„Ka­jo­ris“ pir­muo­sius žings­nius žen­gė prieš de­vy­ne­rius me­tus. Įmo­nės di­rek­to­rius Ri­mas Ro­mu­tis Če­pe­lio­nis pa­sa­ko­ja, kad pra­džia bu­vo ne­leng­va – trū­ko ži­nių, pa­tir­ties. Jų pa­si­rink­ta ver­slo ša­ka – mal­kų ga­my­ba.

Nuo pat pra­džių bu­vo orien­tuo­ja­ma­si į už­sie­nio ša­lių pir­kė­ją. „Mū­sų ša­ly­je ši pre­kė dar ne­tu­ri di­de­lės pa­klau­sos. Lie­tu­viai nuo se­no įpra­tę pa­tys ruoš­ti mal­kas – per­ka me­die­ną, pjau­na, skal­do, džio­vi­na“, – sa­ko įmo­nės di­rek­to­rius. Jis įsi­ti­ki­nęs, kad dau­ge­lio nuo­mo­nė, jog taip pi­giau, pa­si­tei­si­na tik iš da­lies – gal ir pi­giau, jei ne­skai­čiuo­ji sa­vo įdė­to dar­bo, su­gaiš­to lai­ko.

Pir­mai­siais me­tais ver­sli­nin­kai di­de­lių am­bi­ci­jų ne­tu­rė­jo. Pir­ko tin­ka­mą me­die­ną ir pra­dė­jo ruoš­ti mal­kas.

Veik­lai vyk­dy­ti tin­ka­mas pa­si­ro­dė bu­vu­sių fer­mų pa­sta­tas Pi­vo­ni­jos se­niū­ni­jo­je, Lai­čių kai­me. Nu­si­pir­kę ke­le­tą sta­ti­nių ver­sli­nin­kai džiau­gė­si ne tik sa­vo nuo­mo­tas „val­das“ pra­plė­tę, bet ir se­nuo­sius fer­mų pa­sta­tus iš­sau­go­ję. Mat daž­niau­siai to­kių ob­jek­tų lauk­da­vo liūd­nas li­ki­mas – daug to­kių so­viet­me­čio sta­ti­nių „vai­duok­liais“ vir­to.

Bu­vu­sio­se Lai­čių fer­mo­se įsi­kū­ru­sio­je įmo­nė­je šiuo me­tu triū­sia 39 dar­buo­to­jai.

Kir­vio ne­be­už­ten­ka

At­ro­dy­tų, kad mal­kas pa­ruoš­ti – nie­ko su­dė­tin­go. Šimt­me­čiais lie­tu­viai tą da­ro – at­si­ve­ža me­die­nos iš miš­ko, džio­vi­na, pjau­na. Tuo­met ima kir­vį į ran­kas ir ka­po­ja ka­la­des pliaus­ko­mis. Mal­kų at­sar­gas su­kaup­da­vo di­des­nes, kad ga­lė­tų džio­vin­ti net ke­le­tą me­tų.

„Iš es­mės pats re­zul­ta­tas ne­tu­ri la­bai skir­tis – mal­kos, skir­tos kū­re­ni­mui, tu­ri bū­ti sau­sos“, – sa­ko pa­šne­ko­vas. Ta­čiau kir­vio čia jau tik­rai ne­už­ten­ka...

Skir­tu­mas tas, kad mal­kų pa­ruo­ši­mas pra­mo­ni­niu bū­du griež­tai kon­tro­liuo­ja­mas pir­kė­jų. Skan­di­na­vai bei Va­ka­rų Eu­ro­pos ša­lių – Vo­kie­ti­jos, Bel­gi­jos, Pran­cū­zi­jos už­sa­ko­vai – la­bai iš­ran­kūs.

Mal­koms ga­min­ti nau­do­ja­ma ne bet ko­kia me­die­na. Į už­sie­nio ša­lis eks­por­tuo­ja­mos mal­kos iš uo­sio, alks­nio, ber­žo, ąžuo­lo. „Tik lie­tu­viai de­gi­na vis­ką, kas de­ga“, – juo­kau­ja jis. Va­ka­rie­čiai kros­ny­se ne­de­gi­na ne tik vi­so­kių at­lie­kų – plas­ti­ki­nių bu­te­lių bei po­lie­ti­le­ni­nių mai­še­lių, bet ir spyg­liuo­čių mal­kų. To­kios mal­kos deg­da­mos iš­ski­ria sma­lą ir už­kem­ša ka­mi­nus.

