Sklan­do ir anek­do­tai apie tai, jog la­biau­siai dan­tį ant ma­jų grie­žia tie, ku­rie pas­ku­ti­nė­mis me­tų die­no­mis pri­si­ė­mė pa­sko­lų iš grei­tų­jų kre­di­tų įmo­nių.

Krin­tan­čių mil­ži­niš­kų me­te­o­ri­tų ar at­gi­ju­sių di­no­zau­rų ir ne­rei­kė­jo ti­kė­tis. Ta­čiau pa­sau­lio pa­bai­gą pri­me­nan­čių įvy­kių ir taip nu­tin­ka kiek­vie­ną die­ną. Tra­giš­kos ava­ri­jos, krau­pūs nu­si­kal­ti­mai, ne­si­bai­gian­tys ne­ra­mu­mai dėl be­pras­mių ko­vų... Žmo­ni­jos žiau­ru­mo ne­su­stab­do karš­čiau­sios ti­kin­čių­jų mal­dos, ku­rio­mis pra­šy­ti tai­kos bu­vom kvie­čia­mi šven­to­mis ka­lė­di­nė­mis die­no­mis. Net ir tos die­nos kai kam at­ne­šė ne džiu­ge­sį, bet siel­var­tą dėl už­klu­pu­sių li­gų, ar­ti­mų­jų ne­tek­čių...

***

Apie svei­ka­tos bė­das po šven­čių kal­ba­ma itin daug. Guo­džia­ma­si su­tri­ku­siu rit­mu, iš­si­tam­piu­siais skran­džiais, o spe­cia­lis­tai šven­tes sie­ja dar ir su dep­re­si­ja, fi­zi­niais skaus­mais.

Lyg vi­so to bū­tų ma­ža, sau­sis pra­si­dė­jo mag­ne­ti­nė­mis aud­ro­mis, ku­rios, anot moks­li­nin­kų, vi­siš­kai ne­pa­lan­kios mū­sų svei­ka­tai. Skel­bia­mos net kon­kre­čios die­nos, ka­da bū­si­me sil­pni ir jau­si­mės nu­var­gę. Iš vi­so jų šį mė­ne­sį – sep­ty­nios. Ma­tyt, kad ap­si­sau­go­tu­me nuo to­kių ak­ty­vios Sau­lės su­ke­lia­mų ne­pa­to­gu­mų, tik­rai rei­kė­tų slėp­tis gi­liai že­mė­je glū­din­čiuo­se bun­ke­riuo­se...

Ko ge­ro, apie sa­vo kū­ną ir sa­vi­jau­tą šie­met tu­rė­si­me pro­gos pa­mąs­ty­ti dau­giau. 2013-uo­sius Sei­mas pa­skel­bė Svei­ka­tin­gu­mo me­tais, ti­kė­da­ma­sis įtrauk­ti vi­suo­me­nę į ko­vą su lė­ti­nė­mis ne­in­fek­ci­nė­mis li­go­mis. Svei­kai gy­ven­ti ir tau­so­ti sa­ve bū­si­me ska­ti­na­mi įvai­rio­mis pro­gra­mo­mis ir prie­mo­nė­mis. Jei vis­ką vyk­dy­si­me są­ži­nin­gai, kruopš­čiai, gal ir vais­tų, li­go­ni­nių, gy­dy­to­jų bei kon­flik­tų su jais daž­niau iš­veng­si­me.

Šiaip ar taip, nuo­tai­ką tik­rai tei­gia­mai vei­kia jau pail­gė­ju­si die­na, ži­no­ji­mas, kad, ap­si­su­kus me­tų ra­tui, vis­kas vėl pra­si­dė­jo iš nau­jo, o sau­lės tuo­jau bus dau­giau. Kie­to pur­vi­no snie­go li­ku­čiai gat­vė­se ir pil­kas, su­ly­tas mies­tas – ne am­ži­nas vaiz­das. Svar­bu ma­žiau niur­nė­ti ir dau­giau šyp­so­tis vie­ni ki­tiems, net jei­gu kai kas ir ne­su­pran­ta to­kio ge­ra­no­riš­ku­mo.

