Vai­do­tė ŠANTARIENĖ

 

Ru­dens nuo­jau­ta, nors dar ne­no­rim jos nei ma­ty­ti, nei jaus­ti, ne vien sė­ja vi­sa ap­lin­kui ap­gau­bian­čią brėkš­mą, ge­ro­kai at­vė­si­nan­čią ry­tais. Pūs­te­li me­džių la­pus džio­vi­nan­čią vė­są, pri­ver­čia ne­jau­kiai pa­si­jus­ti, gat­ves šluo­jant vis in­ten­sy­ves­niam lie­tu­čiui.

„Šluo­ja“ jas ne tik lie­tus. Aša­ro­mis mies­tą lais­to gat­vių prie­žiū­ra už­si­i­man­čio­je ži­no­mo­je įmo­nė­je dir­ban­čios mo­te­rys. Pa­sa­ko­ja jau vi­sus me­tus plu­šan­čios be­ne už dy­ką, ne­be­tu­rin­čios pi­ni­gė­lių ne tik mo­kes­čiams už būs­tą, bet ir sa­vo vai­ku­čiams nu­pirk­ti pa­val­gy­ti. Ko tik ne­da­riu­sios – raš­tus sa­vi­val­dy­bei ra­šiu­sios, žo­džio vie­šo­je tri­bū­no­je iš­drį­su­sios pra­šy­ti, te­le­vi­zi­jas kvie­tu­sios...

Ga­liau­siai su­lau­ku­sios įsa­ky­mo ra­šy­ti pa­reiš­ki­mą dėl iš­ėji­mo iš dar­bo, ši­taip sa­vo už­dirb­tus pi­ni­gus pa­do­va­no­jant... įmo­nei. O gal – kaž­kam ki­tam.

Ma­ža to, ša­li­gat­vius tvar­kan­čios, gat­ves nuo anks­ty­vo ry­to grem­žian­čios mo­te­rys bu­vo gąs­di­na­mos, jog iš­drį­su­sios pa­vie­šin­ti sa­vo rū­pes­čius, ga­lin­čios su­lauk­ti dar di­des­nių ne­ma­lo­nu­mų. Kaip pa­čios bė­do­ja – jau­čia­si esan­čios įskau­din­tos, iš­duo­tos, ap­derg­tos. Va­do­vų ir ki­tų, ku­rie rū­pi­na­si įmo­nės įvaiz­džiu, ge­ru var­du, re­pu­ta­ci­ja. As­me­nų, ku­rie rū­pi­na­si mies­to tvar­ky­mo rei­ka­lais.

Jei per te­le­vi­zi­ją re­gi­me su­re­ži­suo­tas ir kvai­lai pa­gra­žin­tas is­to­ri­jas apie bar­nius, gin­čus, kon­flik­tus, gra­si­ni­mus, čia, pas mus Uk­mer­gė­je, – vis­kas tik­ra. Pyk­čiai spren­džia­mi ne­pil­do­mais pa­ža­dais, spjau­na­ma pa­pras­tam žmo­gui į vei­dą, o ar kas nors ga­li pa­si­keis­ti – ko ge­ro, ne­ži­no ir pa­tys tos įmo­nės va­do­vai. Nes ne­no­ri, kad kas nors pa­si­keis­tų. Ant­raip žmo­giš­kai ben­drau­tų su sa­vo dar­buo­to­jais, pa­ro­dy­tų bent men­kiau­sią no­rą pa­si­kal­bė­ti ar vis­ką pa­aiš­kin­ti. Ne­gi to­kio­mis są­ly­go­mis įmo­nė ga­li nor­ma­liai funk­cio­nuo­ti ir tu­rė­ti ge­rą var­dą ra­jo­ne?

 

***

 

Ra­my­bės uk­mer­giš­kiams ne­duo­da ne tik var­gi­nan­tys dar­bo rei­ka­lai. Ne­se­niai į re­dak­ci­ją pa­skam­bi­nu­si mo­te­ris guo­dė­si bau­gi­nan­čia „kai­my­nų“ drau­gi­ja. Esą vi­sai ne­to­li jos na­mų yra ap­leis­tas pa­sta­tas, ku­rį pa­mė­go be­na­miai, links­my­bių ieš­kan­tis jau­ni­mas, plo­to pri­sig­laus­ti pa­si­ge­dę ne­pa­gei­dau­ja­mi as­me­nys. Gy­ven­to­ja sa­ko, kad nuo­la­ti­niai „va­ka­rė­liai“ ša­lia na­mų ją gąs­di­na, o ir čia be­si­ren­kan­čių kom­pa­ni­jų, anot jos, iš tie­sų ver­tė­tų pa­si­sau­go­ti.

Mo­te­ris pri­si­pa­žįs­ta ne kar­tą kvie­tu­si po­li­ci­ją, ban­dy­da­ma iš­spręs­ti šį keb­lų klau­si­mą. Ta­čiau jo­kios pa­gal­bos iš pa­rei­gū­nų sa­ko ne­su­lau­ku­si. Ką dar da­ry­ti – ne­iš­ma­nan­ti. Ne­gi dėl to da­bar tu­rė­sian­ti iš­si­kraus­ty­ti iš sa­vo būs­to?