Pa­gal pir­kė­jų pa­gei­da­vi­mus fa­suo­ja­ma į ma­žas ar­ba di­des­nes pa­kuo­tes bei kon­tei­ne­rius. Ma­žais mai­še­liais su­pa­kuo­tos pliaus­kos – ži­di­niui ar lau­žui – ke­liau­ja į de­ga­li­nes. Už­sie­ny­je gy­ven­to­jai mėgs­ta nu­si­pirk­ti į kon­tei­ne­rį su­krau­tas mal­kas – es­te­tiš­ka ir pa­to­gu.

Be­ne dau­giau­sia rū­pes­čių ga­min­to­jams ke­lia pir­kė­jų nu­sta­ty­ti griež­ti rei­ka­la­vi­mai mal­kų drėg­nu­mui.

UAB „Ka­jo­ris“ tu­ri spe­cia­lias džio­vyk­las, ku­rios lei­džia iš­džio­vin­ti per kur kas trum­pes­nį lai­ką, nei esa­me įpra­tę mal­kas džio­vin­ti bui­ti­nė­mis są­ly­go­mis. Kie­me džio­vin­da­mi už­trun­ka­me ke­le­tą mė­ne­sių. Džio­vi­ni­mo lai­kas, nau­do­jant spe­cia­lią įran­gą, su­trum­pė­ja iki 5 ar net 3 pa­rų – tai pri­klau­so nuo me­džio rū­šies.

R. R. Če­pe­lio­nis tei­gia, kad di­džiau­sias šio ver­slo mi­nu­sas – se­zo­niš­ku­mas. Va­ka­rų Eu­ro­pos bei Skan­di­na­vi­jos gy­ven­to­jai pa­gal lie­tu­viš­kus prin­ci­pus „ruošk ra­tus žie­mą, o ro­ges va­sa­rą“ ne­gy­ve­na. Mal­kų su­pir­kė­jai di­de­lių at­sar­gų ne­kau­pia. Kam jiems pa­ly­gin­ti ne­bran­gia, bet daug vie­tos už­iman­čia pre­ke ap­si­krau­ti san­dė­lius, kai ga­li ją įsi­gy­ti se­zo­no me­tu.

Mal­kų ruo­ši­mo pro­ce­sas trun­ka be­veik vi­sus me­tus. Ta­čiau pre­kiau­ti pra­de­da tik apie rug­sė­jo mė­ne­sį. To­kia ver­slo spe­ci­fi­ka rei­ka­lau­ja ne­ma­žai in­ves­ti­ci­jų, ku­rios lai­ki­nai už­šal­do­mos – veik­lai vyk­dy­ti, at­ly­gi­ni­mams mo­kė­ti, ža­lia­vai pirk­ti.

Ben­dra­dar­biau­ja įmo­nė be­veik su vi­so­mis ša­lies urė­di­jo­mis. „Vien Uk­mer­gės miš­kų urė­di­jo­je per­ka­mos me­die­nos ne­už­ten­ka. Me­die­nos ga­mi­nių ga­my­ba už­si­i­ma be­ga­lė įmo­nių, kon­ku­ren­ci­ja di­džiu­lė“, – sa­ko įmo­nės va­do­vas.

Op­ti­miz­mo ne­sto­ko­ja

Mal­kų ga­min­to­jams sa­vo pro­duk­ci­jos re­a­li­zuo­ti mū­sų ša­ly­je kol kas ga­li­my­bių nė­ra. Ver­slo part­ne­rių jie ieš­ko in­ter­ne­ti­nė­je bir­žo­je.

Ta­čiau į at­ei­tį R. R. Če­pe­lio­nis žiū­ri op­ti­mis­tiš­kai – bio­ku­ras ir mū­sų ša­ly­je tu­ri tap­ti vie­nu per­spek­ty­viau­sių ener­gi­jos ga­my­bos re­sur­sų. Vie­na po ki­tos sta­to­mos bei pla­nuo­ja­mos sta­ty­ti bio­ku­ru kū­re­na­mos ka­ti­li­nės ne tik gy­ve­na­muo­siuo­se na­muo­se, bet ir įvai­rio­se ga­my­bos įmo­nė­se. Bio­ku­ras sėk­min­gai kon­ku­ruo­ja su ki­to­mis ku­ro rū­ši­mis ir cen­tra­li­zuo­tai tie­kia­mą ši­lu­mos ener­gi­ją ga­mi­nan­čio­se ka­ti­li­nė­se.

