro­dy­tų bent men­kiau­sią no­rą pa­si­kal­bė­ti ar vis­ką pa­aiš­kin­ti. Ne­gi to­kio­mis są­ly­go­mis įmo­nė ga­li nor­ma­liai funk­cio­nuo­ti ir tu­rė­ti ge­rą var­dą ra­jo­ne?

***

Ra­my­bės uk­mer­giš­kiams ne­duo­da ne tik var­gi­nan­tys dar­bo rei­ka­lai. Ne­se­niai į re­dak­ci­ją pa­skam­bi­nu­si mo­te­ris guo­dė­si bau­gi­nan­čia „kai­my­nų“ drau­gi­ja. Esą vi­sai ne­to­li jos na­mų yra ap­leis­tas pa­sta­tas, ku­rį pa­mė­go be­na­miai, links­my­bių ieš­kan­tis jau­ni­mas, plo­to pri­sig­laus­ti pa­si­ge­dę ne­pa­gei­dau­ja­mi as­me­nys. Gy­ven­to­ja sa­ko, kad nuo­la­ti­niai „va­ka­rė­liai“ ša­lia na­mų ją gąs­di­na, o ir čia be­si­ren­kan­čių kom­pa­ni­jų, anot jos, iš tie­sų ver­tė­tų pa­si­sau­go­ti.

Mo­te­ris pri­si­pa­žįs­ta ne kar­tą kvie­tu­si po­li­ci­ją, ban­dy­da­ma iš­spręs­ti šį keb­lų klau­si­mą. Ta­čiau jo­kios pa­gal­bos iš pa­rei­gū­nų sa­ko ne­su­lau­ku­si. Ką dar da­ry­ti – ne­iš­ma­nan­ti. Ne­gi dėl to da­bar tu­rė­sian­ti iš­si­kraus­ty­ti iš sa­vo būs­to?

Be­je, ši­taip pa­si­el­gus, vė­liau ga­li­ma tu­rė­ti dar di­des­nių ne­ma­lo­nu­mų.

Vie­nas uk­mer­giš­kis į ki­tą tu­ri­mą bu­tą iš­si­kraus­tė tam, kad li­ku­sį­jį ga­lė­tų iš­nuo­mo­ti. Žmo­gus nė ne­gal­vo­jo, kad at­si­ras to­kių nuo­mi­nin­kų, jog apie šias pa­slau­gas jis ir už­si­min­ti ne­be­no­rės...

Po me­tų už­ėjęs ap­si­žval­gy­ti į sa­vo na­mus, ku­riuos bu­vo lai­ki­nas per­lei­dęs jau­nai šei­mai, ap­stul­bo. Pa­sa­ko­jo iš­vy­dęs di­džiu­lę ne­tvar­ką, su­jauk­tus daik­tus, ap­ga­din­tus bal­dus, nuo sie­nų nu­plė­šy­tus ta­pe­tus, o per rū­ka­lus bei svai­ga­lų tvos­ku­lį ap­skri­tai nie­ko ne­si­ma­tę...

Nuo to lai­ko nuo­mi­nin­kus žmo­gus tik­ri­na šim­tą sy­kių. Pir­miau­sia – ar jie nė­ra aso­cia­lūs, ar tu­ri nor­ma­lų dar­bą, no­ri įsi­ti­kin­ti, kaip at­ro­do. Sa­ko ne­be­no­rin­tis su­si­dur­ti su to­kiais vei­kė­jais, ku­rie ro­do­mi vi­suo­me­nė­je po­pu­lia­rio­se te­le­vi­zi­jos lai­do­se apie po­li­ci­jos pa­rei­gū­nų dar­bą, nors kai kas jo­se – ge­ro­kai pa­ašt­rin­ta.

***

Ašt­rių prie­sko­nių ne­stin­ga mū­sų po­li­ti­kų pa­si­sa­ky­muo­se, ko­men­ta­ruo­se, veiks­muo­se. Iki di­džio­jo fi­na­lo, kai par­ti­jos rieks di­des­nius ar ma­žes­nius py­ra­go ga­ba­lus, li­ko ne­be­daug. Da­bar gi kiek­vie­na sten­gia­si pa­si­ro­dy­ti, ne­ria­si iš kai­lio, kar­tais per daug per­si­sten­giant. Kai ku­rios ne vi­sai tak­tiš­kais bū­dais pei­kia prie­ši­nin­kus.

Kai pa­mąs­tai – jei­gu jau da­bar el­gia­si tar­si ne­pa­si­da­lin­da­mos vyš­nios nuo to py­ra­go, ar su­ge­bės tin­ka­mai vai­ruo­ti vi­sos vals­ty­bės vai­rą? Bū­tent to vi­lia­si rin­kė­jai, o ne skirs­ty­mų ir rie­te­nų, ku­rie dar la­biau prie­ši­na mus vi­sus.

Ko ge­ro, ru­duo – la­bai tin­ka­mas me­tas nau­jai vi­so ko pra­džiai. Moks­lo me­tų, dar­bų, po­li­ti­nio gy­ve­ni­mo. Va­sa­rą ne­tu­rė­tu­me tiek lai­ko ir va­lios su­si­kaup­ti bei mąs­ty­ti, kas ga­lė­tų pa­ge­rin­ti mū­sų gy­ve­ni­mus, pa­lenk­ti mus į sa­vo pu­sę tam, kad ti­kė­tu­me pa­ža­dais apie lai­min­ges­nę ge­ro­vę...