Be­je, ši­taip pa­si­el­gus, vė­liau ga­li­ma tu­rė­ti dar di­des­nių ne­ma­lo­nu­mų.

Vie­nas uk­mer­giš­kis į ki­tą tu­ri­mą bu­tą iš­si­kraus­tė tam, kad li­ku­sį­jį ga­lė­tų iš­nuo­mo­ti. Žmo­gus nė ne­gal­vo­jo, kad at­si­ras to­kių nuo­mi­nin­kų, jog apie šias pa­slau­gas jis ir už­si­min­ti ne­be­no­rės...

Po me­tų už­ėjęs ap­si­žval­gy­ti į sa­vo na­mus, ku­riuos bu­vo lai­ki­nas per­lei­dęs jau­nai šei­mai, ap­stul­bo. Pa­sa­ko­jo iš­vy­dęs di­džiu­lę ne­tvar­ką, su­jauk­tus daik­tus, ap­ga­din­tus bal­dus, nuo sie­nų nu­plė­šy­tus ta­pe­tus, o per rū­ka­lus bei svai­ga­lų tvos­ku­lį ap­skri­tai nie­ko ne­si­ma­tę...

Nuo to lai­ko nuo­mi­nin­kus žmo­gus tik­ri­na šim­tą sy­kių. Pir­miau­sia – ar jie nė­ra aso­cia­lūs, ar tu­ri nor­ma­lų dar­bą, no­ri įsi­ti­kin­ti, kaip at­ro­do. Sa­ko ne­be­no­rin­tis su­si­dur­ti su to­kiais vei­kė­jais, ku­rie ro­do­mi vi­suo­me­nė­je po­pu­lia­rio­se te­le­vi­zi­jos lai­do­se apie po­li­ci­jos pa­rei­gū­nų dar­bą, nors kai kas jo­se – ge­ro­kai pa­ašt­rin­ta.

 

***

 

Ašt­rių prie­sko­nių ne­stin­ga mū­sų po­li­ti­kų pa­si­sa­ky­muo­se, ko­men­ta­ruo­se, veiks­muo­se. Iki di­džio­jo fi­na­lo, kai par­ti­jos rieks di­des­nius ar ma­žes­nius py­ra­go ga­ba­lus, li­ko ne­be­daug. Da­bar gi kiek­vie­na sten­gia­si pa­si­ro­dy­ti, ne­ria­si iš kai­lio, kar­tais per daug per­si­sten­giant. Kai ku­rios ne vi­sai tak­tiš­kais bū­dais pei­kia prie­ši­nin­kus.

Kai pa­mąs­tai – jei­gu jau da­bar el­gia­si tar­si ne­pa­si­da­lin­da­mos vyš­nios nuo to py­ra­go, ar su­ge­bės tin­ka­mai vai­ruo­ti vi­sos vals­ty­bės vai­rą? Bū­tent to vi­lia­si rin­kė­jai, o ne skirs­ty­mų ir rie­te­nų, ku­rie dar la­biau prie­ši­na mus vi­sus.

Ko ge­ro, ru­duo – la­bai tin­ka­mas me­tas nau­jai vi­so ko pra­džiai. Moks­lo me­tų, dar­bų, po­li­ti­nio gy­ve­ni­mo. Va­sa­rą ne­tu­rė­tu­me tiek lai­ko ir va­lios su­si­kaup­ti bei mąs­ty­ti, kas ga­lė­tų pa­ge­rin­ti mū­sų gy­ve­ni­mus, pa­lenk­ti mus į sa­vo pu­sę tam, kad ti­kė­tu­me pa­ža­dais apie lai­min­ges­nę ge­ro­vę...

Griežtai draudžiama "Ukmergės žinių" paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse be sutikimo. Gavus leidimą būtina įdėti aktyvią "Ukmergės žinių" nuorodą ir nurodyti kaip šaltinį.
Įvertinkite šį įrašą
(0 balsai)

Pridėti komentarą

ukzinios.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, nesusijusius su tema, įstatymus pažeidžiančius, reklaminius, skatinančius smurtą komentarus. Už komentarus atsako juos parašę skaitytojai. Kurstant smurtą, rasinę, tautinę, religinę bei kitokio pobūdžio neapykantą ar kitaip pažeidžiant LR įstatymus, galite sulaukti atitinkamų tarnybų dėmesio.


Daugiau šioje kategorijoje:

Draugai

Ukmerges kulturos puslapiai

gpm 2011 n 135

Lietuvos valstybe

ukvm

vilkmerge

UKC logo 115x63

Voruta

Tauragės laikraštis

Aistra

baidariu aukstaitija

Interneto dienraštis Bernardinai

Vilkmerge

lrytas

delfi

logo srtrf-300x170

Į viršų