Įmo­nė ke­ti­na įsi­gy­ti nau­jos įran­gos. „Tu­ri­me įsi­gi­ję dvi lat­viš­kas bei šve­dų ga­my­bos me­džio skal­dy­mo li­ni­jas. Ke­ti­na­me pirk­ti dar vie­ną apie 100 tūks­tan­čių kai­nuo­jan­čią šve­diš­ką įran­gą“, – pa­sa­ko­ja di­rek­to­rius.

Prieš ke­le­tą me­tų įmo­nė­je pra­dė­ti ga­min­ti rąs­ti­niai na­mai. Tai nė­ra pa­grin­di­nė įmo­nės veik­los rū­šis, ta­čiau pa­va­sa­rį, kai mal­kų nie­kam ne­be­rei­kia, ge­ro­kai pra­ver­čia.

At­lie­kas su­nau­do­ja

UAB „Ka­jo­ris“ – įmo­nė, dir­ban­ti be at­lie­kų. Vi­sas ga­my­bo­je su­si­da­ran­čias at­lie­kas „su­val­go“ pju­ve­nų gra­nu­lia­vi­mo įran­ga. Pju­ve­nų gra­nu­lės – dar vie­nas pro­duk­tas, ku­rį uk­mer­giš­kiai siū­lo sa­vo pir­kė­jams. „Ir šva­ru, ir nau­din­ga“, – to­kiu prin­ci­pu va­do­vau­ja­ma­si įmo­nė­je.

„Įve­dus sa­vi­val­dy­bė­je vi­suo­ti­nės rin­klia­vos mo­kes­tį, mo­ka­me di­de­lius mo­kes­čius, nes jie skai­čiuo­ja­mi nuo ga­my­bos pa­tal­pų plo­to. Prak­tiš­kai mo­ka­me už orą, nes vi­sas ga­my­bos at­lie­kas su­nau­do­ja­me to­je pa­čio­je ga­my­bo­je“, – va­do­vas tei­gia, kad at­lie­kų per me­tus koks kon­tei­ne­ris su­si­da­ro...

Pa­kvi­po nau­jo­ve

Įmo­nė­je ren­gia­ma­si ga­min­ti ku­rui skir­tas gra­nu­les iš šiau­dų. Šis pro­duk­tas mū­sų ša­ly­je – di­de­lė nau­jo­vė. Šiau­dų gra­nu­les Lie­tu­vo­je iki šiol ga­mi­na tik vie­na įmo­nė.

Ti­ki­ma­si, kad su ža­lia­va bei jos kai­na bent jau iš pra­džių di­de­lių pro­ble­mų ne­kils. Žem­dir­biai, no­rė­da­mi gau­ti pa­ra­mą, pri­va­lo „iš­si­šluo­ti“ sa­vo lau­kus. „Ap­lin­ki­nių ūkių ūki­nin­kams mes pa­siū­ly­si­me tiek­ti šiau­dus mums. Nau­da įvai­ria­pu­sė – mums, ūki­nin­kams, eko­lo­gi­jai...“ – svars­to pa­šne­ko­vas.

Pa­šal­pa ge­riau nei al­ga?

Di­rek­to­rius įsi­ti­ki­nęs, kad ge­ri dar­buo­to­jai šiais lai­kais – auk­so ver­tės. Ge­riau­si tie, ku­rie pa­tys at­ei­na į įmo­nę, ieš­ko­da­mi dar­bo. Dar­bo bir­žos siun­čia­mi daž­niau­sia at­ei­na tik dėl akių ir su­gal­vo­ja ai­bę prie­žas­čių, ko­dėl tas dar­bas jiems ne­tin­ka.

„Sis­te­ma, su­kur­ta Lie­tu­vo­je, ska­ti­na iš­kreip­tą po­žiū­rį į dar­bą – nie­kas ne­no­ri dirb­ti, nes nau­din­giau gau­ti pa­šal­pas. Ap­mau­du, kad taip leng­vai iš­švais­to­mi mo­kes­čių mo­kė­to­jų pi­ni­gai“, – ap­gai­les­tau­ja pa­šne­ko­vas.