Sa­vo lai­mę ban­do­me for­muo­ti ir pa­gal tai, ko­kias li­ni­jas brė­žia žvaigž­dės. Ypa­tin­gai – pra­si­dė­jus ki­tiems me­tams, kai no­ri­me at­ras­ti nau­ją pra­džią, nau­jų tiks­lų. Ste­bi­me ast­ro­lo­gų pa­lin­kė­ji­mus ir vi­lia­mės juo­se at­ras­ti kuo dau­giau ge­rų da­ly­kų, tin­kan­čių kiek­vie­no iš mū­sų žen­klui. Siū­lo­ma pa­si­rink­ti iš pa­čių įvai­riau­sių ho­ros­ko­pų – die­nos, sa­vai­tės, svei­ka­tos, mei­lės ir san­ty­kių ar net­gi to­kių, ku­rie pa­ta­ria, ko­kio in­ter­je­ro no­rim ar ką val­gy­ti ga­li­me. Lyg pa­tys to ne­ži­no­tu­me... Klys­ta ar ne žvaigž­dės, ne­sun­ku įsi­ti­kin­ti.

***

Jei­gu mums ir įgri­so lie­tu­viš­ka žie­ma (nors da­bar ji ne­pri­me­na gra­žuo­lės bal­to­sios ka­ra­lie­nės), ro­dos, sve­čiams iš ki­tų ša­lių to­kie orai vi­sai ne­mai­šo. Nau­ja­me­ti­nes šven­tes Lie­tu­vo­je su­ti­ko ne­ma­žai at­vy­kė­lių, o sos­ti­nės gat­vė­se su­tik­tie­ji iš įvai­rių Eu­ro­pos ša­lių ti­ki­no Vil­nių pa­si­rin­kę bū­tent dėl jų. Pa­sak tu­riz­mo spe­cia­lis­tų, čia vie­šin­tys už­sie­nie­čiai ne­gai­li įspū­din­gų iš­lai­dų res­to­ra­nams, vieš­bu­čiams, pra­mo­goms. Džiau­gia­si, jog lie­tu­viš­ko­sios nė iš to­lo ne­pri­lygs­ta jų kai­noms.

Pa­na­šu, jog sa­vo ša­lį at­ran­da ir pa­tys tau­tie­čiai, ku­rie vis daž­niau ren­ka­si ke­lio­nes po mū­sų apy­lin­kes, o ne to­li­mus kraš­tus. Ap­klau­sos ro­do, jog per­nai di­des­nė da­lis gy­ven­to­jų atos­to­ga­vo Lie­tu­vo­je. Ver­ti­nant ša­lies mies­tus, pa­trauk­liau­siais įvar­dy­ti Drus­ki­nin­kai, Ne­rin­ga, Tra­kai, Pa­lan­ga, Birš­to­nas. Tie­sa, po­il­sį juo­se ir už­sie­nio ku­ror­tuo­se ly­gi­nan­tys ke­liau­to­jai pri­pa­žįs­ta, jog atos­to­gos čia ga­li at­si­ei­ti pa­na­šiai, kaip ir sve­tur, o kai ka­da – net­gi bran­giau.

Kad jau iš­ven­gė­me pa­sau­lio pa­bai­gos, ga­lė­si­me ke­liau­ti ir po Lie­tu­vą, ir to­liau. Svar­bu – ra­miai ir sau­giai. Bū­tent to – ra­my­bės, at­sar­gu­mo bei nuo vi­sų pa­vo­jų šiais me­tais sau­gan­čio An­ge­lo Sar­go – ir no­ri­si pa­lin­kė­ti, vi­siems mums pra­dė­jus nau­ją eta­pą.